– Jūsų verslas prieš keletą metų buvo susidūręs su rimtais finansiniais iššūkiais. Kada supratote, kad tai jau ne laikinas, ne kažkoks momentinis sunkumas, o situacija, kuriai jau reikalingi struktūriniai sprendimai?
Paulius: Visa ši situacija įvyko prieš beveik dešimt metų. Aš pats per tą laiką po to pramokau šiek tiek skraidyti. Aviacijoje yra toks terminas – sakoma, kad lėktuvai niekada nekrenta dėl vienos priežasties. Visada yra visa eilė dalykų, kurie susideda į vieną vietą, ir tos nelaimingai susiklosčiusios aplinkybės lemia, kad lėktuvas nukrenta. Labai panašiai ir su verslu. Aš manau, nė vienas verslininkas, kuris įkuria verslą, neplanuoja, kad jis vieną dieną bankrutuos. Verslininkai, manau, iš prigimties yra optimistiški žmonės. Ypač to neplanuoja tie, kurie vysto, kaip mano atveju, 10 ar 15 metų tą verslą. Tačiau įvairios aplinkybės taip susiklostė. Buvo tam tikrų klaidų iš mūsų pusės, bet neabejotinai buvo ir išorinių aplinkybių, kurios lėmė, kad tas verslas vieną dieną priėjo akligatvį. Tada problemų susidaro tiek daug ir jos dauginasi taip greitai, kad jų nebegali spręsti. Nebėra galimybės jų išspręsti. Manau, versle labai svarbus momentas yra ir tai, kad kiekvienas verslininkas apskritai yra absoliutus problemų sprendėjas nuo ryto iki vakaro. Tačiau bankrotas pirmiausia yra nemokumo klausimas. Nemokumas pasireiškia ne tik kažkokiomis trumpalaikėmis finansinėmis problemomis, su kuriomis susiduria kiekvienas verslas ir kurias gali išspręsti kredituodamasis ar panašiai. Atsiranda vėluojančios sąskaitos, ieškiniai, nepatenkinti kreditoriai, ir ta sniego gniūžtė didinasi pakankamai greitai nuo tam tikro momento, ypač kai tai išviešėja ir tampa vieša. Šiuo atveju tas momentas, kada sprendimas buvo priimtas... Aš manau, niekada apie tai sąmoningai negalvojau, kol su Justu nepradėjome apie tai kalbėti. Vieną dieną, matydamas visas tas situacijas ir kaip jos vystosi, tiesiog pasiūliau tai kaip vienintelį įmanomą sprendimą.
– Justai, ką jūs pasiūlėte? Kaip viskas vyko? Jūs esate žmogus iš šono, viską matėte ir būtent jūs atstovavote asmeninio nemokumo procesuose. Kokios dažniausios verslininkų klaidos tokiose situacijose, apie kurias užsiminė ir Paulius? Kokios tos klaidos, kurios vėliau gali įmonės likimą nukreipti į vieną arba kitą pusę?
Justas: Norėčiau pradėti pirmiausia nuo to, kad pagal paskutinius statistinius duomenis Lietuvoje per 2025 m. buvo iškelta apie 1030 tūkst. bankroto bylų. Didžiąją dalį jų inicijavo įmonių vadovai – apie 30 proc. Tokia yra statistika, bet ne visi vadovai yra tokie sąmoningi ir tą daro laiku. Pirmoji klaida, kurią galima įvardyti kalbant apie bankroto procesus, yra įmonių vadovų neveiklumas ar delsimas laiku imtis aktyvių veiksmų problemai spręsti. Pirmiausia apie problemą sužino vadovas, tik vėliau – kreditoriai, mokesčių inspekcija, „Sodra“ ir taip toliau. Jeigu jis laukia, bankroto bylą gali inicijuoti kiti subjektai – mokesčių administratorius, „Sodra“, kurie tuo labai aktyviai naudojasi. Tokiu atveju valstybė čia veikia kaip savotiškas sanitaras. Tas delsimas nulemia tam tikras neigiamas pasekmes. Pirmiausia, uždelsus iškelti bankroto bylą, atsiranda ir asmeninė vadovo atsakomybė. Grįžtant prie Pauliaus istorijos, rekomendacija nebelaukti, nedelsti ir imtis aktyvių veiksmų buvo nulemta to žinojimo, kad visa tai gali baigtis labai skaudžiomis pasekmėmis. Pereinant prie kitų klaidų – įmonių vadovai kartais pernelyg supaprastina problemą ir galvoja, kad ją galima išspręsti primityviais verslo metodais. Tarkime, perkeliant veiklą į kitą įmonę, padovanojant įmonės turtą artimam giminaičiui, perrašant akcijas ar surandant fiktyvų vadovą. Tačiau teismų praktika Lietuvoje jau yra atsakiusi į visas šitas istorijas ir turi labai konkretų jų vertinimą. Jeigu taip atsitinka, dažniausiai tai pripažįstama tyčinio bankroto požymiais. Todėl šioje vietoje rekomenduočiau nesinaudoti dirbtinio intelekto pagalba ir neeksperimentuoti. Dar viena klaida – žmonės nežino elementarių dalykų. Pavyzdžiui, kai tau jau yra finansiškai sudėtinga, tu negali vadovautis vien ekonomine verslo logika. Pavyzdžiui, atsiskaityti tik su tam tikrais tau patinkančiais kreditoriais. Verslo logika sakytų, kad, susidūręs su sunkumais, ieškai ekonomiškai geriausio būdo juos išspręsti. Tarkime, darai užsakymą, apmoki avansą, kad įmonė gautų pajamų. Bet tu negali atlikti mokėjimų apeidamas kitus kreditorius, kurie yra aukštesnėje eilėje. Šiuo atveju kalbu apie mokesčius, „Sodros“ biudžetą ir tam tikras kitas kategorijas, pavyzdžiui, darbuotojus arba asmenis, kurie yra prisiteisę skolas. Jeigu vadovaujiesi vien ekonomine logika ir priimi tokius sprendimus, galbūt ekonomiškai jie atrodo teisingi, tačiau teisiškai jie yra ydingi, ir už tai gali sulaukti pasekmių. Tai, ką miniu, vėlgi yra tyčinio bankroto požymis – kreditorių eilės apėjimas. Tokios klaidos daromos labai dažnai
– Pauliau, jūsų atveju, kaip supratau, Justas buvo tas žmogus, kuris padėjo pažvelgti į visą situaciją iš šono, ją įvertinti ir suvaldyti. Kaip jūs galvojate, kas jums tuo metu buvo svarbiausias argumentas, kad reikia valdyti situaciją ir keisti sprendimus, keisti visą strategiją? Kas buvo tas žodis, posakis ar argumentas, kuris padėjo?
Paulius: Iš tikrųjų sunku dabar rasti vieną žodį, nes tai nebuvo vienas žodis ir ne vienas ilgas pokalbis. Noriu pasakyti, kad mes iš tikrųjų bandėme gelbėti tą verslą gerus dvejus metus. Mūsų problemos prasidėjo tada, kai vienas iš strateginių partnerių praktiškai pradėjo pažeidinėti sutartį, sutrikdė pirkimus ir taip toliau. Tai sukėlė tokį griūties efektą kartu su kai kuriomis kitomis klaidomis. Bet turbūt pagrindinis dalykas, kurį padėjo pamatyti teisininkas, buvo tai, kad iš viso yra kažkokia išeitis. Ir kad procesus reikia uždaryti. Man atrodo, čia labai svarbus dalykas. Po bankroto keletą metų lankiausi pas psichologę, net ir pasibaigus visiems procesams. Ji labai akcentavo tokią paprastą, bet labai žmogišką ir teisingą tiesą – procesai turi pradžią ir turi pabaigą. Ypač negatyvius procesus labai svarbu suvaldyti ir uždaryti iki galo. Man atrodo, bankrotas, kaip jūs teisingai paminėjote tą sanitaro vaidmenį, ir yra tam tikra sistema, kuri leidžia sustabdyti negatyvius ciklus – sustabdyti, įšaldyti, nubraukti ir leisti pradėti iš naujo.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
– Kaip jūs galvojate, ar bankrotai Lietuvoje dar stigmatizuojami, ar tai vis dar labai neigiamų atspalvių turintis procesas?
Paulius: Manau, kad taip. Visi šneka apie verslą, apie tai, kaip lengva kurti verslą, kad per vieną dieną galima įkurti įmonę, vyrauja optimizmas. Šlovinamos istorijos verslininkų, kurie, sukūrė kokį nors vienaragį ar dar kažką. Mes girdime pozityvias istorijas, ir tai yra labai gerai. Bet ne paslaptis, kad turbūt apie 90 proc. įmonių žlunga per 10 metų, iš kurių turbūt pusė – per pirmus trejus. Tos stigmos tikrai yra. Psichologai sako, kad skyrybos, bankrotai ar artimųjų praradimas yra vienos didžiausių traumų žmogaus gyvenime. Amerikoje yra toks posakis: „Fail fast, fail hard.“ Pas mus tikrai nėra tokio požiūrio. Žiūrima taip: jeigu įmonė bankrutuoja, vadinasi, kažką suko, prisuko, kažką blogai padarė, gal nemoka kažko daryti. Bet realybė yra tokia, kad vadovas ar savininkas, kaip šiuo atveju mano situacijoje, kai tai buvo tas pats asmuo, taip – jis yra to lokomotyvo vairuotojas, bet aplinkui yra labai daug kitų dalykų. Yra tiekėjai, pirkėjai, įvairiausios sutartys, rinkos sąlygos, o cikliškumas versle yra labai svarbus dalykas. Yra pakilimai, nuosmukiai, ir kartais, deja, jie baigiasi bankrotu. Ir dar vienas svarbus pastebėjimas. Kažkada bendravau su investuotoju, pakankamai didelio fondo Lietuvoje valdytoju, ir jis sako: „O, bankrutavot? Tai gerai. Mes stengiamės nedirbti su vadovais, kurie gyvenime nėra patyrę bankroto, nes tada mums gali tekti su juo pirmą kartą išgyventi tą situaciją, o kaip žmogus elgsis – neprognozuojama.“ Taip kad tie sunkumai, kuriuos išgyveni, iš esmės tave sustiprina.
– Tai bankrotas yra patirtis?
Paulius: Taip, tai yra patirtis. Ir ji be jokios abejonės labai stipriai dirba su tavo ego ir jį sumažina. Tu tikrai gauni daug smūgių. Gauni daug smūgių iš viešosios erdvės. Reputacinė žala yra milžiniška. Mano telefonas ilgą laiką skambėjo gerokai mažiau. Daug kas nebenori su tavimi bendradarbiauti ar kažkaip kitaip įsitraukti. Atsiranda tam tikras atsargumas, net jeigu žmonės neturėjo su tavimi jokių finansinių santykių.
– Justai, kokius pagrindinius patarimus šiandien galėtumėte duoti verslui, kuris galbūt susiduria su finansiniais sunkumais, siekia suvaldyti nemokumo krizę bei išsaugoti veiklą? Kokios būtų jūsų rekomendacijos?
Justas: Norėčiau grįžti prie tos minties, kad bankrotas Lietuvoje vis dar stigmatizuojamas. Kad taip nebūtų, siūlau prisiminti Amerikos prezidentą Donaldą Trumpą. Jeigu neklystu, jo verslai bankrutavo šešis kartus. Jis pats kaip asmuo nėra bankrutavęs, bet jo verslai nuo 1991 iki 2009 m. periodiškai bankrutavo. Bet jis atsistojo ir pažiūrėkite, kur yra dabar. Taip siūlyčiau į šitą klausimą žiūrėti ir paprastiems verslininkams. Reikia prisiminti tam tikrus pavyzdžius ir suprasti, kad tai yra natūrali ekonominio ciklo dalis. Kartais tai priklauso nuo tavęs, kartais – ne. Kartais nutinka geopolitiniai dalykai, kurie taip apsunkina tavo situaciją, kad esi priverstas priimti tokius sprendimus. Ir svarbu tai daryti greitai, kaip sakiau prieš tai. Nelaukti, kol procedūrų imsis kreditoriai, nes tada jau bėgi paskui traukinį. Geriau būti pradžioje ir diktuoti sąlygas. Kalbant apie patarimus, kiekvienas vadovas turėtų reguliariai atlikti tam tikrą finansinę diagnostiką – įmonės reviziją iš finansinės pusės. Žiūrėti, ar gali išmokėti atlyginimus, ar nevėluoji atsiskaityti su kreditoriais, ar neturi pradelstų mokėjimų, ar niekas nesikreipia į teismą dėl skolų priteisimo. Jeigu tokie signalai yra, tada reikia vertinti, ar įmonė dar yra moki, ar jau nemoki. Pas mus nemokumo sąvoka įstatyme yra gana abstrakti. Juridinių asmenų nemokumo įstatymas buvo pakeistas ir dabar nemoki įmonė yra ta, kuri negali vykdyti savo įsipareigojimų ir kurios įsipareigojimai viršija jos turto vertę. Tai du pagrindiniai kriterijai, kuriuos reikia stebėti. Jeigu taip atsitinka, reikėtų iš karto imtis veiksmų. Kitas patarimas – bendrauti su kreditoriais, ypač su valstybės institucijomis: „Sodra“, mokesčių administratoriumi, bandyti sudaryti sutartis dėl įmokų atidėjimo. Tam yra tam tikros priemonės. Jokiais būdais nereikia ignoruoti situacijos, pasirinkti vienų kreditorių kitų sąskaita ar priešinti save valstybės institucijoms. Su jomis reikia tartis. Toliau – fiksuoti sprendimus, kuriuos priimi. Bandykite juos aprašyti, gauti papildomą pritarimą. Tarkim, jeigu bankrutuojančiai įmonei tenka kažką parduoti, kreipkitės į akcininkus, gaukite jų pritarimą, diversifikuokite riziką, kad prie sprendimų prisidėtų ir kiti asmenys. Sudarykite preliminarias sutartis, formalizuokite procesus. Vėliau tai turi labai didelę reikšmę, aiškinant, kodėl turtas buvo parduotas už vieną ar kitą kainą. Tada gali parodyti, kad tai nebuvo vien tavo asmeninis sprendimas – prie jo prisidėjo ir kiti žmonės. Taip pat būtina saugoti dokumentus. Dokumentų neturėjimas bankroto procese yra labai rimta indikacija, kad su bankrutuojančia įmone yra didelių problemų. Tai gali lemti vadovo atsakomybę. Jeigu nerandami dokumentai, vadovas jų neperdavė, galima ir baudžiamoji atsakomybė už apgaulingą buhalterinę apskaitą ir pan. Dar vienas patarimas – pagalvoti apie civilinės atsakomybės draudimą. Vadovai gali drausti savo atsakomybę, ir tokio draudimo nauda yra dvejopa. Viena vertus, jeigu vėliau tenka atsakyti už savo veiksmus ir bylinėtis su nemokumo administratoriais ar kreditoriais, draudimo bendrovė padengia bylinėjimosi išlaidas. Nereikia savo lėšomis mokėti už advokatus. Kita vertus, jeigu iš tavęs priteisiama tam tikra suma ir pripažįstama, kad padarei pažeidimą, draudimo bendrovė tam tikrais atvejais žalą kompensuoja. Aišku, yra sąlygų ir išimčių – jeigu veiksmai buvo nesąžiningi, tyčiniai ar akivaizdžiai pažeidžiantys įstatymą, draudimas žalos neatlygins. Bet jeigu kalbame apie neatsargumą ar aplaidumą, žala turėtų būti padengta draudimo lėšomis.
– Pauliau, norėčiau vienu sakiniu išgirsti jūsų žinutę iš asmeninės patirties. Ką šiandien perduotumėte verslui, kuris susiduria su finansiniais iššūkiais?
Paulius: Mano žinutė būtų ne verslui kaip tokiam, o vadovui, kuris sėdi tame versle ir galbūt patiria problemų, ypač jeigu jis yra ir savininkas. Labai svarbu suprasti vieną esminį dalyką – tu nesi tavo verslas. Tu gali viską atkurti, gali viską atstatyti. Nereikia savęs sutapatinti su savo įmone, nes, kaip jau sakiau anksčiau, tai nėra vienas ir tas pats. Verslą veikia labai daug faktorių.
(be temos)