Antanas Tamkevičius: be valios nėra garbės

„Klaibuta“ generalinis direktorius Antanas Tamkevičius sako, jog jam dar niekada nebuvo taip, kad nenorėtų eiti į darbą. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Nuo Kalėdų iki pavasario statybos bendrovės išgyvena ramų laikotarpį. Senieji darbai baigti, naujų nėra. Tenka laukti pavasario, kuomet konkursuose dėl objekto ir pinigų teks rungtis ne su vienu, o pora dešimčių konkurentų. Tačiau statybos ir remonto bendrovėje „Klaibuta“ darbo ir uždarbio netrūksta net žiemą. Bendrovės generalinis direktorius Antanas Tamkevičius ramius žiemos mėnesius ir ankstyvą pavasario laikotarpį išnaudoja išradingai – darbuotojai atostogauja arba remontuoja pačiai bendrovei priklausančius pastatus. Vadovas teigia, kad nei darbe, nei poilsiaujant jam niekada nekyla klausimų, ką veikti. Jis turi gerokai pasukti galvą nebent dėl to, kaip spėti padaryti viską, ką yra suplanavęs. Pirmasis šių metų pokalbis su turtinga save laikančios bendrovės vadovu Antanu Tamkevičiumi.

- Jūsų bendrovė pernai šventė savo veiklos dešimtmetį. Nuo ko viskas prasidėjo?

- Mūsų bendrovės ištakos siekia senus laikus. “Klaibuta” - buvusi Klaipėdos miesto butų ūkio statybos remonto valdyba. Tuomet mieste veikė dvi tokios valdybos. Viena rūpinosi butų remontais pietinėje miesto dalyje, mūsų – senamiestyje. Aš į buvusią valdybą direktoriumi dirbti atėjau 1987 metais. Jau tuomet prasidėjo permainų vėjai, buvo pradėta taikyti ūkiskaita. 1993 metais valdybą privatizavome, o nuo 1994 metų sausio 1 dienos savo veiklą pradėjo UAB „Klaibuta“.

Net ir tapę privačia bendrove tęsėme tą patį darbą, kurį dirbo valdyba. Net 80-90 proc. mūsų užsakovų buvo butų ūkio įmonės. Tačiau kasmet šių užsakymų mažėjo. Keitėsi ir pats butų ūkis, vyko privatizacija. Šiandien butų ūkiui teikiamos paslaugos sudaro tik 2-3 proc. mūsų darbų apimčių.

Tačiau kadangi esame žinomi ir patikimi iš senų laikų, į mus dėl skubių darbų vis dar kreipiasi butų ūkio įmonės, didžiosios parduotuvės, bibliotekos, mokyklos. Avarinėse situacijose greitai padedame, nors mums ne visada tai naudinga.

- Kuo šiandieną verčiasi bendrovė?

- Bendrovė ir toliau atlieka statybos ir statybos remonto darbus, taip pat administruoja nekilnojamąjį turtą. Per metus statybos darbų atliekame už 4-5 mln. litų.

Mes turime daugiau kaip 10 tūkst. kvadratinių metrų nekilnojamojo turto, kurį prižiūrime, remontuojame, renovuojame ir nuomojame kitoms įmonėms arba naudojamės patys. Šio turto po truputį daugėja.

- Kokie ryškiausi praėjusių metų darbai, stambiausi objektai?

- Gražiausias pastarųjų metų mūsų darbų pavyzdys - renovuota „Ąžuolyno“ gimnazija, Gedminų pagrindinė mokykla. Drįsčiau pasakyti, kad šiuo metu - tai vienos iš gražiausių uostamiesčio mokyklų. Kasmet atliekame darbų įmonėse „Klaipėdos energija“, „Klaipėdos vandenys“. Pernai nemažai darbavomės L.Stulpino, J.Simonaitytės, „Verdenės“ mokyklose, Sporto centre, suremontavome miesto imtynių salę.

Nauja statyba mūsų bendrovė iki šiol nelabai užsiiminėjo. Tačiau pernai pradėjom statyti du gyvenamuosius namus Giruliuose. Mažiausiai dviejų milijonų litų pareikalaus senojo pastato renovacija ir naujo priestato statyba mums priklausančiame statinyje Šilutės plente 83. Ten bus per 4 tūkst. kvadratinių metrų naujų patalpų.

- Ar klaipėdietis gali išsikviesti jus remontuoti savo butą ar namą?

- Gali. Tačiau mes per metus suremontuojame tik 3-4 butus ir tai per žiemos ir pavasario laikotarpį. Buto remontas - smulkus objektas, kurio vertė siekia 10-15 tūkstančių litų. Mus domina tokie objektai, iš kurių galima uždirbti nuo 20 tūkstančių litų. Mažesnių objektų neatsisakome tik pas nuolatinius užsakovus.

- Ar tai reiškia, kad jums pakanka darbų ir neturite konkurencijos?

- Didelė konkurencija būna kiekvieną pavasarį. Į konkursus susirenka net 20 organizacijų, o kartais ir daugiau. Tačiau rudenį į konkursus ateina tik trys keturios. Pernai susidarė dar neregėta situacija: užsakovai patys statybininkų prašė dalyvauti konkurse. Tokiu metu ne visi užsakovai rado statybininkų, kurie laiku pagal jų pageidavimus atliktų remonto ar statybos darbus. Nors daugelis sako, kad statybininkai melagiai ir dažniausiai nespėja visko padaryti laiku, galiu drąsiai teigti, kad mes sutartį pasirašome tik tiems darbams ir tam terminui, kuriam tiksliai suspėsime priduoti darbus. Jei sutartis gera, statybininkas negali sumeluoti.

- Kada didžiausias statybininkų darbymetis?

- Didžiausi mūsų darbai prasideda nuo gegužės mėnesio. Jų užtenka iki Kalėdų. Šiuo laikotarpiu mūsų darbuotojai dažnai dirba netgi savaitgaliais. Bet ateina kitas laikotarpis - nuo sausio iki gegužės. Tada darbų yra nedaug, o užimtumas siekia 30-40 proc.

- Pastaruoju metu skundžiamasi, jog trūksta statybininkų, mat jie geresnio uždarbio pabėgo į Europos Sąjungos valstybes. Ar jūsų bendrovė taip pat jaučia tokias tendencijas?

- Kol kas ne. Žinome, kad dalis žmonių kitose organizacijose kelia sparnus. Gana daug išvažiuoja. Ir išvažiuoja geriausi arba vieni iš geriausiųjų. Tie, kurie jau turi patirties, moka dirbti ir yra darbingiausio amžiaus. Mūsų organizaciją ši problema aplenkė. Viso labo išvažiavo tik vienas stalius ir viena dažytoja.

- Kaip pavyksta išlaikyti žmones?

- Mūsų kolektyvas labai geras. Puikūs vadovai ir paprasti darbuotojai. Rūpinamės jais ir jų socialine gerove. Pas mus visi atlyginimą gauna oficialiai – ne vokeliuose. Tai žmogui labai svarbu. Nepamirštame darbuotojų švenčių proga. Per Kalėdas pasirūpiname jų šventiniu stalu. Nepaliekame jo vieno nei liūdesy, nei džiaugsme. Darbuotojų artimajam mirus ar gimus, mokame pašalpas. Sveikiname jubiliejų proga.

Esant būtinybei, žmonėms suteikiame kreditus. Darbuotojai, kurių pas mus apie šimtą, žino, kur gali ateiti pagalbos, jei atsitiks nelaimė.

Visada sakau žmonėms, kad mano ir jų gerovė priklauso nuo to paties - jei jie gerai dirbs, būsime patrauklūs užsakovui, turėsime naujų užsakymų, vadinasi, ir pinigų. Pas mus žmonės geri ir sąmoningi. Aš neturėjau nė vieno teismo su savo darbuotoju.

- Kokia jūsų valdymo filosofija?

- Nėra valios - nėra garbės. Norint pasiekti rezultato, visada reikalinga valia. Juk kartais kažko labai nenorime. Kartais tingime pasportuoti, tingime eiti į darbą. Bet reikia turėti valią save priversti.

- Ką veikiate laisvalaikiu?

- Prieš 6-7 metus pradėjau žaisti tenisą. Dabar žaidžiu vidutiniškai du kartus per savaitę. Kartą per savaitę stengiuos nueiti į salę ir su ROTARY klubo „Maris“ nariais pažaisti krepšinį, tinklinį. Po darbo ir savaitgaliais stengiuosi save atiduoti šeimai. Mažiausiai keturis kartus per metus kur nors visi keliaujame. Kelionėse esu aktyvaus poilsio šalininkas: plaukioju, nardau, bandau tai, ko dar nepatyriau. Mano šeima taip pat labai aktyvi. Manau, kad šeima žmogui yra labai reikalinga. Darbe taip pat visada galvoju ne tik apie savo darbuotojus, bet ir apie jų šeimas. Net ir tada, kai teikiame dovanas, pamąstau: o ką jis parneš į šeimą. Jei žmogui šeimoje gera ir į darbą ateis pailsėjęs, geros nuotaikos, tai ir darbą gerai atliks.

- Ko netoleruojate žmonėse, aplinkoje?

- Labiausiai už viską mane erzina tinginystė. Žmogus gali susirgti, gali netgi išgerti. Visko pasitaiko. Bet jis negali būti tinginys. Tokius vejame lauk.

Man pačiam niekada - nei namuose, nei darbe – nekyla klausimo: „Ką veikti?“. Galvoje sukasi mintys, kaip įvykdyti tai, kas jau sugalvota. Niekada nebūna taip, kad neturėčiau ką veikti.

- Trisdešimt metų gyvenate Klaipėdoje. Ar ką nors norėtumėte pakeisti šiame mieste?

- Klaipėdos ir visų mūsų nelaimė – neturime nė vieno priėjimo prie jūros. Melnragėje jis yra toks baisus, kad net nežinau, ar įmanoma sutvarkyti. Ar šiandieninė valdžia gali ką nors padaryti, kad prie pagrindinio tako nebūtų tų baisių kioskų? Kol tokios situacijos nėra Giruliuose, bent jau ten reikėtų padaryti gražų taką prie jūros. Pažiūrėkit, kiek žmonių prie jūros važiuoja ištisus metus, o ne tik vasarą pasimaudyti. Pajūris – unikali vieta, į kurią žmonės atvažiuoja pailsėti, pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru, pasidžiaugti gamta. Šiam keliui reikia suteikti šventiškumo. Nemanau, kad tai kainuotų labai brangiai. Gal, pavyzdžiui, verslininkai susivienytų ir labdarai galėtų įrengti tokį taką.

- Šventinis laikotarpis tinka pokalbiui apie labdarą. Ar jūsų organizacija tam skiria daug lėšų?

- Mes remiame „Ąžuolyno“ gimnaziją, kai kuriuos darželius, „Ryto“ vaikų namus. Tačiau ne visiems padedame statybos ar remonto darbais. Kartais remiame spektaklius, festivalius, kartais žmonės ateina ir prašo kokios nors konkrečios pagalbos. Jau trečius metus šefuojame invalidų draugiją. Jie keletą kartų per metus vyksta į varžybas. Duodame degalų kelionėms.

Man atrodo, kad mes kartais neduodame labdaros ne todėl, kad nenorime jos duoti, o todėl, kad net nežinome, kam jos reikia.