Prieš karą vyriškų pusbačių pora kainavo 17 litų, 1960-aisiais tūkstančiui Lietuvos gyventojų teko 7 televizoriai, o per pirmus trejus nepriklausomybės metus produktų kainos didėjo 66 kartus

Kai kurie 50–60 metų piliečiai iki šiol padūsauja, kad geriau buvo gyventi sovietmečiu. Su nepriklausomybe atėjusi rinkos ekonomika, konkurencija ir kova už gerovę jiems taip ir liko svetima. Dabartiniai trisdešimt-mečiai dar spėjo išvysti besisklaidantį žlungančio komunizmo miražą, jie pamena sovietmečio nepriteklių ir kontrolę.

Vadinamoji laisvės karta nebepamena nei rublių, nei laikinųjų pinigų talonų, vadintų „vagnorkėmis“, nei milžiniškos infliacijos.
„Turtas“ pabandė praverti tarpukario, sovietmečio, atgimstančios ir dabartinės Lietuvos gyventojų pinigines ir paieškoti atsakymų į, regis, retorinius klausimus: kada buvo geriau gyventi ir ar mūsų finansinė padėtis gerėja?

Gilių kavos laikai

„Per rugiapjūtę tėvas dirbo pas ponus. Už darbo dieną gaudavo po 5 litus. Tiek kainavo maišas rugių, – praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį prisimena 78-erių Zuzana Minetienė. – Viską pasigamindavome patys: kepdavomės duoną, daržovių, gyvulių užsiaugindavome. Pirkdavomės tik druskos, sacharino, degtukų. Patiekalams saldinti kartais buvo naudojamas cukrinių runkelių sirupas. Runkelius tekdavo ilgai virti, kol būdavo gaunamas tirštas, skaidrus ir saldus skystis.“
Kavą anuomet taip pat patys gamindavosi – iš skrudintų gilių.
84-erių Vincas Balčiūnas dar pamena, kad trąšų maišelis prieš Ant-rąjį pasaulinį karą kainavo 8 litus. Tik jas mažai kas naudodavo, nebent kai kuriuose ponų ūkiuose. Dažniausiai žemė būdavo tręšiama mėšlu.
Pirmosios nepriklausomos Lietuvos metais dauguma gyventojų gyveno kaime. 1938-ųjų pabaigoje mieste gyveno beveik 500 tūkst., kaime – 2,1 mln. gyventojų.

Degtukai vietoj grąžos

„Blogiausia buvo, kai atėjo rusai. Kaime žmonės visai negaudavo pinigų, atlyginimą mokėjo įvairiais produktais, grūdais“, – atmintyje tebesaugo Z.Minetienė.
„Mama pasakojo, kaip sovietmečiu viena jos gimtojo kaimo šeima nusipirko televizorių. Žinoma, nespalvotą. Jo pažiūrėti susirinko bene visi vietos gyventojai – mat televizorius buvo pirmas kaime, jo dar niekas nebuvo matęs“, – prisimena 28-erių Darius Klemensas.
Statistika liudija, kad 1960 m. tūkstančiui Lietuvos gyventojų teko 7 televizoriai, tiek pat dulkių siurblių, 8 skalbimo mašinos, 6 šaldytuvai. Po 10 metų televizorius turėjo jau daugiau nei kas dešimtas Lietuvos gyventojas, o 1979 m. – du iš dešimties.
Degtukų dėžutė sovietmečiu kainavo kapeiką. Neretai jomis parduotuvėje būdavo atiduodama smulki grąža. Porcija
pigiausių vaisinių ledų kainavo 6 kapeikas. Bananai, apelsinai, mandarinai ir kiti egzotiniai vaisiai buvo tikrų tikriausia egzotika, ne dėl to, kad iš tolimų kraštų, o dėl to, kad tokių prekių parduotuvėse retai kada būdavo.

Automobilis – tik su paskyra

Didžiuma stambių pirkinių, pradedant buitine technika, baldais ir baigiant automobiliais, butais, sovietmečiu buvo perkama „pagal paskyrimą“. Tam tikrų privilegijų turėjo partijos vadovai, aukštas pareigas einantys specialistai, o darbininkai, tarnautojai, kolūkiečiai, norėdami įsigyti, tarkime, automobilį, turėjo kreiptis į profsąjungos komitetą, parašyti prašymą ir laukti. Kiekvienam rajonui, kolūkiui būdavo skiriamas tam tikras automobilių ar baldų komplektų skaičius. Prašymai būdavo svarstomi susirinkimuose, buvo vertinami prašytojo darbo rezultatai ir t. t. Kai kas mašinų ir butų pralaukdavo 10 ir daugiau metų.
„1983 m. už maždaug 7200 rublių tuometiniame Leningrade nusipirkau automobilį „Moskvič“. Tuomet Rusijoje automobilių buvo galima įsigyti be paskyrų. Jau vėliau tokia galimybė atsirado Vilniuje ir Kaune“, – pasakojo 51-erių Vidmantas Šidlauskas. Jis pamena, kad apie tą laiką benzinas ėmė brangti – nuo 20 kapeikų už litrą per kelerius metus pabrango iki 40 kapeikų.

Amžius be infliacijos

Vartant Lietuvos statistikos metraštį į akis krenta tai, kad didžiuma sovietmečio statistikos paremta lyginimu. Tarkime, žiūrima, kiek daugiau pasėlių užsėta 1974 m., palyginti su 1960 m.
Tiesa, sovietmečiu infliacija oficialiai nebuvo skelbiama.
„Buvo deklaruojama, kad Tarybų Sąjungoje infliacijos nėra ir negali būti, kad tai būdinga tik kapitalistinėms šalims, tačiau faktiškai infliacija buvo. Tokios infliacijos padarinys – nuolatinis prekių stygius. Po pinigų keitimo 1961 m. praėjus kiek daugiau nei dešimtmečiui rubliai nuvertėjo beveik perpus, o 1985 m. vienas rublis teprilygo 54 kapeikoms. Didėjantis biudžeto deficitas buvo finansuojamas papildoma pinigų emisija į apyvartą išleidžiant niekuo nepadengtus pinigus. Dėl to kilo pagrindinių maisto ir plataus vartojimo prekių kainos“, – aiškino Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto doc. dr. Meilė Jasienė.

Turgūs nurungė parduotuves

Dėl prekių stygiaus lietuviai buvo priversti taupyti. Namų ūkių biudžeto tyrimuose, šalia išlaidų maistui, mokesčiams ir pramogoms, netgi buvo atskira grafa: „Santaupos indėliuose“. Pagal taupomųjų kasų indėlius Lietuva buvo tarp pirmaujančių respublikų.
Devintojo dešimtmečio namų ūkių biudžeto tyrimuose daug dėmesio kreipiama į tai, kur įsigyjamos prekės – valstybinėse parduotuvėse ar turgavietėse. Tyrimuose nuolat pabrėžiama, kad turgavietėse yra brangiau nei parduotuvėse, kad namie gaminti sviestą ar grietinę neapsimoka, nes tai kainuoja gerokai brangiau nei perkant iš parduotuvės. Tačiau tuo metu jau buvo justi daugelio būtiniausių prekių deficitas, atvežus prekes parduotuvėse nusidriekdavo eilės. Kainos buvo nedidelės, tačiau net labai norėdamas ne visada galėjai nusipirkti ko nori, tad dažnai turgus tapdavo galimybe įsigyti trūkstamų prekių.

Kainų sprogimas

Tokios infliacijos, kokia buvo pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais, Lietuvoje, matyt, daugiau nebuvo ir veikiausiai nebebus. Sovietinė statistika liudija, kad gyventojai maistui išleisdavo apie trečdalį savo pajamų, po 1990-ųjų ši dalis išaugo iki beveik 60 proc.
„Perėjimas į rinkos ekonomiką tampa labai skausmingas“, – įspėjama 1993-iųjų Lietuvos statistikos departamento rašte Vyriausybei. Tais metais bendrojo vidaus produkto sukurta perpus mažiau nei 1989 m., pramonės produkcijos pagaminta 55 proc. mažiau, žemės ūkio produkcija sumažėjo 40 proc., o infliacija 1993 m. kovą, palyginti su 1989 m., sudarė net 9642 proc. Tokioje situacijoje Lietuvos ūkis atsidūrė dėl 1990 m. pavasarį Rusijos paskelbtos ekonominės ir energetinės blokados. Dėl jos daugelis įmonių buvo priverstos nutraukti darbą, brango energijos ištekliai ir žaliavos, jų stigo.

Algos didėjo kartais

Statistikos tyrimų duomenimis, antrą 1992 m. pusmetį net 80 proc. Lietuvos šeimų materialinė padėtis pablogėjo. Pagrindinė priežastis – kainų šuolis. Per trejus metus nuo 1989 m. išlaidos vienam šeimos nariui išaugo 27 kartus, labiausiai – dėl 48 kartus padidėjusių išlaidų maistui: šis pabrango net 76 kartus. Per du metus nuo 1990-ųjų vidutinė metinė jautienos pardavimo kaina kilo 47 kartus, vištienos – 33, pieno – 47, kiaušinių – 37, cukraus – 73, duonos – 38, bulvių – 59 kartus.
Prekių stygiaus ir jų brangimo problemą Vyriausybė sprendė didindama gyventojų pajamas. Tačiau dėl to infliacijos spiralė įsisuko dar stipriau, o žmonės vargiai galėdavo gauti net būtiniausių produktų.
„Valstybinio sektoriaus darbuotojų vidutinis mėnesinis darbo užmokestis 1992 m. buvo 5756 talonai. Per tris metus jis didėjo 24 kartus. Vartojimo kainos per tą laikotarpį padidėjo 66 kartus. 1992 m. gruodį darbuotojas uždirbo vidutiniškai 8710 talonų. Perskaičiavus šį uždarbį vartojimo kainų indeksu, jis sudarytų 131 taloną, o tai prilygtų 1973 m. vidutiniam darbo užmokesčiui“, – sakoma Statistikos departamento rašte.
Prekių trūkumo problemą bandyta spręsti talonais, už kuriuos buvo galima įsigyti tam tikrą kiekį prekių: kruopų, cukraus, miltų, muilo, skalbimo miltelių ir pan. Vėliau šios sistemos atsisakyta, ir 1991 m. rugpjūtį, šalia atlyginimų rubliais, pradėti mokėti talonai, kurie 1992 m. atliko ir laikinųjų pinigų vaidmenį prieš įvedant litą.
Talonai į litus buvo keičiami santykiu 100 su 1.