Algų žirklės: ar valstybei užtenka tik stebėti?

Atotrūkis didėja

Ar, eilinį kartą paskelbus, kiek Lietuvoje paaugo vidutinis mėnesinis atlyginimas ir kokių aukštumų jis pasiekė, jums nekyla minčių, kad arba čia kalbama ne apie Lietuvą, arba jūs dirbate kažkokioje nesėkmingoje bendrovėje? 1 844 eurai neatskaičiavus mokesčių – tiek, „Sodros“ skelbiamais duomenimis, praėjusiems metams baigiantis, kas mėnesį uždirbo vidutinis statistinis Lietuvos darbuotojas. Atskaičiavus mokesčius, į pinigines įkrito 1 153 eurai, t. y. 119 eurų (11,5 proc.) daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus.

Tačiau statistinis vidurkis – aritmetika, o realiame gyvenime tiek ir daugiau gauna tik apie trečdalis darbuotojai, o du trečdaliai tenkinasi menkesniu uždarbiu: trečdalis uždirba 1 000–1 700 eurų, 27 proc. alga, neatskaičiavus mokesčių, nesiekia ir 1 tūkst. Tik kiek didėjantis uždirbančių 2–3 tūkst. ir dar solidesnes sumas skaičius gerina ir bendrą statistiką.

Milžiniškus kontrastus nemaža dalimi lemia ne tik tavo darbštumas ir kompetencija, o kurioje ūkio šalyje dirbi, viešajame ar privačiame sektoriuje ir net kuriame mieste. Esi laimės kūdikis, jei gyveni Vilniuje, dirbi informacijos ir ryšių bendrovėje ar viešajame sektoriuje, ir, atvirkščiai, toks nesi, jei gyveni Kalvarijoje ir dirbi apgyvendinimo ir maitinimo srities privačioje bendrovėje.

„Sodros“ skaičiavimais, penktadalio daugiausia ir penktadalio mažiausiai uždirbančių algos skiriasi 6,4 karto, o Vilniuje – net 7,8 karto. Štai Vilniuje per 2 tūkst. eurų popieriuje uždirba 43 proc. dirbančių, o dešimtyje mažiausių algų savivaldybių – vos 18 proc., tačiau arti ketvirtadalio alga čia – iki 800 eurų, o Vilniuje tokių gaunančių mažas algas – vos 14 proc.

Suma: 1 844 eurai neatskaičiavus mokesčių – tiek praėjusių metų pabaigoje uždirbo vidutinis statistinis Lietuvos darbuotojas. Atskaičiavus mokesčius, į pinigines įkrito 1 153 eurai, t. y. 119 eurų (11,5 proc.) daugiau nei prieš metus. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

„Atotrūkis didesnis už ES vidurkį, kur didžiausias pajamas gaunantys žmonės gauna penkis kartus daugiau už mažiausiai uždirbančius“, – lygina „Sodros“ Statistikos, analizės ir prognozės skyriaus patarėja Kristina Zitikytė.

Nepriversime čia esančių įstaigų mokėti daugiau, bet galimi kiti būdai, pavyzdžiui, valstybė gali teikti steigimo lengvatas ne didmiesčiuose veikiančioms įmonėms.

Sektoriai žvaigždės

Ekonomistas Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka taip pat primena, kad Lietuvoje atlyginimų skirtumai – vieni iš didesnių, palyginti su demokratinėmis šalimis, daugumoje Vakarų šalių atlyginimų skirtumas – keturi kartai, ir manoma, kad tai pakankamai atspindi pastangų, atsakomybės, išsilavinimo skirtumus. Tarptautinės organizacijos, pastarąjį kartą – Pasaulio bankas, ne kartą atkreipė į tai Lietuvos dėmesį ir paragino keisti situaciją.

„Galėtume sutikti, kad atlyginimus diktuoja rinka, pavyzdžiui, jei kuriame nors rajone trūksta gydytojų ar mokytojų, ten jiems didinamos algos, mokami priedai. Rinka galėtų būti vos ne kaip šventa karvė, jei būtų tobula konkurencija. Tačiau tikrovėje taip nėra, nes kai kurie sektoriai užsiėmę tokias pozicijas, kad kitiems neįmanoma įsiterpti, o kai kurių darbuotojų, ypač vadovų, atlyginimus lemia jų įvaizdis“, – sako R. Lazutka.

Jis pateikia Roko Masiulio pavyzdį: kas išmatavo (ir ar tai įmanoma?), kad jo vadovavimas geresnis nei Arvydo Avulio ar kito privačiame sektoriuje dirbančio vadovo? Tačiau tie, kurie pelno žvaigždės statusą, gali naudotis didesne alga, savotiška renta, nes ją gauna ne todėl, kad ją užsidirba.

Pasak R. Lazutkos, tuo naudojasi ne tik atskiri žmonės, bet ir ištisi sektoriai: „Kas gali įrodyti, kad darbas banke sudėtingesnis nei Finansų ministerijoje? Arba inžinierius energetikas ir inžinierius maisto pramonės įmonėje – ir vienur, ir kitur inžinierius. Tačiau vien todėl, kad vienas jų dirba energetikos sektoriuje, jo atlyginimas daug didesnis. Ką ten inžinierius – net ir vairuotojas energetikos įmonėje gauna 1 700 eurų, o kokioje savivaldybėje – minimalią algą.“

Tad, pabrėžia ekonomistas, rinka neideali ir nebūtų galima įrodyti, kad atlyginimai skiriasi pagrįstai. Žinoma, skirtingiems darbams reikia skirtingos kompetencijos. „Tačiau ar tikrai tie, kurie uždirba šešiskart daugiau, ir dirba tiek kartų daugiau ir sunkiau? Daugiau – neįmanoma, nes paroje nėra tiek valandų. Alga turi būti didesnė, jei tam reikia aukštesnės kvalifikacijos, darbas sudėtingesnis. Tačiau yra labai reikalingų, sunkių, atsakingų, reikalaujančių išsilavinimo, bet menkai apmokamų darbų, pavyzdžiui, socialinių darbuotojų, nes klientai čia – ne gražuolės kaip šou versle, o narkomanai, buvę alkoholikai, neturinčios įgūdžių auginti vaikus šeimos“, – atkreipia dėmesį R. Lazutka.

Pareiga: pasak R. Lazutkos, kur nesuveikia rinka, valstybė per mokesčius gali ir turi kiek įsikišti. Juk yra labai reikalingų, sunkių, atsakingų, reikalaujančių išsilavinimo, bet menkai apmokamų darbų, pavyzdžiui, socialinių darbuotojų. (V. Balkūno / BNS nuotr.)

Jo įsitikinimu, kur nesuveikia rinka, valstybė per mokesčius drąsiai gali ir turi kiek įsikišti.

Štai, „Sodros“ skelbiamais duomenimis, pernai darbo pajamos sparčiausiai augo informacijos ir ryšių veikloje, finansų ir draudimo veikloje, kurios ir taip yra algų viršūnėse. Pavyzdžiui, taikomųjų programų kūrėjų vidutinės darbo pajamos padidėjo beveik penktadaliu, iki 3 700 eurų. Tiek pat augo reklamos specialistų uždarbis ir pasiekė 2 530 eurų. Viešajame sektoriuje jis labiausiai didėjo švietimo srityje – 15 proc., bet pasiekė tik 1 618 eurų. Apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų srities darbuotojai vidutiniškai uždirba 949 eurus.

„Baltic Salary Survey“ konsultantas-Lietuvos rinkos tyrimų vadovas Povilas Blusius aiškina, kad ir kitur IT ir bankų sektorių darbuotojai labai gerai apmokami, bet šalyse, kurios turi labiau išvystytą pramonę, kai kuriose jos šakose atlyginimai taip pat labai aukšti. Ekspertas mini ir pavyzdį Lietuvoje: turime „Thermo Fisher Scientific“, kuri kuria išskirtinius produktus ir darbuotojams moka puikius atlyginimus. Deja, tokių įmonių Lietuvoje vienetai. IT bendrovės, jei parduoda labai brangius, paklausius produktus ir daug, natūralu, kad ir atlyginimai ten dideli.

Ar permoka vadovams

Vis dėlto, atkreipia dėmesį R. Lazutka, kad ir bankų atveju, jei būtų konkurencinė aplinka, steigtųsi nauji, siūlantys pigesnes paslaugas, ir tie didieji gautų mažiau pajamų ir negalėtų mokėti tokių didelių atlyginimų. „Tačiau rinka šiame sektoriuje nesuveikia, tad dėl to gaunantys didelius atlyginimus turi bent jau susimokėti didelius mokesčius, prisidėti prie policijos, gynybos, švietimo, socialinių klausimų finansavimo. Tai galioja ir išskirtiniams sektoriams, ir vadovams ar žvaigždėms, ir tai valstybės rankose, bet, deja, mažai kas daroma“, – sako ekonomistas. Jis stebisi įstaigų prie ministerijų vadovų atlyginimais, viršijančiais ir ministro, kai kurių kitų institucijų vadovų algomis.

Tačiau, P. Blusiaus vertinimu, „Baltic Salary Survey“ tyrimai rodo, kad tipinėje Lietuvos įmonėje skirtumai tarp užimančių žemiausias ir aukščiausias pareigas nėra ydingi. Sakykim jaunesnysis specialistas uždirba apie 1,2–1,3 tūkst., vadinasi, atskaičiavus mokesčius, gauna apie 900 eurų, gal kiek daugiau, o direktorius, aukšto lygio vadovas – 5–6 tūkst. (apie 4 tūkst. eurų su trupučiu į rankas), tai nieko nestebintų bet kurioje ES šalyje.

„Skirtumas yra, bet reikia lyginti, kokias pareigas ir riziką prisiima tik atėjęs dirbti jaunesnysis specialistas ir kokias – viso verslo vadovas, kokios vienam ir kitam darbui reikia kompetencijos. Atotrūkis turi būti motyvuojantis, kad jaunas žmogus norėtų siekti tapti direktoriumi, jei tam yra gabus ir sugebantis“, – mano P. Blusius. Jis pasakoja, kad daug organizacijų jau kokie penkeri aštuoneri metai turi susikūrę atlyginimų rėžių sistemas, kur kiekvienas darbuotojas aiškiai mato savo atlyginimą, koks jis gali būti ir koks yra vadovo atlyginimas.

Eksperto manymu, kur kas svarbiau ne lyginti specialistų ir vadovų atlyginimus, o užtikrinti, kad Lietuvoje mažėtų dalis žmonių, gaunančių mažiausias pajamas, kiltų minimalus darbo užmokestis iki tiek, kad už jį būtų įmanoma išgyventi.

Čia yra gerų poslinkių: „Sodros“ duomenimis, 2021-ųjų pabaigoje darbo pajamos nesiekė 800 eurų kas ketvirto darbuotojo, o pernai – jau tik kas penkto. Mažiausio darbo užmokesčio augimą lėmė minimalios mėnesinės algos didinimas 13,7 proc. (nuo 642 iki 730 eurų),

Viešasis sektorius

Pernai vidutinių atlyginimų šuolį lėmė ir valstybės politikų, teisėjų, valstybės tarnautojų, biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos bazinio dydžio didinimas nuo 177 iki 181 euro. Kad ir kiek čia skundžiamasi menkomis algomis, Valstybės duomenų agentūros (VDA) skelbiami duomenys rodo, kad laimingųjų, uždirbančių per 2 tūkst. eurų popieriuje, kur kas daugiau viešajame sektoriuje nei privačiame.

2–3 tūkst. eurų uždirba beveik ketvirtadalis (23,9 proc.) viešojo sektoriaus darbuotojų ir 15,7 proc. privataus, kuriame populiariausia alga – 1 001–1 300 eurų popieriuje, ją gauna 23 proc. darbuotojų. Tiesa, daugiausia – per 3 tūkst. uždirbančių kiek daugiau privačiame sektoriuje (8,5 proc., viešajame – 10,6).

Pasak P. Blusiaus, viešajame sektoriuje didesnės dalies darbuotojų alga solidesnė, nes jame daugiau saugiklių ir reglamentavimo, koks turi būti darbo užmokestis, už ką jis turi būti mokamas, tad vietos interpretacijoms nedaug.

„Tačiau nemanau, kad valstybinis sektorius ar bent jau didelė dalis darbų jame kažkuo labiau vertingesni ir duodantys daugiau naudos nei kai kurie privačiame sektoriuje“, – pabrėžia P. Blusius.

Vilnius visus lenkia

Ne tik milžiniškas, bet ir vis didėjantis atotrūkis ir tarp skirtingų regionų. Aukštai virš kitų iššovusios Neringos algos – 2 661 euras, bet, tikėtina, šį skaičių padidina čia gyvenamąją vietą deklaravę didmiesčių gyventojai.

Vilniečiai vidutiniškai uždirba 2 141 eurą, Kauno miesto gyventojai – 1 804, rajono – 1 776, Klaipėdos miesto – 1 661, rajono –1 653 eurus. Tačiau Kelmėje vidutinė alga – vos 1 284, o Kalvarijoje – 1 274 eurai. Vilniečių pajamų vidurkis visų kitų savivaldybių lenkia 47 proc. Vilniuje per 3 tūkst., neatskaičiavus mokesčių, uždirba 23 proc., o mažiausiai uždirbančiuose rajonuose – 5 proc., juose mažiau nei 800 eurų uždirba 23 proc. darbuotojų.

Pasak P. Blusiaus, žinoma, negalima, išskyrus autoritarinius metodais, padaryti, kad žmogus Kalvarijoje gautų tokį patį atlyginimą kaip Vilniuje. Yra visuomeniniai vėjai, prieš kuriuos nepapūsi, jei visi nori gyventi Vilniuje, kur puiki infrastruktūra, neblogas švietimas, daug pramogų ir kt. Kol koncentracija didmiesčiuose didės, atlyginimų skirtumai augs, nes matematika paprasta: kur daug žmonių, ten daugiau galimybių, kur mažai žmonių, mažiau įmonių, mažiau galimybių.

Atotrūkis: penktadalio daugiausia ir mažiausiai uždirbančių algos skiriasi 6,4 karto, o Vilniuje – net 7,8 karto. (Regimanto Zakšensko nuottr.)

„Tačiau turėtų rūpėti, kad ir žmogus Kalvarijoje turėtų pasirinkimą ir galimybę uždirbti oriai ir padoriai. Nepriversime čia esančių įstaigų mokėti daugiau, bet galimi kiti būdai, pavyzdžiui, valstybė gali teikti steigimo lengvatas ne didmiesčiuose veikiančioms įmonėms. Štai IT sektoriuje atlyginimai aukšti, o didžioji dalis šių darbų gali būti atliekami nuotoliu. Paprastas sprendimas būtų, jei ir Kalvarijoje gyvenantys žmonės galėtų įsidarbinti IT įmonėse ir dirbti nuotoliniu būdu“, – išeitis siūlo ekspertas.

„Sodros“ atstovė K. Zitikytė atkreipia dėmesį ir į nerimą keliantį besikeičiantį išmokų gavėjų ir įmokų mokėtojų santykį. Dešimtyje savivaldybių, kur algos didžiausios, dešimčiai darbuotojų tenka penki pensininkai, o 100 – penki nedarbo išmokos gavėjai, o kur algos mažiausios – atitinkamai aštuoni ir septyni. „Kai išmokų gavėjų skaičius augs, o įmokų mokėtojų mažės, kils klausimas, kaip sistema turėtų veikti toliau“, – atkreipia dėmesį K. Zitikytė .

Kam padės reforma

Tad ar pakanka vien tik konstatuoti didėjančias takoskyras? „Rinka netobula ir valstybė šiuos rinkos netobulumus turėtų pakoreguoti. Tikrai nesakau, kad reikia sulyginti algas, bet šiek tiek pakoreguoti reikia. Mokesčių politika valstybė gali apmažinti, kur jos labai iškyla į viršų, ir padėti tiems, kurių algos labai mažos, pavyzdžiui, tokių algų neapmokestinti. Tačiau mūsų valstybė neįvykdo užduoties apmažinti skirtumus“, – apgailestauja R. Lazutka.

Deja, jo vertinimu, naujos mokesčių reformos siūlymai – taip pat ne į tą pusę. Dėl individualios veiklos, kitų pajamų iš kapitalo atsižvelgta į daug metų kartojamas tarptautinių institucijų rekomendacijas, bet kai kurie kiti Finansų ministerijos siūlymai, jo vertinimu, sunkiai suvokiami.

Rinka galėtų būti vos ne kaip šventa karvė, jei būtų tobula konkurencija. Tačiau tikrovėje taip nėra.

„Demagogiškai aiškinama, kad mokesčių siūlymais siekiama išsaugoti ir pritraukti profesionalus. Tačiau kiek žmonių, kurie uždirba per 10 tūkst. eurų, palieka šalį? Lietuva – puiki šalis gyventi su tokiomis pajamomis ir būtų sunku šalia rasti kitą demokratinę šalį, į kurią išvažiavę su tokiomis pajamomis mokėtų mažiau mokesčių, greičiau būtų atvirkščiai“, – neabejoja R. Lazutka.

Jis piktinasi, kad pas mus progresiniai mokesčiai buvo keikiami dešimtmečiais, šaipomasi, kad norima grąžinti sovietmetį, nors demokratiniame pasaulyje, šalyse, kur jokio sovietmečio nebuvo, jie yra norma ir, jei rinka kur nesureguliuoja, valstybė turi priemonę tai pakoreguoti per mokesčius. Dabar, pasak ekonomisto, požiūris į mokesčių progresyvumą kiek keičiasi.

Pagal tai, ką dabar kalba politikai, šalies vadovas, P. Blusiaus manymu, atrodo, kad pabandysime eiti mokesčių progresyvumo keliu, bet ar jis būtinai teisingas, sunku pasakyti.

Vieni mano, kad, taikant vienodą procentą, jei žmogus uždirba 2 tūkst. eurų ir turi sumokėti 10 proc. mokesčius, tai sudaro 200 eurų, o uždirbančiam 4 tūkst. – 400 eurų, taigi juo daugiau uždirbi, tuo daugiau sumoki ir mokesčių, tad to užtenka.

Tačiau kiti mano, kad daugiau uždirbantys turi mokėti didesnę ir procentinę dalį. Tokių mokesčių pavyzdžių pasaulyje yra. „Tačiau koks būtų to sprendimo pagrįstumas? Ar toks žmogus sunaudoja daugiau viešųjų resursų šalyje, ar jo automobilio padangos daugiau brūžina kelius? Jei įsivaizduojame, kad tie daug uždirbantys yra gobšūs, godūs, paprasta jiems padidinti mokestinę naštą. Tačiau realiame gyvenime yra įvairių pavyzdžių, pavyzdžiui, jauni tėvai, kurie bando maksimaliai daug dirbti ir uždirbti, kad išlaikytų šeimą“, – sako P. Blusius.

Tikintis, kad mokesčių permainos sudarys galimybių oriau gyventi didesnei daliai darbuotojų, reikia tikėtis, kad bus suvaldyta ir infliacija, šįsyk suvalgiusi ne tik visą algų padidėjimą, bet ir kur kas daugiau: darbo pajamos į rankas pernai ketvirtą ketvirtį, palyginti su ankstesniais metais, padidėjo 11,5 proc., tačiau metinė infliacija siekė 21,7 proc.

Vis dėlto, primena P. Blusius, pastaruosius kelerius metus iki COVID-19 turėjome nedidelę infliaciją, o atlyginimai augdavo po 8–10 proc. Tad, žiūrint restrospektyviai, nepaisant didelės infliacijos pernai, imant 5–10 metų atskaitos tašką, atlyginimų augimu infliaciją žymiai pralenkėme.