Vaistininkė V. Uselienė: artimi klientai turi mano telefono numerį (interviu)

– Kaip nusprendėte tapti vaistininke?

– Apsispręsti padėjo Šiaulių vaistinės „Valerijonas“ vaistininkės. Norėjau studijuoti mediciną, bet buvo sunku apsispręsti, kuo labiau noriu būti – stomatologe, vaistininke ar gydytoja, todėl atvykus į Šiaulius priduoti dokumentų stojamiesiems nutariau pasiteirauti šitų specialybių atstovų, jeigu jie vėl galėtų rinktis, ar rinktųsi tą pačią profesiją? Visos „Valerijono“ vaistinės vaistininkės atsakė, kad taip, viena stomatologė sakė, jog stotų į mediciną, kita – norėtų būti ginekologe, o gydytojai pasakė, kad rinktųsi kitą specialybę. Taip ir apsisprendžiau – būsiu vaistininke ir dėl savo sprendimo nė karto nepasigailėjau, nes ši profesija nuostabi.

– Ar prisimenate savo pirmą darbo dieną vaistinėje?

– Prisimenu, buvau dar ketvirto kurso studentė ir buvau pakviesta į Telšius. Pirmą dieną atėjau į darbą su drebančia širdimi, labai jaudinausi, bet jaučiausi be galo laiminga, kad galėsiu pradėti dirbti. Puikiai atsimenu, kaip man vedėja Lina Radavičienė aprodė visą vaistinę, nuo vaistų gausos man svaigo galva, bet jaučiausi labai pakylėta. Kasdien buvo drąsiau ir dar smagiau. Puikiai prisimenu, kai pasodino prie kompensuojamų vaistų stalo, kitoje pusėje sėdėdavo klientas, dar tada kompensuojamų vaistų knygeles pildydavome ranka.. Tai buvo pirmas mano labai atsakingas darbas. Aš pildydavau knygelę, o kad klientams neprailgtų laikas tuo pačiu juos ir kalbindavau: iš kur atvyko, kaip gyvena, kaip jaučiasi? Tai man labai patikdavo. O galiausiai klientui padėkojus už kantrybę ir dar turėjau galimybę įteikti po dovanėlę – „Eurovaistinės“ nosinaites ir arbatos. Klientai išeidavo labai laimingi, o aš jaučiausi, kaip devintam danguje.

Šiuo metu svarbiausia išlikti sveikiems, o sergantiems – kuo greičiau pasveikti.

– Ar jūs esate vaistininkas ir tarp savo draugų ir artimųjų? Kokių klausimų sulaukiate draugų susibūrimuose?

– Taip, ir kai netikėtai susitinkame, ir šiaip jie visa laiką žino, kad gali skambinti dieną ir naktį. Kaip vaistininkė ir savo artimiems klientams duodu asmeninį telefoną, kad esant svarbiam reikalui galėtų pasikonsultuoti. Šiuo metu ne visi gali ateiti į vaistinę, todėl skambučių sulaukiu dažniau. Jaučiuosi laiminga, kai pavyksta padėti.

– Kokios akimirkos darbe jus džiugina labiausiai?

– Labai smagu, kad mes galime žmonėms padėti, patarti. Kai klientas sako: „Kaip gerai, kad galime ateiti į vaistinę!“, kai pas gydytojus jiems nepavyksta pakliūti arba kai būna vėlyvas vakaras, atbėga ir sako: „Kaip gerai, kad dirbate!“, taip pat klientai būna dėkingi, kad vaistinė dirba ir per šventes. Labai gera būna, kai pavyksta gauti klientui kokį retą ar sunkiai gaunamą vaistą. Tokie dalykai yra geriausi, labiausiai širdį paglostantys.

– Kaip manote, kokia savybė pati svarbiausia vaistininkui ir kodėl?

– Aš manau, kad vaistininkas turi girdėti savo klientus, įsigilinti į jo problemą ir stengtis nuoširdžiai bei profesionaliai jiems padėti.

– Kas jums sutelpa į sąvoką profesionalumas?

– Gerai įsigilinti į problemą, ją identifikuoti ir priimti tinkamiausią sprendimą. Klientas iš vaistinės turi išeiti ramus ir laimingas, nes jis čia rado tai, ko atėjo.

– Ką mėgstate veikti po darbo?

– Po darbo nelabai daug to laiko ir belieka, bendra vakarienė, namų ruošos darbai ir pasišnekučiavimai su šeima. Kol nebuvo karantino savaitgalius skirdavome kelionėms po Lietuvą ar aplankyti artimuosius, o dabar visą laiką leidžiame namuose, bet dar neteko nuobodžiauti, nes turim dvi linksmas dukrytes.

– Kokį su gera savijauta susijusį naujametinį pažadą sau norėtumėte duoti?

– Norėčiau, kad daugiau laiko praleistume lauke.

– Šie metai buvo kitokie – kas jums buvo įsimintiniausia?

– Atostogos. Nors neturėjome galimybės išvykti iš Lietuvos, bet atostogos buvo nerealios, nes mūsų Lietuvėlė tikrai nuostabi ir joje galima atrasti dar neatrastų nuostabių dalykų!

– Ko palinkėtumėte savo klientams?

– Linkiu, kad ramiomis širdimis sutiktų šv. Kalėdas, kad nesijaustų vieniši. Šiuo metu svarbiausia išlikti sveikiems, o sergantiems – kuo greičiau pasveikti. Linkiu neliūdėti, kad negalime aplankyti savo artimųjų, nes visos negandos greitai praeis ir tikiu ateinantys metai bus tikrai geresni.