Svarbi kiekviena sekundė: viskas, ką reikia žinoti, jei jūsų kūdikis užspringo

Kas nutiko tą lemtingą dieną, pasakoja vienas tame įvykyje dalyvavusių medikų – skubiosios medicinos gydytojas Šarūnas Maciulevičius.

– Kaip viskas vyko?

– Iš tiesų situacija buvo labai sudėtinga dėl to, kad aš buvau iškviestas į reanimacinę palatą tuo pačiu momentu, kai skubėjau pas kitą tuo metu suaugusį pacientą, kuriam buvo pradėtas gaivinimas mūsų ligoninėje, skubiosios pagalbos skyriuje. Tuo pačiu metu gavau žinutę iš registratūros, kad tėvai atvežė nekvėpuojantį kūdikį. Kadangi dėl to iš karto negalėjau prieiti prie šio nelaimėlio, pakviečiau į pagalbą skyriaus vedėją Paulių Uksą. Nepraėjus nė kelioms sekundėms, Paulius su tuo naujagimiu jau buvo reanimacinėje palatoje ir pradėjo gaivinimo veiksmus.

– Pradėjus gaivinti vaiką, iš pradžių rezultatų nebuvo. Kokios apėmė emocijos, kiek laiko truko gaivinimas?

– Gaivinimas truko ne taip ir ilgai – apie penkias minutes, bet tokioje situacijoje atrodo, kad tai vyksta daug ilgiau. Pauliui atlikus pirmuosius veiksmus, iš pradžių rezultatų nebuvo. Tuomet jau subėgo visa mūsų komanda, jau pavyko pasiekti tą teigiamą rezultatą ir emocijos tuo momentu buvo nenusakomos žodžiais. Vienu metu du gaivinami žmonės – tai sudėtinga situacija, bet pavyko.

Visas LNK reportažas vaizdo įraše:

– Gaivinti tokį mažą vaiką – nemažas išbandymas?

– Išbandymas didelis dėl to, kad vaikai yra mažesni nei mes. Šiuo atveju kalbame apie vos mėnesio amžiaus naujagimį. Kiekvienas prisilietimas turi būti specifinis – tikslingas ir švelnus, kad nepadarytum žalos. Todėl labai svarbu turėti šalia savęs daug pagalbininkų, kurie galėtų padėti tokioje situacijoje. Prie to vaiko tuo metų buvome gal penkiese, tikrai taip.

– Panikos ištikti tėvai nekvėpuojantį kūdikį, ko gero, atvežė į pačią artimiausią ligoninę, kur dažniausiai priimami tik suaugusieji. Net ir aparatai, kuriuos naudojote, nebuvo pritaikyti naujagimiui gaivinti?

– Pačioje pradžioje tikrai ne. Mes turime tuos vaikams gaivinti pritaikytus rinkinius, bet jie nebūna visada šalia padėti ant stalo, nes tai suaugusiųjų ligoninė. Tad ir pradžių pritaikėme tuo momentu mažiausio, kokį turėjome, dydžio gaivinimo aparatą. Tos priemonės padėjo.

– Tai kaip dabar jaučiasi tie abu atgaivintieji: ir suaugęs pacientas, ir naujagimis?

– Negaliu tiksliai pasakyti, nes atgaivinus naujagimį, jis iškart buvo transportuotas į Santariškių naujagimių ligų skyrių, o suaugęs pacientas buvo perkeltas į reanimacijos skyrių. Tas tiesioginis kontaktas ir nutrūko su jais. Galiu pasakyti tiek, kad naujagimis buvo išgelbėtas, o naujagimių skyriuje – jo būklė stabilizuota.

Norisi linkėti, kad tokių nelaimių atsitiktų kuo rečiau. Bet jeigu netyčia kūdikis užspringsta, svarbi kiekviena sekundė. Ką daryti, kokie pirmieji skubiosios pagalbos žingsniai, ką svarbu žinoti tėvams?

„Pirmiausia reikia atpažinti, ar vaikas paspringo. Greičiausiai tai nutinka, jeigu vaikas valgė arba žaidė su labai smulkiais žaislais, kas gali užkimšti kvėpavimo takus. Kūdikiai irgi susipažįsta su pasauliu per skonio receptorius, t. y. per liežuvį, – aiškino Vilniaus miesto greitosios medicinos pagalbos stoties vadovas Mindaugas Kliukas, – Jeigu tuo metu vaikas ėmė neefektyviai kosėti, staiga pradėjo mėlti, bando atsikosėti, nepavyksta, mėlsta, greičiausiai įtarsime, kad tai yra paspringimas. Jis gali būti dalinis arba visiškas. Esant nevisiškam paspringimui žmogus kosėja, prieš kosėdamas jis dar gali įkvėpti. Kas yra kosulys – mes įkvepiame į plaučius oro, sudarome spaudimą ir tada tą svetimkūnį, kuris pateko, iškosėjame, išmetame. Vadinasi, jei jis kosėja, dar gali įkvėpti oro, paspringimas yra dalinis. Jei žmogus nebegali įkvėpti, yra visiškas paspringimas. Kosulys tokiu atveju nebeefektyvus, žmogus labai greitai dėl deguonies trūkumo pamėlsta, tai iš karto matosi.“

Jeigu vaikas nors kiek kvėpuoja, visiems būtina atsiminti, kad pats efektyviausias būdas pašalinti svetimkūnį yra kosulys.

Ką tokiu atveju daryti?

„Pirmiausia, jokiu būdu nekratyti žemyn galva. Griežtai negalima. Jeigu pamatėme, kad kūdikis paspringo, greitai imame jį už žandikaulio kampų ir kaktos. Jokiu būdu neprispaudžiame delno prie veiduko, turi likti tarpas. Taip suėmę pasiguldome ant vienos rankos. Galva turi būti šiek tiek žemiau už užpakalį. Padedame ranką ant ko nors kieto, pavyzdžiui, ant sulenktos savo kojos taip, kad neamortizuotų ranka. Ir kitos rankos delno pagrindu spustelime tarp menčių slenkančiu judesiu žemyn. Jėga turi būti atitinkama, ne per stipriai, nes tai ne suaugęs dėdė, o kūdikis, – iliustravo gaivinimą M. Kliukas. – Tuomet paimame už galvutės, atsiverčiame ant kitos rankos. Jeigu viskas gerai, tas svetimkūnis liks delne. Jeigu ne, matome, kad kūdikis vis dar nekvėpuoja normaliai, paspaudžiame 5 kartus krūtinės ląstą. Visada spaudžiama krūtinės vidurio linijoje tarp spenelių, galima dviem pirštais, ir tai kartojame penkis kartus kūdikį padėjus ant kieto pagrindo. Jeigu teigiamo rezultato nėra, reikės pereiti prie gaivinimo. Gaivinimas sudėtingas dalykas, tai jau turi daryti atvykę medikai.

Jeigu vaikas nors kiek kvėpuoja, visiems būtina atsiminti, kad pats efektyviausias būdas pašalinti svetimkūnį yra kosulys. Skatinkime kosulį ir galų gale jis iškosės.“