Prieš emigracijos bangą atsilaikę medikai uždarbiauti į užsienį vyksta
neapleisdami savo pareigų Lietuvoje

Medikai geresnio uždarbio ieško užsienyje, o geresnio gyvenimo – gimtinėje. Darbą Lietuvoje ir užsienyje pastaruoju metu derina ne vienas mūsų šalies medikas. Uždarbiu užsienio ligoninėse gydytojai nesigiria, tačiau prisipažįsta, kad emigruoti juos labai vilioja socialinės garantijos, o namo parveda šeimos ilgesys.

Penkeri kelionių metai

Dvi savaitės Lietuvoje, dvi – Švedijoje. Jau penkerius metus taip savo dienotvarkę rikiuoja Kauno medicinos universiteto Chirurgijos klinikos docentas Almantas Maleckas. Gydytoją jau pažįsta lėktuvų palydovai, o Geteborge esančios Sahlgrensko universitetinės ligoninės medikai ir pacientai jį kalbina švediškai.
Tačiau kam visa tai, jei jis neketina emigruoti iš Lietuvos? A.Maleckas papasakojo, kad Kauno medicinos universiteto klinikų vadovas Juozas Pundzius sudarė jam sąlygas dirbti Švedijoje su vienintele sąlyga: kad jis grįš į Lietuvą. Už tas dvi savaites, kai gydytojas dirba Švedijoje, Lietuvoje jam atlyginimas nemokamas.
„Švedijoje dirbu ne tik dėl finansinių sąlygų. Sahlgrensko ligoninėje, kuri yra didžiausia gydymo įstaiga Šiaurės šalyse, sutelkti naujausi medicinos mokslo ir praktikos laimėjimai, todėl mokausi ir medicinos mokslo, ir praktikos, ir darbą organizuoti“, – pabėrė pagyrų užsienio klinikai A.Maleckas. Tačiau neneigė, kad būtent jis išmokė kolegas švedus laparoskopu pašalinti stemplės auglį.

Su šeima bendrauja internetu

Pirmąkart į Švediją A.Maleckas vyko rinkti duomenų savo moksliniam darbui. „Susipažinau su dviem iškiliausiais nutukimo chirurgais Hansu Lönrothu ir Torstenu Olbersu, kurie dirbo Sahlgrensko universitetinėje ligoninėje. Jų dėka ir aš ten įsidarbinau“, – prisiminė docentas. Per penkerius metus jis perprato Švedijos medicinos sistemą – joje mato ir pranašumų, ir trūkumų.
Pavyzdžiui, ligonis negali pasirinkti gydytojo, turi pasitikėti sistema. Skubios pagalbos skyriuje gydytojo apžiūros gali tekti laukti nuo 6 iki 12 valandų. Tik sunkios būklės ligoniai konsultuojami nedelsiant. Net vizito pas šeimos gydytoją, jei liga neūmi, kartais tenka laukti mėnesį, pas specialistą – iki 9 mėnesių.
Nors eilės pas gydytojus ilgos, ligonių ir medikų santykiai Švedijoje nuoširdūs. A.Maleckas pasakojo, kad Švedijoje gydytojas gali kur kas daugiau laiko nei Lietuvoje skirti pacientui. Neretai pasikalbėti su gydytoju susirenka visa šeima, užduodama daug įvairiausių klausimų.
Švedijoje lietuvis nuomojasi nedidelį butą netoli ligoninės, todėl į darbą vaikšto pėsčias.
„Anksčiau tekdavo dirbti po tris mėnesius negrįžtant namo. Buvo tikrai sunku. Dabar, kai dirbu po dvi savaites, lengviau. Be to, kas vakarą su šeima bendrauju per „Skype“, – prisipažino ir Lietuvoje, ir Švedijoje dirbantis gydytojas. Apie savo uždarbį nutylėjęs gydytojas tepasakė, kad Švedijoje medikai per mėnesį uždirba 13–27 tūkst. litų.

Apsistoja bendrabutyje

Gydytojas Virgilijus Tarutis jau metus dirba ir Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikos, ir Didžiosios Britanijos Vesekso širdies chirurgijos centruose. Skubėti į oro uostą jam tenka keletą kartų per mėnesį. Užsienyje ir Lietuvoje jis atlieka tą patį darbą – operuoja įgimtas širdies ydas.
Antroji jo darbovietė, britiška gydymo įstaiga, aptarnauja daugiau kaip keturių milijonų gyventojų regioną. „Įgimtų širdies ydų chirurgijos tarnyba ten puikiai išplėtota. Prie vieno vaiko, turinčio širdies ydą, darbuojasi didesnė gydytojų ir viduriniojo personalo komanda, nei įprasta Lietuvoje.
V.Tarutis yra vienas iš dviejų ten dirbančių įgimtų širdies ydų chirurgų. Dar vieno trūksta, nes operacijų nuolat daugėja. Tačiau dvigubai didesnis nei Lietuvoje darbo krūvis jo negąsdina. „Iš pradžių Vesekse buvo nelengva bendrauti su ligoniais ir jų tėvais, nes dėl įvairių kalbos tarmių būdavo sunku suprasti klausimus. Bet kasdien sekasi vis geriau“, – džiaugėsi V.Tarutis. Jis jaučiasi laimingas ir savo darbą vadina pačiu įdomiausiu pasaulyje.
Namų ilgesį malšina keliskart didesnis atlyginimas nei Lietuvoje. Tačiau net ir gaudamas nelietuvišką algą gydytojas apsistoja ne viešbutyje, o bendrabutyje.

Dirbo nemokėdamas kalbos

„Noriu matyti, kaip auga vaikai. Esu skolingas šeimai ketverius metus, kai migravau tarp Vokietijos ir Lietuvos. Per tą laiką mano dukros, Lietuvoje gyvendamos vien su mama, labai pasikeitė“, – į klausimą, kada vėl važiuos dirbti į Vokietiją, atsakė Kauno medicinos universiteto Kardiochirurgijos klinikos vadovo pavaduotojas mokslų daktaras Saulius Giedraitis.
Jis į Vupertalio miesto Herdeko-Viteno universitetinę kliniką išvyko iš pradžių net nemokėdamas vokiečių kalbos.
„Per operaciją, kai asistuoji chirurgui, žodžių nereikia. Vis dėlto po dviejų pirmų darbo mėnesių buvau pakėlęs sparnus grįžti namo. Supratau, kad iš stipendijos, kurią gaunu, nepragyvensiu, be to, šeimą Kaune užpuolė bėdos. Tačiau kolegos specialisto iš Lietuvos neišleido – įdarbino asistentu.
„Pakilo atlyginimas‚ pamažu pradėjo nykti nevisavertiškumo jausmas. Galimybė išbandyti savo galimybes, įgyti patirties, nors ir už minimalų atlyginimą, sulaikė Vokietijoje“, – prisiminė gydytojas S.Giedraitis.

Spartūs karjeros žingsniai

Greitai baigti vokiečių kalbos kursai, po metų išlaikytas gydytojo kardiochirurgo specialybės egzaminas suteikė galimybę tapti ne tik lygiaverčiu kolega gydytojams vokiečiams, bet ir skyriaus vadovu.
„Ten labai gerai organizuota darbo tvarka. Pavyzdžiui, jei darbas baigiasi ketvirtą valandą popiet, o gydytojas po keliolikos minučių dar neišėjęs namo, vadovas jo gali paklausti, kodėl. Jei atsakys, kad tvarko dokumentus, vadovas padarys išvadą, kad gydytojas nesusidoroja su darbo krūviu, – pasakojo S.Giedraitis. – Tačiau likus penkioms minutėms iki darbo pabaigos gali išgirsti: daktare Giedraiti, jus kviečia į operacinę. Gali būti įdarbintas kelioms valandoms, bet gausi atlyginimą kaip už viršvalandžius arba pelnysi laisvadienį.“
Gydytojai Vokietijoje gauna kompensacijas už įsigytą medicininę literatūrą, jie nemokamai vyksta į konferencijas, kursus. Ligoninės savo darbuotojams apmoka pusę privataus sveikatos draudimo įmokų, itin rūpinasi jų sveikata.
Kartą, kai operuojant ligonį plyšo aorta ir kraujo čiurkšlė aptaškė gydytojui S.Giedraičiui veidą, šis įvykis buvo labai atsakingai įvertintas. Gydytojas iškart buvo išleistas iš operacinės, paimti jo ir operuoto ligonio kraujo mėginiai. Pusę metų buvo sekama gydytojo sveikatos būklė. Mat operuojamas ligonis sirgo hepatitu B.
„Jei dėl darbe patirtos traumos ar ligos gydytojas tampa nedarbingas, kad ir kokio jis būtų amžiaus, gydytojų sąjunga pradeda jam mokėti pensiją. Gydytojo etika neleidžia pasakyti, kiek chirurgų Lietuvoje yra apsikrėtę infekcinėmis ligomis operuodami, kaip jie dėl to vargsta ir kaip jais rūpinamasi“, – apgailestavo S.Giedraitis.
Tai kodėl jis Lietuvoje, jei Vokietijoje gauna dešimt kartų didesnį atlyginimą ir dar daugybe privilegijų vilioja kolegos vokiečiai? „Pabodo klajoklio gyvenimas. Noriu būti su šeima. Be to, noriu palikti pėdsaką ir Lietuvos medicinos mokslo bei praktikos istorijoje“, – apibendrino mokslų daktaras S.Giedraitis, neišsižadantis nei Lietuvos, nei Vokietijos.

Klaipėdiečiai jau grįžta

Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiasis gydytojas Vinsas Janušonis laikiną Lietuvos gydytojų migraciją į užsienį vertina teigiamai, tačiau savo vadovaujamoje įstaigoje to neskatina. „Gydytojai reikalingi Lietuvai, o jų didesnis uždarbis užsienio šalių klinikose yra sąlyginis dalykas: kiek uždirba, tiek išleidžia“, – apibendrino V.Janušonis.
Į Klaipėdos universitetinę ligoninę pastaruoju metu grįžta gydytojai, dirbę Danijoje, Vokietijoje, net JAV. „Vienas gydytojas Amerikoje dirbo ketverius metus, kitas – dešimtį, bet neliko ten ir uždirbtais pinigais nesigiria“, – pasakojo Klaipėdos universitetinės ligoninės vadovas, buvęs sveikatos apsaugos ministras. Jo įsitikinimu, Lietuvos sveikatos apsaugos sistema yra gera, todėl gydytojai grįžta ir parsiveža užsienyje įgytą patirtį.