Kiekvienas per metus suvartojame po 15 l grynojo alkoholio, įskaitant ir vaikus. Alkoholizmas kaip liga pradėtas gydyti prieš 20 metų. Naujojo metodo pradininkas Kaune – Socialinės adaptacijos asociacijos vadovas habil. med. dr. Vidmantas Obelienius – šiandien ne tik džiaugiasi nuveiktu darbu, bet ir įtariamas neskaidria veikla.

– Alkoholizmas moderniais metodais mūsų šalyje pradėtas gydyti palyginti neseniai, tik prieš 20 metų, ir jūs pirmasis Kaune pradėjote tai daryti. Panašu, kad situacija ne kiek pagerėjo?

– Pagerėjo labai daug. Prieš 20 metų Lietuvoje nebuvo nei valstybinio požiūrio į alkoholizmą, nei jo gydymo programos. Vilniuje dar tik buvo pradedama taikyti Minesotos programa. Dabar ji įprasta, šalyje veikia penki priklausomybės ligų centrai.

– Minesotos programa buvo stulbinanti naujovė?

– Užsienyje jau taikytos programos alkoholizmui gydyti tuo metu Lietuvoje dar tik pradėjo veikti. 1995 m. susibūrė iniciatyvinė grupė, siekianti, kad pagalba sveikstantiems narkomanams ir alkoholikams būtų profesionali. Išvažiavome į užsienį mokytis Minesotos programos. Aš pats mokiausi JAV, stažavausi Airijoje. Kolegos taip pat baigė visą priklausomybės ligų gydymo kursą. Vieni mokėsi Airijoje, kiti – Lenkijoje. Taip susidarė profesionalų komanda, ir Kaune, Kęstučio g., išsinuomojome butą, kad galėtume padėti norintiesiems išsivaduoti iš priklausomybės nuo alkoholio.

Rezultatai buvo geri, paslaugų paklausa augo, todėl persikėlėme į didesnes patalpas Benediktinų g. Po trejų metų gydytojas Darius Jokūbonis, ir dabar dirbantis Priklausomybės ligų centre, pasiūlė šias paslaugas perkelti į įstaigą, o ne dirbti iš iniciatyvinės grupės susikūrusioje Socialinės adaptacijos asociacijoje. Programą pradėjome taikyti tada veikusiame Narkologijos centre, jis virto į dabartinį Priklausomybės ligų centrą. Tai yra pagrindinis priklausomų žmonių gydymo metodas visame pasaulyje.

– Tačiau vien to nepakanka, juk reikia tęstinio gydymo?

– Nuo 2002 m. Socialinės adaptacijos asociacija įsteigė ilgalaikės psichologinės ir socialinės reabilitacijos centrą, kuriame vykdoma reabilitacija, taip pat paremta Minesotos programos principais. Reabilitacija užtrunka nuo šešių iki aštuoniolikos mėnesių. Žmogus pasveiksta, jam padedama grįžti į visuomenę, kad taptų visaverčiu jos nariu. Per trylika metų reabilitacijos programą baigė daugiau kaip 200 žmonių.

– Vadinasi, tiek jų pasveiko?

– Nuo narkotikų priklausomybės pasveiksta maždaug kas antras, nuo alkoholizmo – apie 60 proc. besigydžiusiųjų. Tokie patys rezultatai yra ir Europoje, ir pasaulyje. Belieka apgailestauti, kad pas mus iki šiol nėra priklausomybės ligų gydymo specialistų, kokie rengiami JAV universitetuose. Mūsų psichologų, socialinių darbuotojų kvalifikacija yra bendrojo profilio, o ne specializuota. Prieš 20 metų buvo parengta pirmoji komanda, beveik visi tie patys žmonės dirba šioje srityje iki šiol. Tai Saulius Grabauskas, Irena Pacevičienė, Janina Manžūrinienė ir kt.

– Ne tik vartojančiųjų alkoholį, bet ir sergančiųjų priklausomybės ligomis yra daug, tačiau efektyvios pagalbos jiems akivaizdžiai trūksta.

– Pastaruoju metu mes dirbame pagal ES finansuojamus projektus. Valstybė lėšų skiria, jos atitenka priklausomybės ligų gydymo centrams. Juose taikoma detoksikacija, po to – keturių savaičių trukmės gydymas pagal Minesotos programą.

– Ar to pakanka? Ar tai nėra lėšų švaistymas, jei netaikoma ilgalaikė reabilitacija?

– Lėšų yra tiek, kiek yra. Jei valstybė jų turi nepakankamai, duoda tiek, kiek gali. Daugeliu atveju po Minesotos programos patys ligoniai reabilitaciją tęsia savitarpio pagalbos grupėse: anoniminių alkoholikų, narkomanų. Jau susibūrė ir anoniminių lošėjų savitarpio pagalbos grupės.

Reabilitacijos įstaigų pakaktų, jei jose teikiamos paslaugos būtų finansuojamos kaip ir tęstinis kitų ligų gydymas. Dabar ligonių kasos moka tik už Minesotos programą. Reabiltacijai lėšų neskiriama, viskas vyksta tik projektų principu. Jei nepatvirtina projekto – nėra lėšų, tad verčiamės, kaip išmanome. Jokių garantijų, jokių planų ateičiai – negalime plėsti nei paslaugų apimties, nei gerinti sąlygų. Štai dabar mūsų projektas baigsis spalį, o kitas bus finansuojamas 2016-aisiais.

– Dėl šių lėšų neskaidraus panaudojimo jūs neseniai buvote sulaikytas, uždarytas į areštinę?

– Taip buvo. Areštinėje praleidau dvi paras. Daugiau komentuoti negaliu, vyksta ikiteisminis tyrimas.

Džiaugiuosi, kad tai, ką pradėjome prieš 20 metų, tęsiasi. Dabar minime jubiliejų ir turime kuo pasidžiaugti. Užaugo didelis parkas, nes kiekvienas, pasveikęs nuo priklausomybės ligos, pasodina medelį.

Nuoskaudą jaučiu dėl to, kad įtariami neskaidrūs dalykai, kai dirbame visai ne dėl komercijos. Ši veikla buvo pradėta dėl asmeninių problemų, jų atgarsio šeimose. Pinigų reikia patalpoms šildyti, komunalinėms reikmėms, ligoniams maitinti, darbuotojų atlyginimams. Visos lėšos naudojamos tik tam, kitaip finansavimo iš ES fondų negautume.

– Grįžkime prie visuotinių problemų. Kaip manote, kodėl nemažėja sergančiųjų priklausomybės ligomis, bent jau alkoholizmu?

– Nedrįsčiau sakyti, kad tai yra gero alkoholio gamintojų darbo rezultatas. 1994 m. vienas gyventojas suvartojo 9,2 l alkoholio, pernai – 15 l. Mano nuomone, vartotume mažiau alkoholio, jei būtų ribojamas jo prieinamumas.

Nesutinku su tais, kurie sako, kad prekybos alkoholiu laiko ir vietos ribojimas, pavyzdžiui, draudimas prekiauti alkoholiu degalinėse, neduotų jokios naudos. Problemos draudimais neišspręsime, bet mažinti prieinamumą yra viena iš sudedamųjų sprendimo dalių. Blogai, kad nėra tinkamai parengtos alkoholio antireklamos, blaivaus gyvenimo būdo propagandos. Tapo madinga reklamuoti vaikštinėjantį žmogų su alaus ar džino buteliu rankoje. Juk akivaizdžiai teigiama: negerkite degtinės, gerkite alų. Ir viena, ir kita yra alkoholis. Net ir vaistuose jo yra, organizmas prie jo pratinamas. Geros socialinės, psichologinės antialkoholinės reklamos iš viso nėra. Tik dabar priimtas nutarimas ant cigarečių pakelių spausdinti bauginančius užrašus ir vaizdus, nors apie tai šnekėta daugybę metų. Apie alkoholio socialinę antireklamą nė kalbos nėra, prevencinės akcijos neefektyvios.

– Kodėl žmogus taip greitai įpranta prie alkoholio vartojimo? Kodėl jo nori?

– Tai susiję su psichikos sveikata. Alkoholiu siekiama koreguoti savo psichikos būklę, kai ji bloga. Pagalbos ieškoma vartojant alkoholį, narkotikus, emigruojant, netgi žudantis. Taip siekiama pabėgti nuo problemų. Juk žmonės emigruoja ne tik dėl ekonominių priežasčių. Didėjantis psichotropinių medžiagų vartojimas liudija apie blogą visuomenės psichikos sveikatą.

– Alkoholis daro teigiamą poveikį psichikai?

– Maža dozė stimuliuoja nervų sistemą, ją atpalaiduoja. Tampa lengviau bendrauti, nes alkoholis veikia tas struktūras, kurios atsakingos už vidinius ryšius. Tą poveikį žmogaus pasąmonė labai gerai atsimena: kai buvo blogai ir išgėriau taurelę – pagerėjo.

– Lietuviai vartojo alkoholį jau senovėje, bet daug mažiau.

– Jiems to užtekdavo. Suvartoto alkoholio kiekis nėra tolygus didėjančiam alkoholizmui. Nuo alkoholio priklausomų žmonių kaip buvo, taip ir yra maždaug kas dešimtas iš jį vartojančiųjų. Devyniems iš dešimties neduodi alkoholio, ir negeria. Priklausomas – tai jau ligonis.