E. Vindzbergas: iš jogos užsiėmimų žmonės turi išeiti su šypsena

– „Doga“ 2000-aisiais atsirado Jungtinėse Amerikos Valstijose, greitai paplito po pasaulį, o šiuo metu populiarėja ir Lietuvoje. Kaip ja susidomėjote?

– Paskutinėje savo kelionėje į Indiją jogos mokytojai minėjo, kad yra tokia jogos rūšis. Tiesa, niekada nebuvau jos bandęs. Taip jau sutapo, kad grįžus į Lietuvą mano draugai, „Woof Yoga“ įkūrėjai, paprašė pravesti jogos užsiėmimus, kurie vyktų įvairių veislių jaunų šuniukų apsuptyje.

– Kas labiausiai įsiminė iš pirmojo užsiėmimo?

– Pamenu, kad buvo daug aplinkui besisukinėjančių špiciukų ir, rodos, pudeliukų (juokiasi). Pirmiausia, ką turėjau padaryti, – prisitaikyti. Juk iki tol buvau praktikavęs kitokią jogą. Stebėjau žmones ir tai, kokios pozicijos jiems yra patogiausios. Iš esmės sportavome gulėdami ir sėdėdami. Stovimų pozicijų nenaudojom, kad nenugultume, neužgautume šuniukų. Prie gulinčio žmogaus jiems patogiau pribėgti ir pažaisti. Aš esu didelis gyvūnų mylėtojas ir tikiu, kad ši sąjunga tarp gyvūnėlių ir jogos suteiks žmonėms tokį patį džiaugsmą, kokį suteikė man.

Dovanos: trys kartai Indijoje ir mokslai skirtingose jogos mokyklose apdovanojo draugais visam gyvenimui. / E. Vindz­ber­go as­me­ni­nio ar­chy­vo, G. Khi­te­re­ro, „Woof Yo­ga“ ar­chy­vo nuo­tr.

– Ar jogoje su šuniukais rastume panašumų į klasikinę jogą?

– Daug kas užduoda šitą klausimą. Jei žiūrėti iš fizinės pusės – sporto čia irgi yra, bet labiau šiuos užsiėmimus vadinčiau pramogine joga. Tie, kurie norėtų gilintis į jogos filosofiją, pajusti tikrąją jos esmę, turėtų eiti kitur. „Woof Yoga“ – daugiau pramoga, padedanti pasikrauti gerų emocijų, atsipalaiduoti nuo rūpesčių. Mes darome jogos asanas, sportuojame, bet svarbiausias tikslas – kad žmogus iš užsiėmimo išeitų laimingas.

Tie, kurie norėtų gilintis į jogos filosofiją, pajusti tikrąją jos esmę, turėtų eiti kitur. „Woof Yoga“ – daugiau pramoga, padedanti pasikrauti gerų emocijų, atsipalaiduoti nuo rūpesčių.

Iš pradžių ir aš kreivai į tai žiūrėjau, tačiau galiausiai supratau, kad klystu. Visi Indijos mokytojai, pas kuriuos praktikavausi, sakė, kad joga nėra rimta praktika, kad iš jos žmonės turi išeiti su šypsena, atsipalaidavę, laimingi. Tokie jie išties būna po jogos su šuniukais. Vienintelis sunkumas, kad keturkojai neleidžia žmonėms susikaupti, o jogoje labai svarbi koncentracija. Kai darome kažkokią poziciją, turime susikoncentruoti į kvėpavimą, o su mažais išdykėliais tai padaryti labai sunku. Todėl manau, kad šuniukų joga yra tiesiog aukšto lygio jogos praktika, kai žmogus, esantis tarp šuniukų, bando taisyklingai daryti visas jogos asanas.

– Ar esate griežtas treneris? Ką darote, jei matote, kad žmogus labiau įnikęs į asmenukių darymą su šuniukais nei užsiima sportu?

– Ką darau? Nieko. Nes žmonės į „Woof Yoga“ iš esmės to ir ateina. Truputį pasportuoti, bet daugiau – patirti gerų emocijų. Kitus išvis į sporto salę tiktai šuniukai ir atvilioja. Todėl prilyginčiau šiuos užsiėmimus „Yin“ jogai. Turbūt girdėjot apie „In“ ir „Jang“ energijas – priešingas, tačiau vienas kitą papildančias, tarsi moterišką ir vyrišką. Tai „Yin“ joga būtų ta moteriškoji – lėta, nukreipta į sąnarių, raiščių, sausgyslių tempimus. Tempimas vyksta lėtai – apie minutę, tuo tarpu Hatha jogoje viena pozicija laikoma vos 20 sek., kituose jogos stiliuose – dar trumpiau.

Visada sakau žmonėms: jei atliekate kažkokią jogos poziciją, niekada neturite jausti skausmo. Skausmas yra indikatorius, kad kažkas negerai, kad reikia nustoti daryti. Atliekant pratimą tempimas turėtų būti lengvas ir malonus. Jogoje mes nekeliame tikslų kaip sporte, bet tiesiog darome tempimus, atpalaiduojame kūną, o lankstumas ateina vėliau kaip kasdienių treniruočių pasekmė.

Emocijos: „Woof Yoga“ sukuria ypatingą ryšį tarp šeimininko ir jo augintinio, turi teigiamos įtakos abiejų savijautai. / E. Vindz­ber­go as­me­ni­nio ar­chy­vo, G. Khi­te­re­ro, „Woof Yo­ga“ ar­chy­vo nuo­tr.

– Rudens pradžia daugeliui žmonių yra tarsi dar vieni Naujieji metai, kai galima pradėti kažką naujo, tobulintis, stiprinti kūną, dvasią. Kam, jūsų nuomone, tiktų joga?

– Mano nuomone, ji tiktų absoliučiai visiems: nuo žmonių, kurie niekados nėra sportavę, iki sportininkų profesionalų, mėgėjų. Kalbu iš asmeninės patirties. Nors daug sportavau, bet buvau labai nelankstus, turėjau nugaros skausmų. Joga viską sustatė į savo vietas. Be to, ne sykį esu girdėjęs, kaip žmonės, dirbantys sėdimą darbą, džiaugėsi, kad jau po mėnesio jogos treniruočių jautė akivaizdų palengvėjimą.

Tik reikia pasirinkti atitinkamą jogos grupę pagal savo fizines galimybes – tarkim, grupė naujokams, arba grupė nėščiosioms ar pan. Kadangi esu daug keliavęs, ilgai gyvenęs svetur, galiu pasakyti, kad Lietuvoje joga labai populiari. Dvasingumu, sąmoningumu, savo kūno sveikata žmonės čia labai domisi.

– O kaip jūs atradote jogą? Kaip tapote jogos treneriu?

– Sportavau nuo pat vaikystės. Turbūt sunkiai rasite tokį sportą, kurio nebūčiau išbandęs. Ypač patiko ekstremalūs sportai – buvau gerai įvaldęs čiuožimą su snieglente, neblogai „parkūrinau“ (parkūre žmonės šokinėja nuo pastato ant pastato, laipioja po aukštas vietas, daro salto – žodžiu, bando patekti iš vienos vietos į kitą, kiek įmanoma greičiau, įveikdami kliūtis vien savo pastangomis). Tiesa, profesionaliai nieko nesportavau. Savo veiklą, kaip fitneso treneris, pradėjau daugiau kaip prieš dešimtį metų.

Joga atsirado šiek tiek vėliau, kai labai susidomėjau meditacijomis, dvasinėmis praktikomis. Ir kai per savo pomėgį ekstremaliems išbandymams vieną dieną gavau rimtą stuburo traumą. Ją besigydant vienas kineziterapeutas man pasiūlė pamėginti jogą. Pagalvojau – kodėl gi ne?

Pradėjęs ją lankyti taip susidomėjau, kad panorau ir pats tapti jogos mokytoju. Ėmiau ieškoti mokymų jogos tėvynėj Indijoj, nes nuo paauglystės svajojau ją aplankyti. Internetu susiradau jogos mokyklą ir savo kelionę į jogos pasaulį pradėjau Rišikešo mieste. Be to, kad Rišikešas yra svarbus hinduizmo religinis ir piligrimų traukos centras, jis dar vadinamas pasaulio jogos sostine.

Studijavau dvejose mokyklose, visi mokytojai buvo indai. Pamokos prasidėdavo penktą ryto, o baigdavosi aštuntą vakare. Šešias dienas per savaitę ir du mėnesius ištverti tokį ritmą buvo sunku. Vienu momentu norėjau viską mesti. Juolab, kad savo sportuose visada būdavau prie geresnių, o čia teko atstovauti tiems mokiniams, kuriems ne taip gerai sekasi. Jaučiau apmaudą, nes fiziškai buvau gerai pasirengęs.

E. Vindz­ber­go as­me­ni­nio ar­chy­vo, G. Khi­te­re­ro, „Woof Yo­ga“ ar­chy­vo nuo­tr.

– Bet jogos mokslų vis dėlto nemetėt – toliau treniravote kūną ir dvasią?

– Nemečiau, paskui dar du kartus važiavau į Indiją, į kitas jogos mokyklas. Kursus rengė Pasaulio jogos aljansas (World Yoga Alliance), tarptautinė organizacija, atstovaujanti jogos bendruomenei visame pasaulyje.

– Kas jums yra joga ir kaip ją apibūdintumėte tiems, kurie apie ją tik pasvajoja, bet vis dar nesiryžta išbandyti?

– Kas ta joga, vienu sakiniu neapibūdinsi. Jei trumpai, tai yra mokslas, kaip teisingai gyventi. Aš mokiausi „Aštanga“ jogos. Tai aktyvus, energingas, reikalaujantis daug fizinės jėgos jogos stilius. Pozos yra sudėtingesnės nei kituose stiliuose. Pagrindinė idėja – žmogaus apsivalymo kelias yra sudarytas iš aštuonių jogos pakopų. Pirmosios susideda iš etinių, moralinių principų (pvz., Jama – susilaikymas ar etiškas, morališkas elgesys; Nijama – asmeninių ar religinių tiesų laikymasis, atsidavimas ir domėjimasis), toliau – asanų praktika (Asana – fizinis aktyvumas). Pastaroji mūsų vakarietiškame pasaulyje paprastai yra traktuojama kaip joga. Dar yra „Pranajama“ – kvėpavimo kontrolė, reguliavimas; „Pratjahara“ – jausmų atitraukimas į vidų, kad protas nurimtų; „Dharana“ – koncentracija; „Dhjana“ – meditacija, vedanti link aukštesniosios sąmonės būsenos (Samadhi) ir t. t. Dažniausiai jogos mokytojai Lietuvoje moko kvėpavimo ir asanų, tik keletas mokyklų siūlo gilesnį jogos pažinimą.

– Kadangi joga tapo jūsų gyvenimo būdu, pasidalinkite, koks įprastas jūsų rytas?

– Atsikėlęs darau mankštą, praktikas, kvėpavimo užsiėmimus ir medituoju. Pradžioje, kai tik pradėjau, buvau įstatęs save į griežtus rėmus, kad turiu keltis tada ir tada, daryti tą ir tą. Bet po penkių, šešių sąžiningo darbo metų rėmų nebeliko – atsirinkau tik tai, kas sveikiausia man. Miegu po aštuonias valandas, darau praktikas, pusryčiauju ir pradedu darbus.

Ne tik vedu jogos ir fitneso užsiėmimus, bet dar ir domiuosi fotografija. Mėgstu fotografuoti gamtą ir žmones. Darau asmenines fotosesijas. Šiam tikslui turiu susikūręs feisbuko paskyrą „Edgar Wind Photography“. Kiekvienas iš mūsų savo pasaulį suvokiame skirtingai. Kiekvienas būdas yra gražus, įdomus ir unikalus. Tuo tarpu fotografijose atsispindi mano suvokimas. Tai naujas hobis, todėl daugelio savo darbų dar nesu niekur viešinęs.

E. Vindz­ber­go as­me­ni­nio ar­chy­vo, G. Khi­te­re­ro, „Woof Yo­ga“ ar­chy­vo nuo­tr.

– Minėjote, kad nemėgstate sėdėti vienoje vietoje. Jūsų kelionių biografijoje – nemažai įdomių pasaulio kampelių, bet pradėkim nuo Izraelio...

– Po mokyklos penkis metų gyvenau ir studijavau fitnesą Izraelyje. Gimiau ir augau Lietuvoje, bet senelis buvo žydų tautybės. Ši valstybė suteikė man galimybę atvažiuoti, pagyventi ir pastudijuoti nemokamai. Nusprendžiau ja pasinaudoti.

Gyvenau studentų miestelyje, netoliese vyko paskaitos. Kadangi nebuvau Izraelio pilietis, privalomos karinės tarnybos po mokyklos man nereikėjo atlikti. Ar ten patiko? Iš pradžių taip. Bet po trijų metų supratau, kad žydai man per daug ekscentriški žmonės, jų mentalitetas man svetimas. Be to, dažnai pasitaikydavo teroristinių atakų, tekdavo bėgti ir slėptis sugaudus oro pavojaus sirenoms. Kenčiau nepatogumus, nes turėjau mylimą merginą. Kai su ja išsiskyriau, iš karto palikau Izraelį – daugiau niekas tenai manęs nelaikė.

– Grįžote į Lietuvą?

– Grįžau, bet pabuvau čia labai trumpai, nes išvykau dirbti į Kiprą. Visai ne pagal savo profesiją – penkių žvaigždučių viešbutyje dirbau animatoriumi. Linksmindavom žmones, organizuodavom poilsiautojams įvairiausius žaidimus: vandens polo, stalo tenisą, tinklinį ir pan. Dirbau animatoriumi beveik dvejus metus, o tolesnę istoriją jūs jau žinote – susidomėjau joga, taigi išvykau jos mokytis į Indiją.

Paskui dar buvo Tailandas, kur pusantrų metų dirbau jogos treneriu viešbutyje. Išsiuntinėjau daugybę savo gyvenimo aprašymų į įvairias jogos studijas, viešbučius, o kvietimą pokalbiui gavau tik iš vienų darbdavių. Taip atsidūriau Ko Changos saloje, trečioje pagal dydį Tailande. Ji dar vadinama dramblių sala. Pasislėpusi džiunglėse visai netoli Kambodžos. Joje yra keletas įspūdingų vandens krioklių, koralinių rifų, be abejo, – ir atogražų miškai bei balto smėlio paplūdimiai.

E. Vindz­ber­go as­me­ni­nio ar­chy­vo, G. Khi­te­re­ro, „Woof Yo­ga“ ar­chy­vo nuo­tr.

– Sakote, kad būtent gyvenimas Izraelyje pasėjo jumyse dvasingumo grūdą?

– Tikrai taip. Ėmiau domėtis dvasiniais dalykais – savęs pažinimu, Visatos dėsniais, žmogaus gyvenimo pamokomis. Tada ir prisiminiau savo svajonę – Indiją. Parūpo indų išminčiai, ėmiau skaityti jų raštus, pradėjau medituoti, semtis išminties iš įvairių sąmoningumą skatinančių knygų.

Mūsų sparčiai besikeičiančiame pasaulyje rūpinimasis savimi yra būtinas. Kalbu ne tik apie fizinę gerovę, bet ir apie mūsų protų bei sielų puoselėjimą. Nors mankšta, mityba ir atsipalaidavimas, be abejo, yra svarbūs, dvasingumas prideda dar gilesnę dimensiją. Integruodami dvasingumą į rūpinimąsi savimi, mes pasiekiame gilų pusiausvyros ir vidinės harmonijos jausmą. Apie tai aš kalbu ir savo instagramo paskyroje „edgar.wellness“. Kviečiu žmones rūpintis savo vidumi, užmegzti ryšį su vidiniais ištekliais ir mus supančiu pasauliu per meditaciją, nes ji ramina protą, stiprina savimonę ir ugdo ramią būseną. Mėgstu sakyti, kad rytojus nėra duotybė: viską, ką mes turime, tai dabartis.