Plačiau šia tema pakomentavo RVUL Skubiosios pagalbos skyriaus vedėjas Paulius Uksas. 

– Jūsų akimis ir patirtimi, ar dažnos dviračių traumos?

– Dviračių traumos pasitaiko dažniausiai šiltuoju sezono metu, kada jau pradeda jais važinėtis. Jos nėra ypatingai dažnos, bet praktiškai kiekvieną dieną susiduriame po kelias, priklausomai nuo to, ar tai yra savaitgalis, ar darbo diena.

– Kokios tai yra traumos ir kaip jos skiriasi vaikams ir suaugusiems?

– Negaliu pasakyti didelio skirtumo tarp vaikų ir suaugusių, bet tipinės traumos yra tokios, kad krentame iš pakankamai nemažo aukščio ir dažnai būna nemaži greičiai. Tai nėra elektrinių paspirtukų traumos – jos truputėlį kitokios. Kritimas nuo dviračio paprastai sukelia veido, krūtinės ląstos, ilgųjų kaulų traumas. Tai – daugiausia rankos, nes jomis remiamės. Gali būti žaizdos, plėštinės žaizdos, lūžiai, išnirimai, žastikaulio išnirimai, krūtinės ląstos sumušimai, jeigu krentame ant dviračio rėmo. Pasitaiko ir kojos traumų – paprastai tai būna nubrozdinimai, jei ant kurios nors pusės tiesiog čiuožiama jau panašiai kaip su motociklu ar motoroleriu.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokios tokių nelaimių priežastys?

– Manau, kad kaip ir su automobiliu – nepasirinktas saugus greitis, tinkamai neįvertinta kelio danga. Jeigu važiuojame tamsiu paros metu, gal nepastebime, kur baigiasi šaligatvis. Turėjome įvairių kuriozinių situacijų, kada žmonės tiesiog nuskrido nuo laiptų tiesiai su dviračiu, nes galvojo, kad ten yra dviračių takas.

Šią kūno dalį visada rekomenduoju ypatingai saugoti – visiškai nesvarbu, kokia transporto priemonė naudojama.

– Medikų akimis, šalmai yra būtini visiems ar tik vaikams?

– Manau, kad jie yra būtini visiems. Rankos traumą galime išoperuoti – gal užims ilgesnį laikotarpį, reikės reabilitacijos, bet kažkaip tą funkciją atstatysime. Kojos trauma – taip pat. Krūtinės ląsta sugyja, jeigu nėra vidinių organų didesnių sužalojimų. Su galva – visiškai atskiros problemos, nes galvos smegenų traumos neretai yra negrįžtamos. Jos sukelia negrįžtamą negalią, sąmonės sutrikimus ir liekamieji reiškiniai neretai yra neišreabilituojami, pasekmės lieka visam gyvenimui. Šią kūno dalį visada rekomenduoju ypatingai saugoti – visiškai nesvarbu, kokia transporto priemonė naudojama: ar tai motociklas, motoroleris, dviratis ar elektrinis paspirtukas. Manau, kad tai yra privalu.

– Žvelgiant į statistiką, daugėja susižalojimų važiuojant dviračiu?

– Turėjome labai neigiamą elektrinių paspirtukų dinamiką, kai jie tik atsirado – smarkiai pakeitė dviračių statistiką. Su jais nereikia įdėti jokio fizinio darbo – atsistoti ir važiuoti gali bet kas, bet kaip. O su dviračiu reikia bent jau šiek tiek treniruotis, naudoti fizinę jėgą. Dviračių vartojimas buvo sumažėjęs, tačiau nėra taip, kad traumų daug sumažėjo ar labai išaugo. Turime standartinius skaičius – iki kelių pacientų per parą maksimaliai. Aišku, daugiau savaitgaliais arba kai vyksta kokie renginiai – dviračių daugiau – traumų daugiau.

– Dviračiai suteikia daugiau naudos sveikatai ar kelia pavojų?

– Mano asmenine nuomone, į dviratį įžvelgiu kaip į daugiau sveikatai naudos duodančią priemonę – gerinti fizinį krūvį, treniruotis, išlaikyti fizinį aktyvumą, kuris rekomenduojamas dėl koronarinių širdies ligų ir panašiai. Bet vėlgi siūlau nepamiršti, kad kelyje esame ne vieni – reikia vairuoti atsakingai. Jei važiuojama važiuojamąja kelio dalimi, reikėtų prisiimti atsakomybę ir važiuoti tvarkingai, taisyklingai, dėvint šalmus ir laikantis Kelių eismo taisyklių.