Susirgo ūmia forma

Šį straipsnį parašyti paskatino tiesioginė akistata su nepaprasto piktumo infekcine liga, pacientę įstūmusia į tikrą bėdą. Pastangos su neįtikima ištverme ir mėginimais ištrūkti iš žiaurių skausmų gniaužtų prilygsta herojiškoms. Visa tai matant, apie gyvenimo kokybę kalbėti nebetenka.

Šių metų pačioje vasaros pradžioje O. S. staiga susirgo ūmia virusine herpes zoster (juostine pūsleline) liga. Aprimus ūmiems odos uždegimo reiškiniams, ilgam įsiviešpatavo ligai būdinga poherpetinė neuralgija. Tai vienaip ar kitaip pažeisto nervo sukeliamas skausmas.

Ligos sukėlėjas, kaip manoma, yra vėjaraupių virusas varicella zoster (lot.), priklausantis herpes zoster virusų šeimai. Poherpetinė neuralgija – nors ir nepastovus, bet ilgalaikis, sunkiai pakeliamas fizinis skausmas. Šiuo konkrečiu atveju kalbėsime apie tarpšonkaulinę neuralgiją.

Liga buvo nesunkiai diagnozuota, nes prasidėjo tipiškai: ūmi pradžia, karščiavimas, kairėje krūtinės pusėje ir pažastyje nusėtos vandeningos pūslelės ir pažeisto ploto odos paraudimas. Na, ir, žinoma, išskirtinio smarkumo skausmai, kurie vargino dieną naktį, neleisdami ligonei pailsėti. Pažeistas plotas išsiskyrė ypatingu jautrumu, menkiausias prisilietimas prie odos, net ir švelniu audeklu, marle ar net dušo vandens srovelėmis sukeldavo intensyvų skausmą. Drabužiai taip pat provokuoja skausmus, tad dienos aktyvumas labai ribotas. Tas pats ir dėl miego – kad ir kokią padėtį miegui rinktųsi, kūno svoris tempia pakenktą odą, o tai vėl kelia skausmą. Anot pacientės, būna naktų, kai išvis nepavyksta užmigti. Mėginimai surasti miegui pozą sukelia tokį skausmą, nuo kurio dreba kūnas, tirta rankos, gausiai išpila šaltas prakaitas, nuo jo skęsta patalynė. Tai klasikinis skausminis šokas, trunkantis visą naktį, o tokių naktų būna ištisos serijos. Visa tai sekina jėgas.

Dėl skausmų ligonė negalėjo vaikščioti. Ne tik dėl drabužių nemalonaus lietimosi. Buvo neįmanoma lipti laiptais, kadangi fizinės pastangos versdavo intensyviau kvėpuoti, o kiekvienas gilesnis įkvėpimas provokuodavo skausmą, priversdavo sustoti, atsirasdavo dusulys. Pagal skausmų vertinimo skalę protarpiais jie pasiekia maksimalias reikšmes. Štai ką pasakoja pati pacientė apie nakties miegą: „Vakarais, ruošiantis miegui, neįmanoma surasti tinkamos gulimos padėties. Po daugybės bandymų mėginu atsigulti pakaitomis tai ant vieno, tai ant kito šono, ant nugaros ar dar kokiose nors tarpinėse padėtyse, bet dėl akimirksniu užklupto skausmo tenka vėl ir vėl sėstis, palaukti, kol jis bent kiek aprims, ir tam prireikia daugybės kartų, kol šiaip ne taip pavyksta surasti priimtiną poziciją su trumpalaikiu atokvėpiu. Skausmas kartais taip įsismarkauja, kad neberandu sau vietos, jokios tinkamos padėties, mat jos visos netinkamos, negelbsti net vaikščiojimas ir ryto laukimas vaikštant. Skausmo įsismarkavimo viršūnė – kūno drebulys, nežmoniškas prakaitavimas ir blogos baigties nuojauta. Rytas man gali  nebepriklausyti. Tai tik vienos nakties košmarai, o tokių buvo be galo daug. Baugina mintis, kiek tokių išbandymų dar manęs laukia. Visi, kurie mane globoja, normalaus ateities gyvenimo man žadėti neskuba. Bet kokia informacija apie dar neišmėgintą gydymo būdą sužadina naują viltį, į ją žiūriu kaip į išsigelbėjimą, kaip į gyvenimo kokybės susigrąžinimo galimybę. Gyvenimas virto skausmų palengvėjimo laukimu.“

Ne specialisto žvilgsniu

Nesu šios srities specialistu, tad su šia liga tiesiogiai susidurti teko pirmą kartą (dar aktyviai dirbdamas disponavau kardiochirurgo licencija, nors veikla koncentravosi širdies elektrostimuliacijos profilyje). Tokia liga buvo žinoma, bet, kai pamačiau ją iš arčiau visu gražumu ir jos atsparumą bet kokiai terapijai, pribloškė. Pacientė arba jos artimieji telefonu periodiškai informuodavo, kad ir kur kreiptųsi, kad ir kuo  gydytųsi, skausmai išlieka beveik nepakeliami, nakties poilsis neįmanomas, situacija nepavydėtina.

Gyvenimas virto skausmų palengvėjimo laukimu.

Nuolat teko įsijausti į pacientės kančias. Ją varginant plėšiančio, draskančio pobūdžio skausmams, nerimą kėlė ir medicinos bejėgiškumas. Gal pasakytina empatiškiau: degino Hipokrato moralinis įpareigojimas: „Malšinti skausmą yra dieviška pareiga.“ Akivaizdžiai matydamas aklavietę ir žinodamas, kad tokios kilmės neuralginiai skausmai gali tęstis labai ilgai, atskirais atvejais net visą gyvenimą, apsisprendžiau išbandyti savo žinias, kartu pasitelkdamas interneto šaltinius, tikėdamasis praplėsti medicininio matymo lauką ir galbūt (kas žino) bent kiek padėti skausmų kamuojamai ligonei.

Gilinantis į ligą aiškėjo, kad poherpetinė neuralgija vertintina labai rimtai. J. Browder ir J. A. de Veer aprašė atvejį, kai pacientas, neapsikentęs skausmų, 41 sirgimo šia liga dieną nusižudė. Tai įvyko būnant ligoninėje, kur, atrodytų, skausmą numalšinti nesunku.

Prieš leidžiantis į informacijos paieškas internete, buvo išsikelti du klausimai: 1) negi XXI a. išties nėra tikros pagalbos žmogui, kenčiančiam nesibaigiančius skausmus? 2) Negi, suprantant beviltišką paciento padėtį, galima nuleisti rankas, viduje jaučiant moralinį imperatyvą privalomai padėti skausmų varginamam ligoniui? Negali būti baisiau, nei stebėti skausmų užkluptą ligonį ir jam aiškinti, kad tokia jau jo lemtis, telieka susitaikyti su padėtimi ir, galbūt, tikėtis stebuklo.

Gausi informacija liudijo, kad problema yra pasaulinio masto ir susidoroti su ja ne taip paprasta, kad savaiminio pasveikimo tikimybė menka, kad laikas ne visuomet būna paciento sąjungininku ir kad dar ne viską žinome apie ligos kaprizus.

Paminėtina, kad JAV 100 tūkst. gyventojų tenka 125 susirgimo tokia liga atvejai. H. J. Forbes, K. Bhakaran ir kiti savo didelės apimties studijoje nustatė, kad iš 120 tūkst. žmonių, persirgusių minėta pūsleline, 5,8 proc. jų pasireiškė įvairaus sunkumo poherpetinė neuralgija.

Slepiasi: juostinę pūslelinę sukeliantis virusas, manoma, žmogaus organizme paprastai snaudžia nuo vaikystės, o pabunda dažniausiai vyresniame amžiuje. / freepik.com nuotr.

Gydymosi variacijos

Ligonė buvo atkakliai ir dėmesingai gydoma tiek valstybinėse, tiek privačiose įstaigose. Buvo išbandyti patys įvairiausi medikamentai ir gydomosios aplikacijos. Nepaisant terapinės įvairovės, skausmai nebuvo linkę nurimti. Pradžioje su liga kovojo šeimos gydytojai, jie skirdavo analgetikų uždegimams slopinti (ibuprofeno, diklofenako ir kt.), lašelinių infuzijų su įvairiu vaistų deriniais, vyraujant raminamiesiems, migdomiesiems, antidepresantams, analgetikams. Gydymo kursai trukdavo įvairų laiką. Poūmėje fazėje buvo išbandyti hormonai, juos skiriant intraveniškai. Po ilgo gydymo maratono, besitęsiančio iki šiol, pačios ligonės nuomone, ko gero, veiksmingiausi vaistai jai būtų gabapentinas ir tramadolis, palengvinantys skausmus, nors jų nenumalšina. Išmėgintas lazeris ir kiti fizinio poveikio metodai, lokalios medikamentinės aplikacijos.

Šioks toks lūžis įvyko išbandžius hormoninį tepalą. Kadangi pakenktoje odoje ir poodyje yra randama uždegimo elementų, kilo mintis išmėginti steroidinius hormonus, garsėjančius išskirtinėmis uždegimą slopinančiomis savybėmis. Atsirado vilties, kad pacientei bus galima išties padėti. Buvo pasirinktos hormoninės aplikacijos („Dermovate“ tepalas), kurios, praėjus pusmečiui nuo ligos pradžios imtos taikyti tik naktimis, mat ramybės metu yra didesnė tikimybė vaistui ilgiau išlaikyti  tiesioginį kontaktą su oda. Ligonė palengvėjimą pajuto jau antrą trečią parą, paskui efektas kiek prislopo, tačiau antros savaitės pabaigoje gerėjimo tendencija vėl ėmė augti. Pavyko apmalšinti odos deginimą ir prisilietimo prie jos toleravimą, žymiai pagerėjo nakties poilsio kokybė. Dingo odos rausvumas, oda pablyško, perštėjimas išnyko. Šis vaistas ligonei teikė daugiausia naudos ir palengvino skausmą, net jei lyginsime su prieš tai lokaliai naudotu lidokainu, esančiu pleistrinio vaisto „Versatis“ sudėtyje. Jis laikomas itin efektyviu anestetiku, žinoma, jei injekuojamas į audinius, tačiau per odos barjerą, kai naudojamas pleistrinio tvarsčio pavidalu, vaistas skverbiasi nenoriai, tad jo poveikis minimalus. Siekdami pailsinti odą nuo ilgesnio hormoninio poveikio, perėjome prie pakaitinio gydymo: „Dermovate“ ir lidokainas skiriamas kas antrą naktį ir turi neblogą poveikį.

Saviironiška, jog, toliau gilinantis į pasaulinius informacijos šaltinius, paaiškėjo, kad hormoniniai preparatai šiai neuralgijai gydyti visgi jau yra taikomi, o tai suglumino, nes pionierinė šio vaisto vietinio panaudojimo poherpetinės neuralgijos gydymo autorystė atsidūrė... ne Lietuvoje. Vis dėlto džiugu, kad ligonė, gerokai nusikamavusi nuo skausmų ir bemiegių naktų, galų gale sulaukė šiokios tokios pagalbos.

Išsamiau apie ligą

Juostinės pūslelinės pradžia – audringa, su karščiavimu ir skausmais. Po aktyvios fazės, trunkančios 3–4–6 savaites, uždegimas rimsta, pūslelės išnyksta, pasidengia šašais, kartais supūliuoja. Ilgokai išlieka odos paraudimas ir randai, jei prisidėjo pūliavimas. Vėliau, nors ne visuomet, ji pereina į lėtinę stadiją, pasireiškiančią ilgalaikiais, itin išreikštais įvairiausio pobūdžio skausmais. Skausmų charakteristika daugiau nei įspūdinga: jis aštrus, geliantis, plėšiantis, draskantis, deginantis, dilginantis, perštintis, dilgsintis, duriantis, smeigiantis, šaudantis, badantis, tvilkantis, tvinkčiojantis, nukratantis elektra ir pan.

Ši sunki, metų metus trunkanti ir be galo kamuojanti (angl. afflict) ligos stadija yra vadinama poherpetine neuralgija, su kuria ligoniui tenka kovoti neapibrėžtą laiką, kartais iki gyvenimo pabaigos, ir kuriai, anot J. Nelson, būdingas didelis savižudybių skaičius.

Apie 11 proc. atvejų liga prasideda be uždegimo požymių, be pūslelių išvešėjimo ir be karščiavimo, bet iškart reiškiasi kaip ilgai trunkantis skausminis sindromas, tai maskuoja ligos pradžią, o tai sunkina diagnostiką, mat odos pokyčių nebuvimas kelia įtarimą simuliuojant ligą.

Būna naktų, kai išvis nepavyksta užmigti. Mėginimai surasti miegui pozą sukelia tokį skausmą, nuo kurio dreba kūnas, gausiai išpila šaltas prakaitas, nuo jo skęsta patalynė.

Ligai slopinti taikoma pati įvairiausia terapija, netgi antivirusiniai vaistai, tokie kaip acikloviras, famicikloviras ir kt., tačiau jų veiksmingumo įrodyti nepavyko. Pabrėžiama, kad bet koks gydymas, net ir pradėtas ligos pradžioje, sunkiai slopina simptomatiką, bent jau tiek, kiek norėtųsi. Kartais akcentuojama kuo ankstesnio gydymo svarba, esą pirmos 72 valandos yra auksinės. Sunku vienareikšmiškai sutikti, nes kiekvienas atvejis yra unikalus. Neretai susidaro įspūdis, kad ligos eigos nė kiek nekeičia net pats intensyviausias gydymas, o tai rodo, kad susidūrėme su išskirtinio piktybiškumo liga.

A. L. Oaklanderis, sukaupęs nemažos patirties, teigia, kad šiuolaikinis gydymas nė kiek nepalengvina nei chroniškų skausmų, nei atkaklaus niežulio, jei toks būna. Jo pastebėjimu, poherpetiniai pacientai atsiduria keistoje socialinėje situacijoje, pvz., ligonis su akivaizdžia fizine negalia gali tikėtis užuojautos, kad kiti užleis sėdimą vietą autobuse ir pan., o žmogus, kenčiantis neuralginius skausmus, sukeliančius neįtikėtiną nusilpimą, tokio dėmesio nesulaukia, nes jų negalia nematoma.

Esama objektyvių duomenų, galinčių paaiškinti, kodėl visgi tokia atkakli šios neuralgijos eiga. Vieno paciento, kentusio poherpetinius skausmus ir mirusio nuo vėžinės ligos, mikroskopiniai audinių tyrimai atskleidė ganglionitą (nervinio mazgo uždegimą) ir neuritą (tarpšonkaulinio nervo uždegimą). Buvo pastebėta intersticinė edema (tarpląstelinis pabrinkimas), o tai, atrodo, kėlė didesnį vidinį spaudimą nervuose, kuris kėlė nuolatinį ir taip jau labai jautrių juntamų nervų (būtent juntamų, o ne motorinių) skausmą ir jo plitimą, akivaizdų suintensyvėjimą nuo judesių; juk juntamiesiems nervams sudirginti pakanka mechaninio veiksmo, nebūtinas uždegimo faktorius, o kai jis prisideda, jaučiami intensyvūs skausmai. Štai dėl ko skausmą kartais, nors toli gražu ne visada, pavyksta šiek tiek, nors ir trumpam, apraminti medikamentais, blokuojant atitinkamas nervines struktūras skausmą malšinančiomis injekcijomis. Beje, prie poherpetinės neuralgijos mechanizmo aiškinimo prisidėjo ir švedų gydytojų A. Selander ir G. Lundborg pastebėjimai: skausminiam sindromui įtakos gali turėti atsiradusi juntamų nervų išemija, t. y. nervų užsitęsusios arterinės mitybos stoka, ilgainiui sukelianti negrįžtamų pakitimų. Taigi, paminėtas nervinių struktūrų pabrinkimas, lydimas padidėjusio vidinio spaudimo, galimai komplikuoja pakenktų nervų kraujotaką, taip jungtinis patologinis substratas – uždegimas ir išemija – provokuoja skausmus.

Ligos kilmės hipotezės

Ligos atsiradimo ir vystymosi mechanizmas yra aiškinamas keletu hipotezių, bet stabtelėkime ties atstovaujančia šiuolaikiniam supratimui, kurį pateikia M. Devor. Akcentuojami du svarbūs momentai: 1) odoje ir poodyje esančių dirglių nociceptorių (skausmo receptorių) įtraukimas į uždegimo procesą; 2) atsiradusi jutiminių neuronų destrukcija, kurią sukėlė virusai, patekę į vieną iš stuburo smegenų nugarinės šaknies ganglionų (neuronų grupę). Ligos kaltininkas yra vėjaraupių virusas, kuris dar vaikystėje įsikuria minėtame stuburo smegenų nugariniame ganglione (angl. dorsal root). Virusas vadinamas senu, mat jis ilgai būna neaktyvus, pereina į latentinę, snūduriuojančią, stadiją, laukdamas tinkamų sąlygų pasireikšti. Jis suaktyvėja praėjus dešimtmečiams, individui pasiekus brandos amžių ir nusilpus imunitetui. Vietiškai odoje (atitinkamame dermatominiame aukštyje, priklausomai nuo stuburo smegenų segmento aukščio, t. y. kuriame krūtinės ląstos slankstelio segmento aukštyje įsikūrė virusas) paveikiami ne tik skausmo, bet ir lytėjimo receptoriai. Stuburo smegenų ganglionų yra gana daug, jie poriniai ir dar priekiniai ir užpakaliniai, tačiau virusai pasirenka tik vieną jų (!) ir atitinkamai dešinįjį arba kairįjį, ir būtent užpakalinį, nugarinį (dorzalinį), todėl liga reiškiasi asimetriškai, t. y. vienoje krūtinės pusėje, tai ypač pabrėžtina. Taigi, visą simptomatiką apsprendžia uždegimas, plintantis jutiminių nervų skaidulomis, pradedant odos receptoriais, toliau įcentrinėmis juntamosiomis tarpšonkaulinio nervo skaidulomis, minėtu pažeistu ganglionu, stuburo smegenų atitinkamais traktais ir, pagaliau, pasiekia galvos smegenis, kurios ir signalizuoja apie skausmo lokaciją, jo intensyvumą ir pobūdį. Štai kodėl kai kurie tyrėjai pasisako už tai, kad juostinė pūslelinė yra būtent nervų liga – neuronų virusinė destrukcija.

Hipotezė netiesiogiai teigtų, kad juostinė pūslelinė nepavojinga aplinkiniams, nes virusas atkeliauja į pasirinktą vietą dar vaikystėje, o liga susergama tik brandžiame amžiuje. Išties artimieji, medikai ir bet kas bendrauja su ligoniais be jokių apsaugos priemonių, taigi, tas faktas paremia ką tik pateiktą hipotezę. Literatūroje būtent taip ir tvirtinama: Shingles is not contagious (angl.) – juostinė pūslelinė neužkrečiama.

Mistika lieka faktas, kad virusinė infekcija pasirenka tik vieną ganglioną. M. Devor daro prielaidą, kad, galbūt, tinkamas imuninis atsakas apsaugo kitus kaimyninius nervinius darinius. Kartu jis spėja, kad tie patys ligoniai potencialiai galėtų patirti virusinę invaziją ir į kitą ganglioną, tačiau dėl ribotos individo gyvenimo trukmės... virusai nebesulaukia tinkamo momento pakartotinei atakai. Mistika sietina ir su dvejopa ligos klinikine forma – su audringa pradžia, pokyčiais odoje, karščiavimu ir – be ūmių reiškinių, o tiesiog nelauktai, be akivaizdžios priežasties atsiradusių ir nesitraukiančių skausmų. Įtariama, kad tam tikra skausmų koordinavimo vaidmuo tenka centrinei nervų sistemai (H. Zhou, Z. Wang ir kt.).

Mes įpratę manyti, kad ten, kur skauda, ten ir sutelkiamas dėmesys, ten ligos priežastis. Tai fundamentalu, taip dažniausiai ir būna, bet tik ne poherpetinės neuralgijos atveju. Pakanka pasakyti, kad įvairios chirurginės denervacijos – faktiškai neurotomijos, t. y. nervinių darinių nupjovimas, neišsprendžia esminės problemos – skausmo pašalinimo, dargi atsiranda komplikacijų. K. Lottrup su kolegomis chirurgiškai pašalino pakenktą odą su poodžiu, atliko eksciziją. Skausmas kurį laiką sumažėjo, jis beveik nebuvo jaučiamas, bet vėliau pamažu vėl ėmė smarkėti ir po metų pasiekė įprastą lygį, vadinasi, skausmą generuojančių audinių pašalinimas yra neefektyvus, todėl nerekomenduotinas. Tai rodo, kad ligos substratas yra kitur, o ne ten, kur skauda. Tokie ir panašūs veiksmai mus veda klaidingu keliu. Intervencijos į galvos smegenis, atliekant prefrontalinę lobektomiją (dalies kaktinės skilties pašalinimą) susilaukė kritikos, tad jos atsisakyta. Apskritai intervenciniai metodai, įskaitant kateterių įvedimą į stuburo smegenų dangalų tarpą ir analgetikų nuolatinį tiekimą per implantuotą pompą nepasiteisino, sukėlė sunkių komplikacijų.

Nepaisant visų aiškinimų, pvz., uždegiminių, destrukcinių ir kitokių pokyčių odoje, poodyje ir nerviniuose dariniuose buvimą, pati liga ir jos eiga kelia dar daug sunkiai paaiškinamų klausimų. Galima tvirtinti, kad tebeturime tik dalinį supratimą apie keistą ligą, netgi apie keistas, neįprastų formų pakenktos odos plotų konfigūracijas. Radę tokių pat proporcijų leukocitų ir limfocitų sankaupų pakenktame ganglione ir odoje, kai kurie tyrėjai ligą pavadino irgi keistai – chroniškai aktyvia uždegimine liga. Žvelgdami savikritiškai, esame dar gana toli nuo visa apimančio ligos supratimo. Virusologijos ir neurologijos tandemui dar teks nemažai paplušėti, nes šiandiena nestokoja sumaišties, netikrumo ir, nepabijokime to žodžio, sutrikimo.

Pasaulinė patirtis

Poherpetine neuralgija sergantys ligoniai tampa įvairaus profilio specialistų gydymo subjektais. Juos gydo dermatologai, šeimos gydytojai, infektologai, chirurgai, neurochirurgai, neuropatologai, psichiatrai, netradicinės medicinos entuziastai, žolininkai, egzorcistai, užkalbėtojai, magai ir kt. Gydymas nelabai veiksmingas, todėl pacientai kaip išganymo laukia bet kokios žinutės apie dar neišbandytą vaistą ar procedūrą, skuba pas bet kokį specialistą, kad tik kaip nors numalšintų skausmus. Ligoniai išbando viską, ką išgirdo, su viltimi žiūrėdami į kiekvieną naujai aplankytą gydytoją, kuris pasiūlo tegul ir neįprastą procedūrą, ir nesvarbu, kiek tų procedūrų tektų ištverti.

Štai kaip atrodo tipiška paciento diena, kai vykstama ir grįžtama iš ambulatorinės procedūros. Dažniausiai, tarkim, po lašelinės su įvairių medikamentų kokteiliu seanso ligoniui sugrįžus į namus, jau po 2–3 valandų skausmai pradeda kelti galvą ir netrukus vėl grįžta į pradinį lygį. Skirtumai nedideli, mažai priklausantys nuo skirtingų gydytojų. Kartais persistengiama, padidinama vaistų dozė, atsiranda galvos svaigimas, ima suktis galva ir vaizdai akyse. Atrodo, tai dėl didelio noro padėti kenčiančiam, nes ligonių pasakojimai apie patiriamus skausmus daro įspūdį, tad gydytojams nelengva klausytis sunkių aimanų ir priekaištų – apie ligonių nesibaigiančias keliones per privačias ir valstybines įstaigas, keliaujant tegul ir per geranoriškas rankas.

Tai negailestinga liga, nesileidžianti iki galo ją pažinti ir įveikti.

Neišbaigta gydymo suvestinė

Pasaulio klinikose jau išbandyti įvairiausi medikamentai, įskaitant anestetikus, opioidus, antikonvulsinius, raminamuosius, migdomuosius, antidepresantus, antiepilepsinius ir kitokius psichotropinius vaistus, įskaitant steroidų, klonidino intraspinalines injekcijas, nervų blokadas (pvz., alkoholio injekcijas į tarpšonkaulinį nervą). Vietiškai yra naudojamas kapsicinas, jau minėti steroidiniai hormonai, lidokainas, pasitelkiama gausi liaudies medicinos išmonė ir t. t., taip pat transkutaninė nervų elektrostimuliacija, akupunktūra, radiodažnuminė energija, net rentgeno spinduliai. Dauguma intervencijų, jau nekalbant apie itin drastiškas (pažeistų odos plotų šalinimas, intervencijos į galvos smegenis), buvo pavadintos eksperimentinėmis, rizikingomis. Išbandyti skiepai, stuburo smegenų elektrinė stimuliacija implantuojamu aparatu ir dar daug kas, bet optimalaus, į algoritmą surikiuoto gydymo taip ir nepavyko sukurti. Prioritetai teikiami medikamentinei terapijai.

Medikai mėgsta posakį: „Jei ligai yra daug gydymo būdų, vadinasi, nėra nė vieno tikro.“

Išties, tai negailestinga liga, neleidžianti iki galo ją pažinti ir įveikti. Apie ją rašoma nemažai ir įvairiais aspektais, netgi tokiu pavadinimu: „Poherpetinė neuralgija: smarkus skausmas, beviltiškumas ir „demonų užvaldyti“ ligoniai“. Ne be nusivylimo ir profesinio bejėgiškumo juostinė pūslelinė buvo pavadinta rožių juosta iš pragaro, turint omenyje specifinį, rausvą pakenktos odos atspalvį ir patiriamą stresą, kurio paprastu diskomfortu nepavadinsi. Gydytojai taip pat jaučiasi blogai, vaizdžiai kalbant, jei prisišliejo pragaras – gero nelauk.

Rašinys būtų neišbaigtas, nepaminėjus vieno „mažmožio“ – nepaprastai stipraus skausmo, lydinčio galvos trišakio nervo (lot. n. trigeminus) neuralgijos, sukeltos to paties vėjaraupių viruso, kuris visuotinai pripažįstamas kaip pats smarkiausias žinomas medicinos pasaulyje. Sunkiais atvejais skausmas išprovokuoja konvulsijas ar net sąmonės pritemimą.

Juodo pesimizmo mažėja

Ne viskas absoliučiai niūru. Epizodiškai pasirodo pranešimų, kad gydymas vis tik daro šiokią tokią įtaką ligos eigai, netgi pati eiga natūraliai keičiasi į palankesnę ligoniams pusę. Pasitaiko ir lengvesnių formų, pavyksta pasiekti ilgokų remisijų, kai varginantys skausmai kuriam laikui pasitraukia. Džiugiausia, kad pasitaiko ir visiško pasveikimo atvejų, tik tam reikia laiko ir kantrybės. Tegul už mus kalba statistika ir teiginiai: 1) toli gražu ne visi ligoniai, kurių organizme yra snaudžiantis herpetinis virusas, suserga juostine pūsleline; 2) 73 proc. susirgusių šia liga yra vyresni nei 60 metų; 3) nemažai pacientų patiria varginantį odos niežulį, bet ne skausmą; 4) vaistai nuo uždegimo, tiek steroidiniai, tiek nesteroidiniai, yra geriausi, nors ir vidutiniškai veiksmingi; 5) dalis ligonių, pamažu nykstant skausmams, ilgainiui pasveiksta.