Mirtis, liga ir tik tada – naujas gyvenimas: kodėl ilgėja donorų sąrašai

– Kai kalbame apie organų donorystę ir transplantaciją, kalbame apie amžiną gyvybės ratą. Deja, šiame rate neišvengiamai dalyvauja mirtis, liga ir tik tada – naujas gyvenimas. Kalbant apie statistiką, skaičiai šiek tiek pasikeitė, o pokyčius galima matyti mūsų interneto svetainėje, nes pakeitėme pateikimo formą. Iš tikrųjų yra tas pats. Tik prieš dvejus metus skelbdavome tik aktyvių recipientų skaičių, t. y. tų, kurie šiandien, atsiradus tinkamam organui, galėtų būti transplantuoti. Tuomet šis skaičius buvo 500, ir tiek pat jų yra dabar. Tačiau dabar skelbiame bendrą laukiančiųjų skaičių – tiek aktyvių, tiek neaktyvių. Neaktyvūs asmenys šiuo metu dėl temperatūros ar kito sveikatos sutrikimo negali būti transplantuoti. Statistiškai visada turime apie 300 aktyvių laukiančiųjų, o bendras laukiančiųjų skaičius siekia 500. Transplantacijų per metus atliekama apie 200. Šiemet šis skaičius išaugo dėl rekordinio donorų skaičiaus, kuris pirmą kartą Lietuvos istorijoje pasiekė įspūdingus rodiklius. Iki gruodžio 17 d. užfiksuota 167 potencialūs donorai ir 67 efektyvūs donorai. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad donorystės procesas įmanomas tik gydytojų, slaugytojų ir kitų donorinių ligoninių darbuotojų profesionalumo, žmogiškumo ir atsidavimo dėka. Jie užtikrina, kad mirusių žmonių organai būtų tinkamai išlaikyti mediciniškai. Tačiau būtina ir visuomenės parama. Jei artimieji po mirties nepasakys „taip“ donorystei, procesas negalės įvykti. Šiemet atlikome dvi apklausas ir džiaugiamės, kad visuomenės pritarimas donorystei didėja. Nepaisant to, kad visuomenė medicina nepasitiki ar šiaip nusivylus gyvenimu, bet organų donorystei pritartų beveik 80 proc. žmonių.

– Tačiau kas nutinka, kai susiduriama su realia situacija?

– Dažnai kyla pasimetimas. Šiais metais, kaip jau minėjau, turėjome daugiau nei 160 potencialių donorų – gydytojai užfiksavo jų atvejus. Iš jų 102 šeimos sutiko dovanoti organus. Likę atvejai pasiskirsto taip: apie pusę donorų neatitiko medicininių kriterijų, o kita pusė – dėl šeimos nesutikimo.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Dėl kokių transplantacijų žmonės laukia labiausiai?

– Organų donorystėje ir transplantacijoje eilės kaip tokios nėra – egzistuoja laukiančiųjų sąrašai. Žmonės įtraukiami į šiuos sąrašus ir gali laukti dieną, metus ar net ilgiau, kol atsiras tinkamas organas. Organas persodinamas tam recipientui, kuriam tuo metu jis tinka geriausiai, atsižvelgiant į antropometrinius duomenis, ligos sudėtingumą ir laukimo laiką. Kalbant apie statistiką, iš 500 laukiančiųjų dauguma laukia inkstų. Šie pacientai gali naudotis pakaitine dialize todėl jie gali laukti. Tačiau apie 30 aktyvių pacientų laukia kepenų ar širdies transplantacijos. Šių organų laukimo laikas yra labai apribotas. Kepenų reikia sulaukti gana greitai, per pusę metų, stabilios būklės pacientai gali laukti iki metų. Širdies irgi galima laukti šiek tiek ilgiau, nes esant poreikiui galima prijungti dirbtinę širdį. Tačiau kuo greičiau atliekama transplantacija, tuo mažiau nualinamas organizmas.

Deja, jei retransplantacijos neįmanoma sulaukti laiku, pasekmės būna tragiškos.

– Kuri transplantacija sėkmingesnė – vaikams ar suaugusiesiems?

– Tokį palyginimą atlikti sudėtinga, nes vaikų organų donorystės atvejų yra labai mažai, vaikučiams sunkiau sulaukti tinkamo organo transplantacijai. Tačiau remiantis moksliniais tyrimais ir mūsų specialistų pasakojimais, vaikams atliktos organų transplantacijos dažnai būna labai sėkmingos, o jų gyvenimo kokybė ženkliai pagerėja. Be to, turime gražių istorijų: Lietuvoje yra atvejų, kai transplantuota širdis žmogui tarnauja jau 19 metų, inkstai – 33 metus, o kepenys – daugiau nei 20 metų.

– O kaip dažnai nutinka, kad organas yra atmetamas?

– Deja, pasitaiko situacijų, kai transplantuotas organas yra atmetamas. Ką tokiu atveju galima daryti? Organų atmetimo atvejai priklauso nuo organo tipo. Jei inkstas yra atmetamas, žmogus grįžta prie dializės ir vėl įtraukiamas į laukiančiųjų sąrašą, tikintis sulaukti kito tinkamo donoro. Jei transplantuota širdis pradeda „pykti“ ir nepritampa naujame kūne, gali būti atliekama retransplantacija. Lietuvoje turim jaunuolį, kuris gyvena jau su trečia transplantuota širdimi, t. y., jam atliktos dvi retransplantacijos. Deja, jei retransplantacijos neįmanoma sulaukti laiku, pasekmės būna tragiškos. Per metus Lietuvoje yra žmonių, kurie miršta nesulaukę tinkamo organo. Atmestas organas, deja, tampa netinkamas transplantacijai kitiems recipientams.