Žaidimai namuose: kaip ugdyti vaiko emocinį intelektą?

"Treniruodami vaikų protinius gebėjimus, nepamirškime emocinio intelekto", – sako ankstyvojo ugdymo psichologė, mokslininkė, vaikų darželio "Istorijų namai" įkūrėja Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė. Ji pataria, kaip ugdyti 3–6 metų vaikų intelektą, kartu su jais žaidžiant namuose.

1. Nesaugokite nuo sukrėtimų

Nesaugokime vaikų nuo sukrėtimų net ir žaidžiant žaidimus. Tėvai visuomet nori apsaugoti vaikus net ir nuo menkiausių emocinių sukrėtimų. Tačiau to daryti nereikėtų, nes pasiruošti gyvenimui labai svarbu, o jame bus visko. Tad žaidimas gali būti gera terpė emocinio intelekto ugdymo treniruotėms ir čia neturi viskas būti tik gražu. "Dirbdama su vaikais darželyje pastebiu, kad naratyviniai žaidimai puikiai pasiteisina vaikams mokantis geriau suprasti ir išgyventi emocijas", – sakė psichologė.

2. Stebėkite vaiką

Žaidimo temos gimsta stebint vaiką. Prieš pradedant žaisti labai svarbu skirti bent šiek tiek laiko vaikui stebėti. Čia svarbu užfiksuoti, kokie įvykiai ar herojai dominuoja vaiko veiklose. Įvykiai dažnai pasufleruoja, kokius jausmus ir emocijas vaikas dabar aktyviausiai išgyvena, o mėgstamas žaislas – kas bus žaidimo herojus.

Galbūt šiuo metu turimas pliušinis meškutis yra tas žaislas, su kuriuo vaikas nesiskiria? "Tokiu atveju žaidimo istoriją rekomenduočiau ir kurti su juo. Žaidimo startas gali būti gauta žinia – laiškas nuo vaiko žaislo. Jei neturėjote laiko iš anksto pasiruošti, gali pakakti tiesiog papasakoti, kad jums skambino vaiko herojus ir paprašė pagalbos", – pasak G.Sujetaitės-Volungevičienės, svarbu įtraukti į žaidimą mylimus žaislus ar herojus, nes tada vaikai labiau susidomi. Jiems tai nuoširdžiai rūpi ir taip sukeliama stipresnė emocija.

3. Rinkitės nuotykius

Emocijoms ugdyti pasirinkite nuotykių formatą. "Kadangi norime vaiką išmokyti pažinti ir valdyti savo emocijas, labai svarbu remtis nuotykiniu formatu – sakykim, vaiko herojus papuolė į uraganą, jį pagrobė piratai ir pan. Taip sukeliamos stipresnės emocijos – išgąstis, pyktis, liūdesys", – pašnekovės žodžiais, kartu tai žadina norą aktyviau įsitraukti ir skatina vaiką nebijoti fantazuoti.

Vaikai supranta, kad tai žaidimas, todėl aktyviai įsitraukia net ir į baisesnius siužetus. Dažnai nutinka taip, kad vaikai ir patys noriai pasiverčia grėsmingais personažais.

Taip kuriate lygiavertį bendravimą žaidimo metu ir rodote, kad jums svarbūs vaiko jausmai ir sprendimai. O tai irgi labai svarbu ugdant emocinį intelektą.

4. Piktadariai ir kiti

Supažindinus vaiką su situacija, reikia pereiti prie vaidmenų pasiskirstymo. Čia itin svarbu ne reguliuoti vaiką, o išgirsti jo pasirinkimus. Dalį tėvų išgąsdina, kai atžala būtinai renkasi blogiuko vaidmenį – nori būti vagis, monstras ir pan. Psichologė tikina, kad tai jokiu būdu nėra ydinga: "Prisiminkite save vaikystėje – juk tikrai žaidėte karą, plėšikus ir pan. Pasivertimas piktadariu leidžia vaikui išgyventi emociją: jis laisvai pyksta, nebijo griežčiau šaukti, demonstruoja galią. Puiku, jei į žaidimą galite įtraukti daugiau vaikų – kaimynus ar brolius ir seseris. Taip vaikai neišvengiamai turės daugiau derintis ir mokytis susidoroti vieni su kitų emocijomis. Žaidžiantis tėtis ir mama taip pat turėtų susigalvoti vaidmenį."

5. Prieš nuotykius – pasiruošti

Prieš leidžiantis į nuotykius, reikia jiems pasiruošti. Priklausomai nuo žaidimo temos, galima vaikus įtraukti į pasiruošimo užduotis, leisiančias dar labiau įsijausti į situaciją. Tiek šiame etape, tiek jau žaidžiant patį siužetą, labai svarbu išlaikyti dialogą. Pavyzdžiui, jei plauksite gelbėti meškučio, kuris papuolė į uraganą, pasitarkite su vaiku, ko jums gali prireikti. Galbūt maisto atsargų, drabužių ir pan.? "Labai svarbu vaikui duoti erdvės pamąstymams. Jei vaikas mažesnis – tėvai pasiūlo, bet laukia atsako. Pavyzdžiui, užuot pasakę "pasiimkime maisto", naudokite svarstomąjį teiginį "meškutis galbūt jausis alkanas", – G.Sujetaitės-Volungevičienės žodžiais, taip užvesite vaiką ant kelio, bet galutinius sprendimus priims jis. – Siekiant ugdyti emocinį intelektą, žaidžiant reikia skatinti vaiką galvoti, su kokiais jausmais susiduria patys žaidimo herojai. Pavyzdžiui, dar pasiruošimo etape su vaiku reikėtų diskutuoti, o kaipgi meškutis jaučiasi, ką galime padaryti, kad jam būtų ramiau, mažiau baisu ir pan."

Per tokių situacijų sugretinimą vaikas sužinos, kaip jis gali nusiraminti, kai kyla savi uraganai.

6. Žaidimo ritualai

Vaikams yra svarbu pereiti nuo planavimo iki siužeto žaidimo, nes jau skirstydamiesi vaidmenis, planuodami pasiruošimą, jie intensyviai dirba. Tam pašnekovė išskiria svarbų etapą – žaidimo ritualą, kada vaikui leidžiama atsipūsti ir ramiai dar kartą aptariamas siužetas, kurį žinote iš herojaus laiško. Pasikartojate, kur keliausite, ką gelbėsite ar kokią situaciją spręsite. Ypač mažesniems vaikams (3–4 metų) yra svarbus gana detalus eiliškumas.

Šioje dalyje naudinga vaikams parodyti gyvenimiškus ritualus. Pavyzdžiui, jei žaidimo siužetas susijęs su skrydžiu lėktuvu, ritualo etape su vaiku pažaiskite lengvus toms situacijoms būdingus ritualus – lėktuve prisisegate saugos diržus, kalba pilotas ir palydovai, nešamas maistas ir pan. Taip vaikas ne tik perpras, kokie ritualai būdingi konkrečiai situacijai, bet ir gana ramiai praleis laiką iki improvizacinės dalies.

7. Laisvė vaikų fantazijoms

Atsikvėpus ir aptarus, koks nuotykis laukia, metas pradėti laisvą žaidimą su vaiku. Kaip ir ankstesniais etapais, čia labai svarbūs du principai. Pirmas – bendrauti dialogo principu ir leisti vaikui spręsti. Antras – vadovautis improvizacijos principu ir stengtis nesakyti "ne".

"Čia tinkama formuluotė "Gerai, bet...", kuri reiškia, kad jūs pirmiausia sutinkate su vaiko siūlymu, bet galite pasiūlyti ir alternatyvų scenarijų. Taip kuriate lygiavertį bendravimą žaidimo metu ir rodote, kad jums svarbūs vaiko jausmai ir sprendimai. O tai irgi labai svarbu ugdant emocinį intelektą", – pastebi psichologė.

Improvizacinėje dalyje vaikų fantazija išsilaisvina, bet kartu ir emocijos pasiekia piką. "Keliaudami per savo nuotykį, jie praranda jausmų pusiausvyrą, pradeda pykti, šaukti, griauti, kas pastatyta, tačiau tai normali jų reakcija. Tokiais atvejais itin svarbu pirmiausia vaikui padėti suprasti, kokia emocija jį ištiko, ir ją įvardyti, o ne drausminti, kad nemoka žaisti ir pan. Tai ir yra dalis emocinio intelekto ugdymo – mokomės patirti ir suvaldyti emocijas, – sakė mokslininkė. – Kai emocijos pasiekia piką ir situacija tampa tikrai sunkiai valdoma, žaidimą reikėtų nutraukti ir pasiūlyti užsiimti ramesne veikla, pavyzdžiui, piešti, pailsėti arba tiesiog siužetą pažaisti kitą dieną."

Patariama į visus etapus žiūrėti žaismingai ir neįsitempti. "Kartais ir suaugusiajam sunku suvaldyti savo emocijas, tad natūralu, kad vaikams tai ilgas procesas. Tėvai, skirdami laiko vaizduotės naratyviniams žaidimams kartu su vaikais, ir patys turi puikią progą tobulinti savo emocinį intelektą", – apie galimybes taip žaidžiant tobulėti suaugusiesiems užsimena Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė.