Virtualiojoje erdvėje vaikų gali tykoti pavojai

– Ar net per atostogas reikėtų riboti virtualiojoje erdvėje praleidžiamą laiką? Kokio amžiaus vaikui koks laikas gali būti leidžiamas?

– Bendra rekomendacija yra, kad vaikai turėtų kuo vėliau pradėti naudotis išmaniaisiais įrenginiais ir internetu. Ikimokyklinio amžiaus vaikai turėtų naudotis išmaniaisiais prietaisais tik kartu su tėvais. Dėl savo dar nedidelės patirties vaikams gali būti sunku nuspręsti, kaip elgtis, iškilus netikėtumui virtualiojoje erdvėje. Mažų vaikų tėvai turėtų matyti, kaip vaikas naudojasi įrenginiais ir ką veikia internete.

Mokslininkai ir gydytojai yra nustatę rekomenduojamą laisvalaikio praleidimo laiką prie ekranų pagal vaikų amžių. Vaikai iki dvejų metų apskritai neturėtų naudotis įrenginiais su ekranais, 2–5 metų vaikai prie ekranų per dieną neturėtų praleisti daugiau nei pusvalandį, 6–12 metų vaikai – ne daugiau nei valandą, 12–17 metų vaikai – iki dviejų valandų.

– Kodėl ir kokių taisyklių vaikams ir paaugliams būtina laikytis virtualiojoje erdvėje? Apie ką tėvai turėtų su jais kalbėti?

– Vaikams pradedant naudotis išmaniaisiais įrenginiais ir internetu, itin svarbu, kad tėvai pasikalbėtų apie galimas grėsmes ir kaip išlikti saugiam. Vieno pokalbio gali neužtekti. Svarbu nuolat su vaikais kalbėti apie tai, kas vyksta jų realiame gyvenime ir ką jie veikia ar su kuo susiduria virtualiajame.

Pavojai, apie kuriuos svarbu su vaikais pasikalbėti: asmeninės informacijos ir duomenų atskleidimas, amžiaus neatitinkantis, žalingas turinys, internetinės patyčios ir smurtas, nuogo kūno vaizdų siuntimas, bendravimas su nepažįstamais. Prieš naudojantis įrenginiais ir internetu, rekomenduojama sudaryti šeimos susitarimus, kuriuose būtų numatyta – kada, kiek ir kur išmaniaisiais įrenginiais galima naudotis. Svarbu, kad vaikai žinotų, jog, susidūrę su netinkama informacija ar elgesiu, jie gali kreiptis pagalbos į patikimus suaugusiuosius.

– Kokią informaciją ypač pavojinga atskleisti virtualiojoje erdvėje? Kuo vaikai neturėtų dalytis tiek su pažįstamais, tiek su nepažįstamais?

– Vaikams ir paaugliams saugu internete bendrauti tik su pažįstamais ir jiems žinomais žmonėmis. Mažesni vaikai neturėtų bendrauti su nepažįstamais. Jei paaugliai nori bendrauti su naujais pažįstamais, su kuriais, pavyzdžiui, susipažino žaisdami kompiuterinį žaidimą, svarbu, kad apie tai papasakotų tėvams. Bendraujant saugiausia naudoti slapyvardį. Pavojinga atskleisti adresą, gimimo datą, slaptažodžius ir pan. Nesaugu vaikams ir paaugliams dalytis su nepažįstamaisiais asmeninėmis nuotraukomis ir vaizdo įrašais, kuriuose matomas pats vaikas.

– Kaip elgtis vaikui, jei virtualiojoje erdvėje jis kalbinamas nepažįstamo suaugusio žmogaus ar vaiko?

– Svarbu, kad vaikai ir paaugliai pasakytų apie tai suaugusiesiems. Mažiems vaikams saugu bendrauti tik su jiems ir jų šeimai realiai pažįstamais asmenimis, šeimos nariais. Su paaugliais turi būti aptarta, kokiais kanalais ir su kuo bendrauti saugu, kad apie nepažįstamo žmogaus kalbinimą jie papasakotų suaugusiesiems ir kartu nutartų, ar su tuo žmogumi toliau bendrauti yra saugu.

– Vasarą, kai mažiau tėvų kontrolės, padaugėja ir patyčių virtualiojoje erdvėje. Ką vaikai apie tai turėtų žinoti? Kaip elgtis su tuo susidūrus?

– Labai svarbu, kad vaikai ir paaugliai žinotų ir suprastų, kas yra patyčios – netinkamas elgesys, kai šaipomasi iš kito, jis žeminamas, pravardžiuojamas, išjuokiamas žodžiais, paveikslėliais ar vaizdo įrašais. Jei vaikas patiria patyčias ar mato, kad skriaudžiamas kitas vaikas, svarbu, kad jis galėtų kreiptis pagalbos į patikimą suaugusįjį ir pranešti apie patirtą ar pastebėtą netinkamą elgesį. Taip pat svarbu, kad pats vaikas nesityčiotų iš kitų.

– Kaip vaikai turėtų elgtis susidūrę su neigiama informacija virtualiojoje erdvėje: pornografiniu turiniu, smurtu prieš kitą žmogų ar gyvūnus, vaiko amžiaus neatitinkančia informacija?

– Reikėtų pasikalbėti su vaikais ir paaugliais, kad, susidūrę su bet kokia trikdančia, nejaukumą, baimę ar šleikštulį keliančia informacija, jie pasidalytų informacija apie tai su patikimais suaugusiaisiais. Kad vaikai ir paaugliai jaustųsi galintys apie viską kalbėti su tėvais ar globėjais, reikia nuolat skirti laiko pokalbiams su vaikais, išklausyti, kai jie kreipiasi dėl jiems nerimą keliančio dalyko ar tiesiog nori pasidalyti įspūdžiais. Taip vaikai išmoksta, kad jų patyrimai ir nuomonė suaugusiesiems yra svarbi ir padidėja tikimybė, kad, patekę į nemalonią situaciją ar problemą, jie kreipsis į suaugusiuosius pagalbos.

– Kokia gali būti neigiamos informacijos žala vaikui?

– Vaikai ir paaugliai, susidūrę su neigiama informacija ar pavojinga situacija, gali jausti nerimą, baimę, gėdą, gali užsisklęsti ar atsiriboti, jiems gali būti sunkiau susikaupti, atlikti įprastas kasdienes veiklas. Taip pat vaikams gali būti sunku laikytis taisyklių ir susitarimų, jie gali pradėti netinkamai elgtis. Jei suaugusieji pastebi pakitusią vaiko savijautą ar elgesį, turėtų susirūpinti ir pasidomėti, kas vaikui kelia nerimą, ar kas nutiko.

Kai vaikai išklausomi, padrąsinami, kai jais tikima, tuomet jie supranta, kad verta kreiptis į suaugusiuosius.

– Vaikai ne visada linkę atskleisti tėvams tai, ką pamatė ar išgirdo, nes baiminasi, kad gali būti išbarti ar jiems apskritai uždrausta naudotis kompiuteriu. Gal tėvai turėtų į kažkokius vaiko elgesio pasikeitimus atkreipti dėmesį?

– Jeigu tėvai pastebi pasikeitusią vaiko ir paauglio savijautą, neramumą, išsiblaškymą ar prislėgtą nuotaiką, tėvai turėtų nuoširdžiai pasiteirauti, kas įvyko vaiko gyvenime, kokių rūpesčių jis turi. Svarbu suaugusiesiems kalbėtis su vaikais ir paaugliais kuo ramiau, siekiant suprasti vaikų situaciją ir savijautą. Svarbu neskubėti barti ar kritikuoti, išgirdus apie problemą. Kai vaikai išklausomi, padrąsinami, kai jais tikima, tuomet jie supranta, kad verta kreiptis į suaugusiuosius.

– Ar vaiko ir paauglio naudojamuose įrenginiuose turi būti įdiegtos saugumo ir turinio kontrolės programos?

– Vaikų ir paauglių naudojamuose įrenginiuose turėtų būti įdiegtos saugumo ir turinio kontrolės programos, atsižvelgiant į amžių. Vaikai ir paaugliai turėtų naudotis tik tomis programėlėmis ir socialiniais tinklais, žaisti žaidimus, kurie atitinka jų amžių. Įdiegiant saugumo ir kontrolės programas, svarbu pasikalbėti su vaiku, paaiškinti, kokios ir kodėl programos diegiamos.