Iš atostogų malonumų – į rugsėjo pareigas

Svarbu tinkamai pasiruošti

Individualių ugdymosi poreikių centro „Upės teka“ vaikų ir paauglių psichologė Akvilė Zdanė siūlo tėvams pagalvoti, kas jiems patiems būna sunkiausia po atostogų sugrįžtant į darbą, o kas padeda įsibėgėti. Didelė tikimybė, kad jų vaikas susiduria su panašiais sunkumais. Tad ir pasiruošimo mokslo metams būdai gali būti analogiški.

„Paskutines dvi atostogų savaites ar bent vieną reikėtų pamėginti suderinti moksleivio dienos rutiną – miego ir kėlimosi laiką, valgymo, fizinio judėjimo pertraukėles. Taip padėsime organizmui pasiruošti ir nepatirti šoko, kai rugsėjį teks staiga pereiti nuo laisvo miego režimo iki kėlimosi šeštą ryto. Kai kūnas nebus pavargęs, vaikas turės daugiau galimybių prisitaikyti, bendrauti, lengviau išlaikys atsparumą susiklosčius sudėtingesnėms situacijoms, – aiškina psichologė. – Reikėtų atsižvelgti ir į moksleivio charakterį, situacijas, kuriose jam gali kilti sunkumų. Pavyzdžiui, jei žinome, kad atžalai sunku prisitaikyti prie pokyčių ar naujovių, skirkime laiko tam aptarti, kartu pasiruoškime reikalingų priemonių, kad sukurtume situacijos kontrolės jausmą. Prisiminkime nusiraminimo pratimus, kurių gali prireikti iškilus sunkumų. Prasidedant naujiems mokslo metams visiškai išvengti streso nepavyks, bet galima jam nusiteikti ir jį išgyventi.“

Adaptacijos planas

Pasak A. Zdanės, priderinti paskutinės atostogų savaitės rutiną prie mokyklinio ritmo yra puiki pasiruošimo priemonė. Tačiau svarbu atsižvelgti ir į tai, kokia buvo vaiko vasara.

Nors gali atrodyti, kad atžala ilsėjosi ir pramogavo, dalis moksleivių visą vasarą nepertraukiamai lanko dienos ar visos paros stovyklas, būrelius, užsiėmimus, aktyviai keliauja su tėvais ar svečiuojasi pas giminaičius, draugus. Tad gali būti, kad moksleivio dienos rutina: kėlimasis, ėjimas miegoti, valgymas, poilsio laikas – per atostogas smarkiai nesiskyrė nuo mokslo metų.

Pavyzdžiui, vaikas visą vasarą lankė savo mokyklos organizuojamą dienos stovyklą. Galbūt vasaros rutina netgi buvo tokia intensyvi, kad neliko laiko nuobodžiauti, pailsinti kūną ir protą, atsikvėpti. Tokiu atveju paskutinę atostogų savaitę reikėtų palikti poilsiui, kad vaikas spėtų sukaupti energijos naujiems mokslo metams.

„Kad paskutinėmis savaitėmis pasiruošti ir sugrįžti į mokyklinį ritmą nebūtų kančia, padės išankstinis planavimas. Reikėtų ne iš vakaro vaiką įspėti, kad nuo rytojaus bus taip ir ne kitaip, bet nuo pat vasaros pradžios tartis, kokie laukia planai, ką pats moksleivis norėtų į juos įterpti ar išbraukti. Būtina padėti atžalai suprasti, kaip svarbu pailsėti, kartais neturėti jokių planų ir galėti nieko neveikti. Taip pat paaiškinti, kodėl būtina po truputį pratintis prie mokyklinio režimo, kuo tai naudinga, kaip tai palengvina adaptacijos procesą“, – atskleidžia pašnekovė.

Ji pataria tėvams pateikti pavyzdžių iš savo vaikystės ar kitokių situacijų. „Tėvai gali pasidalyti, kad jiems būna sunku, kai, sekmadienį parskridus iš kelionės, pirmadienį jau reikia būti darbe, todėl jie nuo šiol stengiasi keliaudami pasilikti vieną dieną pailsėti namuose ir pasiruošti į darbą. Tokie pavyzdžiai padės vaikui suprasti, kodėl atostogoms baigiantis svarbu pamažu pratintis prie mokyklinio ritmo“, – pataria psichologė.

Akvilė Zdanė / Asmeninio archyvo nuotr.

Įtampą kelia nežinia

A. Zdanė pastebi, kad, nepriklausomai nuo amžiaus, visi mes į pokyčius ir naujas pradžias žvelgiame panašiai. Tiek pradinukai, tiek paaugliai patiria nerimą dėl rugsėjį laukiančios nežinios, jaudinasi ir drovisi vėl susitikti draugų ir pažįstamų, liūdi, kad vasara ir atostogos baigėsi.

Todėl, pasak psichologės, pirmoji pagalba bet kokio amžiaus vaikui yra pokalbiai apie tai, kas jo laukia. Svarbu ramiai pasikalbėti apie tai, kaip jis jaučiasi grįždamas į mokyklą, ko laukia, kas jam kelia nerimą, o kas galbūt džiugina. Vertinga pasidalyti ir savo asmenine patirtimi, prisiminti, kaip patys tėvai jausdavosi sugrįždami į mokyklą po vasaros, matydami, kad kažkas paaugo 10 cm, kažkas pakeitė šukuoseną, o galbūt net draugų būrelį ir jau linksmai klega nebe su tavimi, o su kitais.

„Jeigu vaikas nerimauja dėl konkrečių situacijų: kur reikės stovėti, ką sakyti, kaip pasisveikinti ar susipažinti, galima jas parepetuoti keičiantis vaidmenimis. Pavyzdžiui, kai kuriose mokyklose rugsėjo 1-osios proga vaikai neša gėlių ar kitokių dovanų mokytojams, o tai kelia nerimą. Tad, siekiant jį sumažinti, namuose galima parepetuoti gėlių įteikimą, – pataria pašnekovė. – Vyresniems moksleiviams įtampą gali kelti per vasarą pasikeitę socialiniai santykiai, klasės hierarchija ir bendravimo grupelės, fiziniai pokyčiai. Šių dalykų suaugusieji pakeisti negali, tačiau galima suteikti erdvės išsikalbėti, pasiguosti.“

Pasak psichologės, išklausant atžalas svarbiausia nenuneigti vaiko jausmų. Venkite frazių: „Draugai ateina ir išeina – nesuk galvos“, „Niekam nerūpi, kaip tu atrodai, – nesusireikšmink.“ Reikėtų parodyti, kad moksleiviui įtampą keliančią situaciją jūs suprantate ir vertinate rimtai. Pavyzdžiui, galima pasakyti: „Suprantu, kad tau neramu, kaip viskas bus šiemet“, „Gal norėtum kartu išsirinkti aprangą rugsėjo 1-osios šventei, su kuria jaustumeisi pasitikintis savimi?“.

Bent pusė moksleivio darbo savaitės turėtų būti laisva, kad grįžęs iš mokyklos jis galėtų panuobodžiauti, pabūti su savo mintimis, pabendrauti su draugais.

Rugsėjį – nauja mokykla

Sugrįžimas į mokyklą po atostogų nerimą kelia daugumai. Tačiau dar didesnis stresas laukia, jei moksleivis keičia mokymosi įstaigą ir rugsėjį mokslus pradės naujų mokytojų ir klasės draugų apsuptyje.

Kaip atžalai padėti susitaikyti su šiuo dideliu pokyčiu? Anot A. Zdanės, su vaiku iš anksto verta aptarti jam nežinomus dalykus, kuriuos galima paversti žinomais.

„Kartu su atžala dar vasarą galima nuvykti apžiūrėti naujos mokyklos. Iki jos nuvažiuokite viešuoju transportu ar dviračiu, drauge pasmalsaukite, pro kur įeinama į pastatą, kaip atrodo mokyklos kiemas. Jei mokymosi įstaigos interneto puslapyje yra mokytojų nuotraukos ir aprašymai, galima drauge su vaiku apžiūrėti ir juos. Kitaip sakant, drauge sužinokite viską, ką galima sužinoti ir kam galima pasiruošti, – pabrėžia ji. – Moksleiviui labai svarbu pasitikėti savimi, žinoti, kad jis moka ir gali susidraugauti su naujais mokiniais. Tad gali būti vertinga su vaiku aptarti, o jeigu reikia – ir suvaidinti susipažinimo situacijas, pagrindines frazes, kurių gali prireikti.“

Pašnekovė rekomenduoja atžalą išmokyti nusiraminimo būdų ir pratimų, kurie padės nurimti kilus stresui. Vienas iš tokių būdų gali būti įtempti ir atpalaiduoti raumenis – kumščius ir pėdų pirštus riesti į save įtempiant kojas arba kvėpuoti, kai įkvepiant pilvas išpučiamas tarsi balionas, o iškvepiant leidžiama jam subliūkšti. Padėti gali ir raminančių, palaikančių žodžių sau kartojimas („aš galiu čia pabūti“, „man pavyko ir anksčiau“, „aš drąsi ir stipri“ ir pan.) arba malonių situacijų įsivaizdavimas. Vaikams, kuriems patinka „Hario Poterio“ fantastinis pasaulis, A. Zdanė siūlo nusiraminimo pratimus gretinti su filme matomu gynėjo išsikvietimu. Svarbu prisiminti ką nors, kas džiugina ir stiprina, kad vaikas galėtų įveikti nerimą ir sunkumus.

Psichologės teigimu, kartais, keisdami mokyklą, moksleiviai nebūna emociškai atsisveikinę su senąja mokymosi įstaiga. Todėl galima pasiūlyti atžalai parašyti laišką buvusiems mokytojams ir draugams, pažaisti vaidmenų žaidimą su figūrėlėmis ir mėgstamais žaislais. Svarbu skirti laiko natūraliam gedėjimo procesui ir pokyčiui priimti. Jei vaikas jautrus, sunkiai reaguoja į pokyčius ir anksčiau yra turėjęs adaptacijos sunkumų, gali praversti pokalbis su psichologu, kuris padės susidėlioti veiksmų planą ir tėvams ir vaikui ramiau priimti situaciją.

Svarbu: bent paskutinę atostogų savaitę ar dvi pamėginti suderinti moksleivio dienos rutiną – miego ir kėlimosi laiką, valgymo, fizinio judėjimo pertraukėles. / freepik.com nuotr.

Kaip padėti sau

Neretai vaiko sugrįžimas į mokyklą didesnį stresą kelia ne jam pačiam, o tėvams. Nerimaudami, kaip atžalai seksis vyresnėje klasėje ar kitoje mokykloje, suaugusieji nejučia įtampa užkrečia ir moksleivį. Tad kaip save nuraminti?

Pasak psichologės, nerimą jausti natūralu. Jis kyla iš nežinios, kuri sukelia minčių, kartais galinčių galvoje pradėti kurti tragiškus scenarijus. Svarbiausia – neleisti nerimui įsismarkauti. Priimkite jį kaip natūralią gyvenimo dalį, pagalvokite apie sritis, kurias šioje situacijoje galite kontroliuoti, o kurių ne, pasikalbėkite su artimais žmonėmis, užsiimkite  maloniomis, ramiomis veiklomis.

„Naudinga pasidomėti streso įveikimo būdais: mankšta, piešimu, kvėpavimo pratimais, meditacija, raminančių garsų ar kvapų pertraukėlėmis, į stresorių nukreiptais fiziniais veiksmais: išsirėkimu, saugių daiktų daužymu, popieriaus plėšimu, – vardija pašnekovė. – Matydami tėvus, kurie geba įvardyti savo emocinę būseną ir ieškoti būdų jai suvaldyti, vaikai ir patys mokosi šių įgūdžių. Vis dėlto, jei jaučiate, kad nerimas per didelis ir trukdo gyventi, drąsiai kreipkitės pagalbos į specialistą.“

Kalbėtis ir dalytis

Po vasaros sugrįžtant į mokyklą, nerimą moksleiviui gali kelti ir neapgalvotai tėvų ištartos frazės. Tad A. Zdanė pataria apie mokyklą stengtis kalbėti neutraliai, daugiau apie ją klausti paties vaiko, domėtis, kaip jis jaučiasi, ką mąsto, kokių minčių kyla, kaip jis norėtų pasiruošti naujų mokslo metų pradžiai.

Padėkite atžalai pagalvoti apie jam patinkančius ir nepatinkančius dalykus mokymosi įstaigoje. Galite pasidalyti ir savo jausmais. Pavyzdžiui, įvardyti, kad nuo rugsėjo didžiuosiuose miestuose ir vėl prasidės didelės spūstys, kurios erzins, aptarkite būdus, ką bus galima veikti automobilyje, kad būtų lengviau išgyventi ilgą, neprognozuojamą kelionę.

„Tėvams neretai išsprūsta įvairių frazių apie mokyklą, kurios linksta į du kraštutinumus. Vienas iš jų yra perdėtas pozityvumas. Tėvai atžalai ima kalbėti, kad mokykloje bus labai smagu, įdomu, nuostabu, vaikas susiras daug draugų, žais, mokysis ir gerai leis laiką. Tokie žodžiai vaikui gali sukurti nesibaigiančių pramogų ir nuotykių iliuziją. Realybėje  yra visai kitaip: pamokos gali būti ir nuobodžios, kiti mokiniai – nebūti labai draugiški, o ir žaidimų ne visose mokyklose yra daug, – pastebi psichologė. – Kitas kraštutinumas yra gąsdinimai ir grasinimai. Pavyzdžiui, kartojimas, kad „prasidėjus rugsėjui, baigsis katino dienos. Pailsėk, kol dar gali, nes reikės sunkiai dirbti, jau šiemet netinginiausi, dirbsi kaip reikiant.“ Tokie sakiniai įbaugina, kelia nerimą, kuria kančios mokykloje vaizdinį. Geriausia su vaiku apie būsimus mokslus kalbėti neutraliai, vengti perdėto pozityvumo ar pesimizmo.“

Būreliai gali išvarginti

Rugsėjį moksleiviai pradeda lankyti ne tik mokyklą, bet ir būrelius. Vasarą nerūpestingai atostogavęs vaikas staiga ima dirbti kone visą darbo dieną – po mokyklos skuba į užsiėmimus, vėliau dar laukia namų darbai. Kaip organizuoti moksleivio popamokinę veiklą, kad perėjimas iš atostogų į mokyklinį režimą nebūtų per sunkus?

Pasak A. Zdanės, pirmiausia tėvams reikėtų atsižvelgti į savo atžalos charakterį ir interesus. Ar vaikas lengvai užmezga ryšį su kitais, o galbūt yra kiek drovesnis? Jei atžala kuo nors labai domisi, tarkime, kalbomis ar sportu, galima tokio pobūdžio būrelį ir pasiūlyti. Jeigu vaikas nerodo stipraus intereso kažkuriai sričiai, galima kartu su juo praktikuoti įvairias veiklas. Jei per bendrus užsiėmimus atžala parodys didesnį susidomėjimą, galima aptarti galimybę lankyti šios veiklos būrelį. Vis dėlto, psichologės nuomone, visapusiškam moksleivio ugdymui būreliai tikrai nėra būtina sąlyga.

„Bent pusė moksleivio darbo savaitės turėtų būti laisva, kad grįžęs iš mokyklos jis galėtų panuobodžiauti, pabūti su savo mintimis, pabendrauti su draugais. Kitos dvi ar trys dienos gali būti skirtos vienos dviejų valandų trukmės popamokinei veiklai. Moksleivį apkrovus gausybe būrelių, jis gali paprasčiausiai pervargti ir nebeįstengti atlikti savo pagrindinės pareigos – mokytis. Šiuo atveju daugiau ne visada yra geriau“, – pastebi pašnekovė.

Pasak psichologės, dabar dauguma tėvų veda vaikus į būrelius, nes dėl darbų nespėja jų parvežti namo ar nerimauja, kad likę vieni leis laiką neprasmingai.

„Svarbu suprasti, kad būrelis skirtas ne vaikui, o suaugusiojo patogumui ir nerimui mažinti – žinojimui, kad vaikas būrelyje saugus ir prižiūrimas. Tad ir keliami lūkesčiai atžalos pasiekimams būrelyje turėtų būti mažesni, nederėtų priekaištauti, kad moksleiviui ši veikla nepatinka. Svarbu pažvelgti į savo vaiką ir pasvarstyti, ko jis nori, kas jam patinka, kas sekasi, kiek jis po pamokų turi energijos papildomoms veikloms. Nereikėtų vaiko į būrelį leisti vien dėl to, kad tėvų laikais tokių galimybių nebuvo“, – pabrėžia A. Zdanė.