Apie šio reiškinio priežastis ir galimą pagalbą – pokalbis su VUL Santariškių klinikų filialo Vaikų ligoninės Vaikų psichiatrijos skyriaus vedėja, vaikų ir paauglių gydytoja psichiatre Jurgita Radzevičiene.

– Kokie psichikos sveikatos sutrikimai šiandien labiausiai paliečia vaikus?

– Dažniausiai vaikai turi emocijų ir elgesio, aktyvumo ir dėmesio, autizmo spektro bei bendrai raidos sutrikimų. Paauglystėje dažniau pasitaiko save žalojančio ar savižudiško elgesio apraiškų, nuotaikos ar valgymo sutrikimų. Pastarieji – ypač pavojingi.

Tačiau grėsmingas gali būti bet kuris sutrikimas, kuris trikdo vaiko psichosocialinį funkcionavimą, jo gyvenimą svarbiausiose jam sferose: šeimoje, mokykloje, draugų kolektyve. Pavyzdžiui, užleisti elgesio ar emocijų sutrikimai taip pat rimtai sutrikdo vaiko funkcionavimą.

– Kas dabar tai dažniausiai paskatina?

– Vaikų psichikos sutrikimus dažniausiai nulemia įvairios priežastys, kai žalingi veiksniai viršija apsauginius. Štai vaikas gali turėti genetinį polinkį sutrikimui – padidėjusį nerimastingumą, o kartu susiformuoja nepalanki jam psichosocialinė aplinka, pavyzdžiui, tėvai nepakankamai geba atliepti į vaiko emocinius poreikius, mokykloje vaikas patiria bendraamžių patyčias ir pan.

Mūsų visuomenėje toleruojama agresija. Vaikai dažnai ją patiria tiek iš suaugusiųjų, tiek iš kitų vaikų, todėl ir patys mokosi elgtis agresyviai. Į save nukreipta agresija pasireiškia save žalojančiu ar savižudišku elgesiu. Valgymo sutrikimų dažnėjimui ir „jaunėjimui“ įtakos turi visuomenėje vyraujantis liekno kūno kultas ir pan.

– Ar paprasta pastebėti, kad atžala turi psichikos problemų?

– Jeigu tėvai turi su vaikais šiltą emocinį ryšį, kalbasi apie jų gyvenimą ir sunkumus, pastebėti pirmuosius sutrikimo simptomus nėra sunku. Jeigu anksčiau buvęs linksmas vaikas tampa niūrus ar piktas, atsiranda agresyvaus elgesio apraiškų, pradeda blogiau mokytis, nuolat pykstasi su draugais, nenori ar visai atsisako eiti į mokyklą, reikėtų sunerimti. Taip pat tėvai turėtų atkreipti dėmesį, jei pradėjęs lankyti darželį vaikas nuolat konfliktuoja, sunkai ten pasilieka, nuo jų užsidaro.

Aišku, paauglystėje galima dažna nuotaikų kaita, tačiau jei atžala ima elgtis keistai, nutraukia socialinius kontaktus, ryškiai pablogėja mokslo rezultatai, pradeda kalbėti apie tai, kad nėra prasmės gyventi, ima laikytis labai griežtų dietų, reikėtų pasidomėti, ar nereikia psichologų ar psichiatrų pagalbos.

Labai svarbu, kad vaiko pasikeitusią nuotaiką ar atsiradusias elgesio problemas pastebėtų suaugę žmonės: tėvai, seneliai, mokytojai, kaimynai, gydytojai ar slaugytojai.

– Kartais tėvai tikisi, kad gali išsiverti be specialistų pagalbos...

– Nemanau, kad tai tinkamas sprendimas – kai ištinka apendicitas, patys nesiimame jo operuoti. Įtarus vaiko psichikos sutrikimą reikėtų pasitarti su specialistais. Tuomet galima nuspręsti, koks gydymo ar terapijos metodas šeimai yra priimtiniausias. Vaikų psichiatrijoje vaistai skiriami nedažnai, jie atlieka tik pagalbinį vaidmenį. Dažniausiai vaikų psichikos sutrikimams gydyti taikoma psichoterapija.

Labai svarbu, kad tėvai įtikintų vaiką ieškoti pagalbos, palaikytų jį emociškai, patys savo elgesiu rodytų, kad lankytis pas psichologus ar vaikų psichiatrus galima ir reikia – tai nereiškia, kad jis yra „kažkoks psichas“, kuriam niekas nebepadės. Dažnai darbe susiduriu, kad pagalbos reikia visai šeimai, o vaikas tik „suserga“, kad pagaliau tėvai ryžtųsi tos pagalbos ieškoti.

Savarankiškai patys tėvai galėtų nuspręsti daugiau laiko kokybiškai leisti su vaikais, žaisti, kalbėtis apie savo atžalų džiaugsmus, draugus, kylančius sunkumus ir mokyti, kaip juos įveikti. Tėvai turėtų nustatyti ir išlaikyti tinkamo elgesio ribas, mokyti atpažinti ir įvardinti kylančius jausmus, skatinti skaityti knygas ir įgyti daugybę kitų naudingų įgūdžių. Būtų puiku, jei patys tėvai vaikams rodytų gerą pavyzdį.

– Apskritai mūsų šalyje pakankamai dėmesio skiriama vaikų psichikos sutrikimams spręsti?

– Mano nuomone, jo skiriama labai mažai. Tikrai nepakankamas specialistų prieinamumas, didelė stigma kreiptis į juos, ypač rajonuose, kur pritrūksta ir konfidencialumo, ir pačių specialistų, kurie kokybiškai dirbtų už tokį mažą atlygį. Išlieka rimta patyčių mokyklose problema, nepakankamai pagalbos skiriama socialinės rizikos šeimoms ir jų vaikams, trūksta vaikų užimtumo, dienos centrų, aukštas suicido lygis. Štai ta pati mūsų Vaiko raidos centro situacija – įgriuvus stogui įstaiga jau treji metai dirba mažesniu pajėgumu.