Psichologė: turėtume būti geriausiu savo pačių draugu

– Kas yra ta atjauta sau? Kodėl svarbu mokėti atjausti save?

– Dažnai per įvairius mokymus tenka kalbėti apie tai, ką daryti su savo emocijomis, kaip išsibūti, kai jos blogos. Ir kai aš supažindinu su modeliais, kaip įsisąmoninti, priimti neigiamas emocijas ir išjausti jas, kaip parodyti atjautą sau, nuolat kyla diskusijų – kas ta atjauta sau? Pirma dažniausiai kylanti asociacija, kad atjauta sau yra savigaila. Daugeliui atrodo: tai ką, dabar sėdėsiu ir gailėsiu savęs?

Tokia akivaizdi tendencija visuomenėje – mes nemokame atjausti savęs, net nelabai suprantame, ką tai reiškia. Daugumai atrodo: atjausdamas save būsiu auka, verksiu ir graušiuosi, o aš to nenoriu daryti. Ir tada geriau iš viso išbraukti iš savo gyvenimo tai, kas yra labai blogai. Kartais mums labai labai reikia tos atjautos sau. Aišku, ne tuomet, kai gyvenime – vien pergalės ir geri dalykai, bet tais momentais, su kuriais visi susiduriame: kai užklumpa sunkumai, ne viskas sekasi, darome klaidų, kažkas tiesiog blogai klostosi ir todėl yra sunku. Visi patiriame tokių situacijų, bet nemokame to išgyventi sveikai, pereiti tą atjautos sau procesą.

Mums lengviau suprasti, ką reiškia atjausti kitą. Nors ir čia kyla diskusijų, ar atjauta yra tas pats, kas empatija, ar ne visai. Sakyčiau, atjauta yra šiek tiek daugiau negu empatija – ji tave įpareigoja imtis veiksmų. Jeigu žmogus jaučia empatiją, jis gali įsijausti į tai, kaip kitas jaučiasi, ir sakyti: aš jaučiu, kaip tau sunku, bet nieko daugiau padaryti negaliu. O atjauta skatina imtis veiksmų. Tarkim, jei kitas jaučia, kad jums blogai, ir jis jus labai atjaučia, tai jis kalbasi su jumis, sako raminamus, palaikančius žodžius, klausia, gal gali kuo padėti. Toks yra tikras atjautos rodymas kitam.

Kai kalbame apie atjautą sau, tą patį galime ir turėtume daryti vidinio monologo su savimi metu: save užjausti, nuraminti, paguosti. Tačiau daugelio mūsų viduje dažniausiai gyvena stiprus vidinis kritikas ir girdime būtent jį. Jeigu, tarkim, žmogus padarė kažkokią klaidą, darbe – prasti rezultatai, sulaukė vadovo kritikos, prastas grįžtamasis ryšys iš vadovo arba iš kolegų, jis jaučiasi blogai. Daugelis tokioje situacijoje ima save plakti: tu, kvaily, susimovei, pats kaltas, nevykėlis. (Lietuviai to nepakankamumo jausmo turi labai daug.) Kalbame sau ir apie save daug negražių žodžių. Kiti pereina į gynybinę reakciją: jie nusišneka, čia ne aš kaltas; nepriima tos situacijos, bando ją paneigti.

Rezultatas: L.Rimkutė kitus įkvepia ne psichologinių manipuliacijų technikomis, o nuoširdumu ir pozityvumu.  L. Rimkutės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip reikėtų elgtis?

– Iš tiesų mums reikėtų išgyventi tą emociją, kad galėtume pasimokyti iš savo klaidos, padaryti kažkokių išvadų iš to neigiamo grįžtamojo ryšio ir gyventi toliau. Štai čia ir reikalinga atjauta sau – mes turėtume būti sau geriausiu draugu. Tai, ką panašioje situacijoje sakytume kitam žmogui, turime pasakyti sau: klysti žmogiška, visiems taip nutinka, nieko tokio, ne tragedija. Bet sau mes dažnai nemokame šito pasakyti. Speičiame save į kampą, neduodame sau laiko atsigauti, apsikrauname dar didesnėmis užduotimis, išsikeliame dar didesnius tikslus ar siekius, užuot save atjautę, nuraminę, palepinę. Mūsų veiksmai turėtų spinduliuoti meilę sau ir nuoširdžią atjautą dėl to, kad sunku, nes atsidūrėme šioje situacijoje.

Ir ta atjauta turi būti nuoširdi. Net jei kitam kažką gero pasakysi tik dėl to, kad jis nusiramintų, tai nebus tikra atjauta. Jeigu kalbame apie tikrą, nuoširdžią atjautą – čia melo būti negali. Tiesiog dažnai mums iš šalies neatrodo viskas taip dramatiškai, kaip pačiam žmogui, esančiam toje situacijoje. Taip nutinka todėl, kad nesuvokiame, jog patirti blogus jausmus yra bendražmogiška, kad patirti kažką sunkaus ar nemalonaus, klysti ar netekti yra žmogaus prigimtis, neišvengiamas likimas, kad tai nutinka ne man vienam.

Pastaruoju metu dažnai kalbama apie savivertės trūkumą. Dažnas patiria vadinamąjį apsišaukėlio sindromą, kai žmogus nepasitiki savimi ir galvoja, kad tuoj visi pamatys, jog jis nieko nemoka. Ir daugeliui atrodo, kad tik jis vienas tai išgyvena. Tačiau realybė tokia, kad visiems mums kartkartėmis taip būna – tai dalis gyvenimo.

Man pačiai atsidūrus situacijose, kai reikia atjautos sau, suvokimas, kad aš tokia ne vienintelė, labai palengvina tą buvimą su nemaloniomis emocijomis, padeda atleisti sau už kažkokią padarytą klaidą, nepavykusį darbą ar pan. Gelbsti supratimas, kad nėra nė vieno šioje planetoje, kuris nebūtų su tuo susidūręs, ir tai aš turiu priimti kaip žmogiškojo kelio dalį. Svarbu išeiti iš to egocentriško požiūrio, kad tik man tokie dalykai nutinka, ir taip palengvinti savo būseną. Nes kai suvoki, kad atsidurti tose sunkiose situacijose ir yra tiesiog gyvenimo dalis, pasidaro gerokai lengviau.

Nuolat bandant siekti daugiau, padaryti geriau, mumyse apsigyvena vidinis perfekcionistas. Taip, iš dalies jis skatina eiti pirmyn, bet žmonės dažnai įstringa to perfekcionizmo pinklėse.

– Bet ar sakydami, kad nesėkmės ištinka ne tik mus, neužkertame sau kelio siekti daugiau, daryti daugiau, stengtis labiau?

– Nuolat bandant siekti daugiau, padaryti geriau, mumyse apsigyvena vidinis perfekcionistas. Taip, iš dalies jis skatina eiti pirmyn, bet žmonės dažnai įstringa perfekcionizmo pinklėse, kai jie nėra laimingi, nes nori viską daryti tobulai. O kai nepavyksta visko daryti tobulai, nes tai neįmanoma, jie tiesiog tampa labai nelaimingi, nes jaučia, kad yra dar toli nuo tobulybės, todėl turėtų stengtis labiau ir dar labiau. Ir tada būna taip, kad puikūs pasiekimai, aukšti rezultatai, bet žmogus vis tiek plaka save, nes nemoka pasidžiaugti tuo, ką turi. Tai labai slidus momentas.

Aš, žinoma, suprantu, kad gali būti ir tokia pozicija: jeigu tik nuolaidžiausi sau, tai nieko nepasieksi. Bet mes dabar labiau kalbame apskritai apie nesėkmės momentą, kitaip sakant, ne apie tai, kad aš nesistengiau ir man nepavyko, bet apie tai, kad aš kažką ne taip padariau ir sulaukiau prasto rezultato. Gyvenime tiesiog taip būna: kartais ne apie viską pagalvoji, kažko gal neakcentuoji ar taip susidėlioja aplinkybės. Turbūt kiekvienas galime pasakyti, kad norėjau geriausio, bet išėjo ne taip, kaip tikėjausi.

– Kaip jaustis, kai viešojoje erdvėje nuolat matai sėkmės lydimus, gražiai gyvenančius, prabangiai atostogaujančius žmones, o pats mėgini sudurti galą su galu? Natūralu, kad pradedi save nuvertinti: kiti sugeba, o aš – ne.

– Esu skaičiusi labai įdomų komentarą, kad šį jausmą mums didele dalimi suformavo socialinės medijos. Kol jų nebuvo, mes turėjome daug mažesnį socialinį ratą – bendravome su savo draugais, kaimynais, tiesiog artima aplinka, kuri buvo panaši į mus tiek pajamomis, tiek pasiekimais. Dažniausiai turėjome panašiai tiek pat, kaip ir mus supantys žmonės, tad jaustis, kad su manimi yra viskas gerai, buvo lengviau, negu atsiradus socialinėms medijoms, kai gali sekti bet kokią pasaulio žvaigždę, garsenybę. Jos atsiduria tavo socialiniuose tinkluose, ir staiga pradedi lyginti save su tais, kurie iš tiesų nėra tavo socialinis ratas, nėra tavo aplinka, bet tu juos matai, į juos reaguoji kaip į sektinus modelius. Ir taip – tada atsiranda bloga savijauta arba didesnis nepakankamumo jausmas: aš neturiu to, vadinasi, dar nepakankamai kažką darau.

Tai, su kuo susiduriame dabar, mano manymu, yra labai didelis blogis. Mat stiprios savivertės ženklas yra gebėjimas nelyginti savęs su kitais – kiek turiu, kiek uždirbu, kur atostogauju, o labiau savo gyvenimo kokybę matuoti tuo, kaip jaučiuosi gyvendamas savo gyvenimą ir kiek galiu būti laimingas. Ir nevertinti bei nepriimti už gryną pinigą to, ką socialiniuose tinkluose rodo kiti. Mes visi esame linkę save pagražinti, nerodome tamsiųjų pusių, nesėkmių ir blogų dalykų, nors tai visiems nutinka. Žinome, kad daugybė turtingų žmonių serga depresija, kartais net baigia gyvenimą savižudybe, ir šiaip gyvena dvasiniame pragare, tik mes to nematome, nes niekas to neafišuoja.

Svarstyklės: savivertę auginame ne lygindamiesi su kitais, o matuodami savo gyvenimo kokybę tuo, kiek esame laimingi. Freepik.com nuotr.

– Ar tai ne savęs guodimas, kai mėgini sau įrodyti, kad ir kitiems būna blogai?

– Bet tai yra tiesa, kad visiems būna blogai; net tie žmonės, kurie turi daug pinigų, to neišvengia. Tai yra buvimo žmogumi dalis: tam tikrose situacijose jaustis blogai, patirti nepasitikėjimo savimi jausmą, sunkių emocijų, klaidų skonį.

Man labiau norisi pabrėžti, kad apskritai nereikėtų savęs lyginti su kitais, priminti sau, kad neprivalau į kažką lygiuotis ar kelti sau kažkokių tikslų dėl to, jog kažkas kitas tai turi. Žinoma, kartais – kodėl gi ne, jeigu noriu save motyvuoti. Motyvacija iš dalies taip veikia – gal kažką aplenksiu. Kai kolegą pasikviečiame į žingsnių iššūkį, siekiame lygintis su juo ir pagerinti savo pasiekimus – čia konkurencija naudinga. Bet tai nėra tas pats, kai aš noriu savo gyvenimą padaryti kaip kažkieno kito, nes tas kažkas kitas gyvena geriau. Manau, tas šiuolaikinio žmogaus noras gyventi pagal pavyzdžius, kuriuos matome socialinėse medijose, atveda prie savigraužos ir savigailos, nes kažkokiu momentu tiesiog pasidaro savęs gaila ir graudu, kad nesu toks kaip kiti. Ir tikriausiai niekada nebūsiu.

Bet negalvojame apie tai, kaip savo gyvenimą padaryti kuo prasmingesnį ir laimingesnį, kad jaustume savo gyvenimo pilnatvę, kuri tiesiogiai net nėra susijusi su pinigais. Tai labiau susiję su prasmės matymu, pašaukimo atskleidimu, mokėjimu susitvarkyti su gyvenimo teikiamais iššūkiais, santykių, ryšių kūrimu ir palaikymu.

Pastebiu, kad žmonės šiais laikais ieško, kas juos pamokytų arba primintų, kas yra meilė sau, atjauta sau, nes daugybei žmonių to trūksta – jie nemoka nei savęs mylėti, nei savęs atjausti. Dėl to visokios savipagalbos knygos, straipsniai šia tematika pastaruoju metu sulaukia tiek dėmesio. To nemokėdami ir nesuprasdami, žmonės tiesiog jaučiasi nelaimingi.

– Gal dabar laikas yra toks, kai nori nenori esame priversti konkuruoti?

– Taip, sutinku, kad gyvename konkurencijos laikais. Bet tai dar ir požiūrio dalykas, suvokimo, kiek aš savo mintyse tą konkurenciją išauginau. Juk kartais konkuruojame net su butaforiniais herojais. Sakyčiau, turėtume ne konkuruoti su kažkuo, o kelti sau tikslą būti geresniems, nei buvome vakar. Atskaitos tašku laikyti save ir vertinti savo augimo kelią: ar aš jaučiu, kad tobulėju, augu, darausi geresnis, pasiekiu daugiau nei anksčiau. Štai čia yra sveikas konkuravimas – su pačiu savimi.