Tas audringasis kalijugos amžius, arba Penkios paauglystės istorijos

Visa tai prasidėjo lygiai po pusmečio, vos spėjus pasidžiaugti savąja ramybe, kai viena iš draugių guodėsi dėl vaikų paaugliškų bėdų. "Va maniškei, nors vasarą stuktelėjo penkiolika, viskas gerai – jokių hormonų vėjų, anei skersvėjų..." Prisikarksėjau.

Vonios istorija

Esu skaičiusi, kad kelyje iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimą paauglys perdėtai domisi savo išvaizda. Chrestomatinė frazė. Teisybės dėlei, ją reikėtų formuluoti kitaip. Perfrazuoju į retorinį klausimą: kaip kenčia paauglio tėvai nuo jo per didelio susidomėjimo savo išvaizda?

O jie kenčia, patikėkit, ne tik dvasines, bet ir fiziologines kančias. Tik įsivaizduokite, jei vakare susiruošę "pas nykštukus" randate sandariai užrakintas vonios duris (et, ta kvaila naujakurių mada sujungti tupyklą su prausykla). Po valandėlės kantriai medituojant pagal bėgančio vandens srovę (anapus durų) išplaukia ir ilgai lauktas mano paauglės atsakymas: "Tuoj!"

Visada sakiau ir sakysiu: reikia vaikais tikėti. Tuoj – vadinasi, tuoj. Laukiu. Bet mintyse jau imu rausti visus virtuvės užkaborius ieškodama nuo neatmenamų laikų užsilikusio plastikinio indelio šlapimui. Tikėkimės, jo neprireiks, nes mano Saulėja (staiga pasklidę visokių eterinių aliejų kvapai – geras ženklas) jau antrąsyk meta mano tvirtai sukryžiuotoms kojoms vilties spindulėlį: "Jau tikrai tuooooj..."

Ir tada pasigirsta ironiškas elektrinio dantų šepetėlio garsas, kuris man be galo primena sovietinių moksleiviškų laikų stomatologo kabinetą. Stovint už jo burzgiančių durų visada norėdavosi vieno – apsisisioti iš baimės! Šįkart tai įvyksta iš nervų.

Betgi negali šaukti ant žmogaus, kuris plačiu jaunatvišku žingsniu žengia į paauglystės pasaulį. Kurio jautriai sielai net menkiausia pastaba iš šono gali sukelti nemažą stresą! Ir jokiam psichoterapeutui nė motais, kad tokie jo veiksmai kažkam jau sukėlė... didelę balą!

Nusprendžiau ir aš įskiepyti saviškei savarankiškumo vakciną.

Upėtakio istorija

Ir nereikia man aiškinti, kad kai tavo dukrai šešiolika – turi reikalą su išskirtiniu asmenybės raidos etapu, kurio metu formuojasi individualios žmogaus vertybės. Prie vienos tokių vertybių pati prisidėjau. Netyčia.

O viskas prasidėjo nuo kulinarijos pradmenų. Iš pradžių per TV pamačiau laidą apie kažkokį superduperypatingą šefą, kuris save atrado gamindamas maistą, kai mama jam nustojo virti pietus. Aišku, vargšelis, kad nemirtų iš bado, turėjo griebtis kažkokių išgyvenimo priemonių.

Nusprendžiau ir aš įskiepyti saviškei savarankiškumo vakciną. (Tuo momentu kažkaip iš galvos išgaravo visos garsios kalbos apie šalutinį skiepų poveikį jauno žmogaus organizmui.) Žodžiu, palikau pietums Saulėjai žuvį. Negyvą upėtakį. Bet su miniatiūrine galvele ant vis dar žaižaruojančio visomis vaivorykštės spalvomis atšaldyto kūnelio. Idėja buvo visai nekalta: išsikepti jį pietums! Na, iš pradžių tinkamai išdoroti, įtrinti prieskoniais, o jau paskui nerti į "Google" receptus, pasigaminti ir skaniai sau vienai pačiai suvalgyti!

Rezultatas pranoko tėvų lūkesčius. Atėjus pietų metui, abu per mesindžerį gavome fotografiją-pareiškimą (tiesa, tuomet dar nesupratome, ką jis reiškia): ant medinės pjaustymo lentelės gulėjo krauju pasruvusi upėtakio galva ir atlapomis akimis žiūrėjo tiesiai į mus...

Kai vakarop grįžome namo, pietūs, tiesa, buvo pagaminti, bet, akivaizdu, nuo pat vidurdienio nepaliesti gulėjo mano mylimiausioje vintažinio kinų porceliano lėkštėje. O Saulėja pasišliurpsėdama dorojo makaronus.

Vietoj mandagaus "labas" (juk gimdytojai grįžo iš darbų) ji tik pažvelgė ašarotomis baseto akimis ir su tarpdantyje kyšančiu spagečiu pagiežingai išspaudė: "Nuo šiandien aš nebevalgau žuvies, ir taškas!" Pažado ji laikosi štai jau trečius metus.

Spuogų istorija

Buvo metas, kai paaugliška aknė, taip badžiusi man, pareigingai motinai, akis, nė iš tolo nejaudino stojiškai nusiteikusios Saulėjos. "Tau kliudo – tu ir gydykis!" – tik atšaudavo ji, o aš lyg ir turėdavau būti pamaloninta, kad mano karalaitė nesivaiko XXI a. reklaminių modelių veidų standartų. Ji nori būti savimi, nors ir išvagotu mane nervinančių pimpačkiukų" (taip slapčia nuo dukros juos buvau praminusi) veidu.

Tada dar nežinojau, kad kiekviena mano užuomina – "galėtum..." – ją varė tolyn nuo mano įsivaizduojamų gero ir gražaus vaiko normatyvų. "Tėvų lūkesčių neatitikimas menkina paauglio savivertę", – mano hipotezę patvirtintų kuris nors labai protingas psichologijos žurnalas.

O ir tikrai – vieną dieną toji Saulėjos savivertė tiek sumenko, kad grįžusi iš mokyklos namo dukra pareiškė: "Užrašyk mane pas dermatologą!" Nušvitusi lyg rugsėjo vidudienio saulė puoliau prie feisbuko rašinėti draugėms ir ieškoti geriausio Kaune visų tų paaugliškų odos reikalų specialisto. Radau!

Vienos apylinkės priimamajame prie vieno eilinio kabineto šurmuliavo gyva įvairaus amžiaus žmonių eilė (kaip senais sovietiniais laikais prie visko, kas turėjo tilpti į deficito definiciją). Šansų – garbingai atsistojus į eilės galą – pasiekti tikslą tądien beveik nebuvo.

Ilgai galvojau, kaip įvardyti šitą pimpačkiukų istoriją – sveikos gyvensenos mokykla ar paprasčiausia mada?

Nusprendėme ateiti kitą sykį. Juk svarbiausia, kad pimpačkiukų specialistas išties geras: tiek žmonių esu mačiusi tik ankstyvosios nepriklausomybės laikais ir tik Sąjūdžio mitinguose, kai vieningai studentiškai traukdavome "Balnokit, broliai, žirgus"... Galbūt užteks patekti į mistiškojo gydytojo valdas, žvilgtelėti jam į akis ir... spuogai spuogeliai savaime išnyks. Kaip ir žemas savivertės balas akimirksniu šoktelės į viršūnes?!

Neišnyko. Užtai kaip šoktelėjo motinos pagarba dukrai, nusprendusiai imtis kraštutinių, tik užsispyrusiems paaugliams įkandamų spuogų gydymo priemonių. Maistu. Nuo tos akimirkos iš mūsų šaldytuvo pradingo visi pieno produktai, o jų vietą užėmė margarinas, sojų gėrimai ir tofu sūreliai bei užtepėlės. Iš duoninės prapuolė mano dievinamos rytinės bandelės (prie kavos), o blynus ėmėme kepti sausus kaip tarpukariu – vien iš miltų ir vandens.

Ilgai galvojau, kaip įvardyti šitą pimpačkiukų istoriją – sveikos gyvensenos mokykla ar paprasčiausia mada? Ir tik šį rudenį, grįžusi po klajonių Pietų Amerikoje, supratau, kad tai – kuo tikriausias naujųjų laikų marinimasis!

Marinimosi istorija

Keliaudama po vienuolynais išmargintą Peru žemę, ėmiau gilintis į kai kurių vietinių šventųjų istorijas ir supratau, kad mano dukra (na, ką čia ir slėpti) – jau beveik kaip kankinė šventoji Rožė Limietė! Tik naujųjų amžių marinimosi tikslai ir metodai šiek tiek skiriasi.

Jei toji skaisčioji mergina XII a. save marino badu, plakė rykštėmis ir nešiojo ašutinę, pašvęsdama savo gyvenimą Dievo garbei, tai maniškė Saulėja tikrai pasmerkė save ne ką menkesnėms kančioms. Po vizito pas garsųjį dermatologą ji sąžiningai užsimarino visiems draugių gimtadienių tortams, purios pieno putos kapučinams, vasaros karštymečio pieniškiems ledams, šokoladui ir netgi – o siaube – tradiciniam jaunimo vakarėlių maistui – picoms!

Rezultatas?! Maniškės pimpačkiukės veidas tapo švarus tarsi iš pieno plaukęs. Kaina? Mano akimis žiūrint, beprotiška! (Ir be jokių nuolaidų!) Kad suprastumėt mano begalinę pagarbą tam dabar jau septynioliktus gyvenimo metus pradėjusiam žmogui, kviečiu į kavinę.

Užsisakome mes joje tradicinių Cezario salotų, kurių vištieną jau ir taip paprašome, dėl dukros, pakeisti krevetėmis. Gavusi savo porciją Saulėja ilgai uostinėja ir po šlakelį narstinėja balkšvą jų padažą. Nesulaukusi padavėjo, kad išsamiau pakonsultuotų, ji puola naršyti "Google", iš ko paprastai yra daromas gardžiųjų Cezario salotų padažas. Matau, kaip išsiveržia palengvėjimo atodūsis iš dukros krūtinės, kai ji (išalkusi be proto – ar bent nutuokiate, koks žvėriškas apetitas, esant tokio amžiaus?!) ima pietauti.

Atvirkštinė istorija

Ne paslaptis visiems, auginantiems paauglius, kad jie – rupūžgalviai – labai nenori girdėti liepiamosios nuosakos veiksmažodžių.

Nežinau, ar paauglystėje žaisdavote šį žaidimą, kai žodžius reikėdavo pasakyti iš kito galo ir kuo greičiau? Tai va. Mes su Saulėja žaidžiame. Tik ne paraidine, o perkeltine prasme. Ne paslaptis visiems, auginantiems paauglius, kad jie – rupūžgalviai – labai nenori girdėti liepiamosios nuosakos veiksmažodžių. Paprastai nuo suaugusiųjų patarimų jie linkę atsiriboti arba paprasčiausiai jų nenugirsti.

Kai buvau paauglė, priešgyniavimas mano paaugliškų nuodėmių sąraše taip pat buvo pirmoje vietoje. Netgi dabar žvarbų žiemos rytmetį ruošiantis į bažnyčią, kai mama pasiūlo apsivilkti kažką šiltesnio, dažnai išgirstu save lyg žaidimų automatų roboto balsu išbubenančią atsakymą: "Ne, man nešalta..." "Gal norėtum barščių?" "Ne, aš nealkana", – sakau užbėgusi po darbų, o pati skubu namo gaminti kažko valgomo, nes, tiesą sakant, žarna žarną ryja.

Kodėl taip elgiuosi? Nežinau. Užtai nujaučiu, kodėl taip elgiasi mano paauglė dukra. Karmos dėsnis: kaip tu – taip ir tau! O gal tiesiog niekuo neypatingas paauglystės dėsnis – tėvų patarimai žeidžia jautrią paauglio savigarbą.

O.K. Nenorėdama ilgalaikio dukros ir mamos tarpusavio santykių ledynmečio, bandau įdiegti sau naują kompiuterinio valdymo programą, kuri patarimus paauglei dukrai (dar jiems neišskridus žvirbliu ir nesugrįžus jaučiu) formuluotų šiek tiek kitokiu – atvirkštiniu būdu.

Pavyzdžiui: "Neprisirenk per daug – šiandien bus karšta diena", "Nusikirpk plaukus – atrodysi puikiai", "Nesimauk tų kelnių – jos tau visai netinka!" O stebukle – veikia! Kartais taip įsijaučiu į tą "sakyk atvirkščiai" šaradų žaidimą, kad nė nepajuntu, kaip panašiai imu bendrauti ir su savo seniai nebepaauglišku sutuoktiniu: "Šiandien grįžk vėliau – noriu pabūti viena!" arba "Nepirk man šitų kvepalų – jų kaina neverta turinio" ir pan.

Nelabai vyras gaudosi manosios politikos vingiuose, bet užtai dukra – kaip ir Saulėja tėtį – supranta iš pusės žodžio. Pavydu man, po šimts. Kai aš teoriškai turėčiau būti tas pirmasis žmogus, į kurį dukra kreipiasi pagalbos, žinių, patarimo – tai ne, matote... Saulėjos tėtis, pasirodo, vienintelis žino teisingą atsakymą. Jo ir tik jo galima prašyti nakvoti pas draugę. Jam ir tik jam galima patikėti kokią nors didelę paslaptį.

Bet yra ir mano erdvė, kurioje galiu tikėtis išskirtinių sąlygų. Na, pavyzdžiui, visada būsiu pirmoji, jei reikės parsivežti dukrą namo iš kokiame nors pasaulio krašte gyvenančios draugės. Ar palydėti pas gydytoją pažymos mokyklai. Išknisti iš po žemių chemijos pratybas, kai knygynai jau seniai uždaryti. Pavedžioti šunis, kai Saulėjos laukia fizikos kontrolinis. Apmaudu? Oi, ne.

Tiesiog smagu, kad mamoms (o ne tėčiams!) vis dar priskiriamos superherojų savybės. Ir kad noras priklausyti bendraamžių grupei yra toks pats tvirtas, kaip ir vykti su tėvais atostogauti į Nidą. Jie trokšta laisvės, bet nespjauna ir į bendrus veiksmus su suaugusiaisiais. Ir jei dar mes, tėvai, esame reikalingi nors mažiems paaugliškiems žingsneliams didelių suaugusiųjų tikslų link – valio!

Galiu traukti ariją "O sole mio" ir manyti, kad mūsų šeimos epicentro – paauglės Saulėjos – žvaigždė suks visas mūsų planetas – tėvų, senelių, naminių gyvūnų aplink save tol, kol tęsis audringasis jos kalijugos amžius – paauglystė!



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
ciulpike

Kalijuga ar kamasutra? Koks skirtumas...

Kalijuga ar kamasutra? Koks skirtumas... portretas
Ar verta skaityti? Abejoju.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių