Šv. Valentino diena – jausmų egzaminas

Vietoj stebuklo – nusivylimas

Švęsti ar nešvęsti? Palikti šią dieną paaugliams ir ką tik susipažinusioms poroms? O gal tai proga pakurstyti meilę bei aistrą seniai kartu esančioms poroms?

Artėjant Šv. Valentino dienai, žmonės tarsi pasidalija į dvi stovyklas: vieniems ši diena kvepia komercija, o kiti jai įnirtingai ruošiasi, niūniuodami A.Mamontovo žodžius "Meilės man niekad nebus per daug..."

Kokį variantą rinktis tiems, kurie nenori papildyti liūdnos skyrybų statistikos? Kaip Šv. Valentino diena galėtų pagerinti santykius?

"Niekaip, – tikino psichologė ir meno terapeutė Jurgita Dainauskaitė-Šileikienė. – Ši diena negali niekuo padėti, jei nėra santykių. Nesvarbu, ar tai jauna porelė, ar daug metų kartu gyvenantys sutuoktiniai.

Šv. Valentino dienos kaip stebuklo dažnai laukia poros, kurių tarpusavio santykiai nėra geri. Kai kurie šios dienos laukia tikėdamiesi, kad kažką gaus, tačiau Valentino diena, užuot tapusi stebuklu, labai dažnai virsta nusivylimu: išrinko ne tą restoraną, padovanojo ne tuos kvepalus ar ne tą lūpdažį."

Tokie nusivylimai dažnai tik patvirtina, kad poros santykiai nėra darnūs.

Tačiau gali būti ir atvirkščiai, jei santykiai nuolat kuriami, jei partneriai vienas kitą girdi, – nereikalingos jokios Valentino dienos.

Jurgita Dainauskaitė-Šileikienė. Vytauto Petriko nuotr.

Pasak psichologės, tokia diena gali tapti eilinis vakaras, kai mėgaujamasi buvimu vienam su kitu, kai pora atsibunda vienas šalia kito, gali vienas kitam nusišypsoti, pasirūpinti, kuris padarys arbatos, – tai jau yra dovana šiame gyvenime.

"Kodėl reikia nuvertinti eilinę dieną? Kam reikia laukti išskirtinių dienų, kad pasakytume apie savo jausmus? Kasdien reikia mokytis girdėti savo antrąją pusę", – patarė J.Dainauskaitė-Šileikienė.

Santykių reikia mokytis

Psichologė apgailestauja, kad mūsų niekas nemoko, kaip kurti santykius. Dažnai mes vadovaujamės iš vaikystės atsineštu bendravimo modeliu, tačiau retas kuris gali pasidžiaugti tėvų šeimoje matyta darna.

Priekaištai, kaltinimai vieno kitam ir laukimas, kol kitas pagaliau pasikeis, – tuo dažniausiai būna grindžiami tarpusavio santykiai.

Priekaištai, kaltinimai vieno kitam ir laukimas, kol kitas pagaliau pasikeis, – tuo dažniausiai būna grindžiami tarpusavio santykiai. Kai vienas iš partnerių pavargsta taip gyventi, nusprendžiama skirtis.

Pasak specialistės, mūsų visuomenėje skyrybos dabar prilygsta vos ne šou. Nesvarbu, kad skausmingam.

"Liūdniausia, kad poros nenutuokia, jog yra daugybė būdų konfliktui išspręsti, išsaugoti santykius ir jausmus. Nežino, kad santykių kūrimo reikia mokytis taip, kaip kažkada mokėmės skaityti ar rašyti. Santykių gerinimas – naujų įpročių formavimas. Tai sudėtingas ir darbo reikalaujantis procesas, bet vaisiai būna labai saldūs. Šis kelias yra labai įdomus", – tikino psichologė.

J.Dainauskaitė-Šileikienė pasidžiaugė, kad vis daugiau porų nusprendžia ieškoti specialisto pagalbos ir neskuba skirtis.

Patarimas nustebina vyrus

"Vyrai nustemba, sužinoję, kad žmoną reikia gebėti išklausyti ir nuraminti. Vyrai dažniausiai aiškina, kad jiems neįdomūs žmonos plepalai. Tada aiškinamės, kuo vyras skiriasi nuo moters, kodėl moteriai taip svarbu būti išklausytai ir ką jis už tai gauna mainais. Jei moteris neišsikalbės, jos viduje bus daug nerimo. Moteriai išnyksta daug baimių, nerimo ir atsiranda saugumo jausmas, kai sulaukia palaikymo iš savo išrinktojo", – pasakojo psichologė.

Dauguma porų, norinčių išsaugoti šeimą, pradeda kitaip mąstyti. Viduje įvyksta pokyčių, keičiančių į gerą ir pačius santykius.

"Ką daryti moteriai? Vyras turi jaustis reikalingas, mylimas. Labai daug vyrų gyvena apimti nevilties, kai metai iš metų iš moters girdi tik priekaištus: kodėl taip mažai uždirbai, kodėl nepakelia atlyginimo, kodėl mes neturime to ar to. Vyrui atrodo, kad jis reikalingas tik dėl pinigų.

Taip, vyro tikslas – aprūpinti šeimą, savo moterį, sukurti gerovę, tačiau tam, kad jis tai galėtų daryti ir stiprėtų jo vyriška energija, vyras turi gauti palaikymą. Vyras turi girdėti, kad jis yra gabus, protingas, sumanus, brangus ir pan. Savo darbo kabinete esu girdėjusi ne vieną tragišką istoriją, kai nesulaukiama palaikymo iš antros pusės", – apgailestauja psichologė.

Iššvaisto laiką ir energiją

J.Dainauskaitė-Šileikienė stebisi, kaip vieniši žmonės visokiais būdais ieško partnerio, kiek laiko, pastangų ir energijos įdeda jį suradę, stengdamiesi jam patikti bei įtikti.

"Pagaliau sulaukia sužadėtuvių, paskui šiaip taip – vestuvių, o štai po jų ir prasideda. Vienas tikisi, kad bus gyvenama pagal jo taisykles, o kitas atvirkščiai. Tiek laiko, jėgų, energijos vienas į kitą investavę žmonės galiausiai nebesuvokia, kodėl jie susituokė", – pastebi pašnekovė.

Patį gražiausią laiką, kai santykiai dar liepsnoja aistra ir meile, pora iššvaisto santykių aiškinimuisi.

Jei mergina užaugo su valdinga moterimi, kur vyras reikalingas tik dėl finansinės gerovės, mergina su savo vyru taip elgsis ir šeimoje.

Daugelis vyrų santykių pradžioje būna paklusnūs, nes vengia konfliktų, nepakelia moters ašarų – taip jie užslopina tikrąjį šeimos pojūtį, nusišalina nuo šeimos reikalų, vis dažniau lieka darbe arba laiką leidžia su draugais.

Pastangos atsiperka

Pasak psichologės, nusišalindami vyrai nesuteikia moteriai galimybės keistis, tačiau šioje situacijoje nė vienas nėra kaltas. Kas galėtų padėti?

"Vyras, kuris leistų sau drąsiai pasakyti: šitos isterijos neturi kartotis, mes turime kalbėtis. Vienam kitą išgirsti galėtų padėti ir specialistas, kad pora galėtų toliau kurstyti šeimos židinį. Jei taip nenutinka, vyrai ilgainiui pervargsta ir įvyksta šeimos griūtis. Būna, kai patys vyrai ryžtasi skirtis ir tik tuomet moteris atsitokėja", – pasakojo psichologė.

Daug atvejų būna, kai porai atsidūrus ant skyrybų slenksčio moteris griebiasi prigimtinių resursų ir keičiasi dėl galimybės išsaugoti šeimą.

"Pažįstu ne vieną porą, kuri, atsidūrusi ties skyrybų slenksčiu, nenuleido rankų. Jiems pavyko išsaugoti šeimą, tačiau tam reikia įdėti pastangų", – patikino J.Dainauskaitė-Šileikienė.