„Žinių radijo“ laidoje „Neįrėminti“ ji papasakojo apie karjeros virsmus, drąsą keisti kryptį, jogos poveikį kūnui ir protui bei dvasingumą kasdienybėje.
– Kokią pamenate savo vaikystę?
– Mano vaikystė buvo labai paprasta. Užaugau Kaune, Eiguliuose, daugiabutyje. Esame keitę gyvenamąją vietą ir kartais galvoju, kad iš šios patirties atsirado mano neprisirišimas prie nuolatinės gyvenamosios vietos. Nes ir dabar turiu norą keisti, ieškoti, važiuoti – nebijau palikti namų.
Mano vaikystėje viskas buvo gerai, tačiau prisimenu save vieną: tėtis dažnai būdavo išvažiavęs, o mama daug dirbo. Atmintyje išliko jų laukimas – kada jie grįš. Daug laiko leidau pati su savimi, klausydavau kasečių, žaisdavau žaidimus ir visus spektaklius vaidindavau viena. Labai daug laiko prabėgo jautrumo aplinkoje – buvau pakankamai jautrus vaikas.
– Koks buvo paauglystės etapas?
– Didžiąją dalį laiko buvau ta „gera mergaitė“: labai stengiausi gerai mokytis, elgtis, įtikti visiems, būti patogi. Tačiau turėjau ir maištaujančią pusę, kurią slėpiau nuo tėvų. Tikrai buvo tokių momentų, kai pasakydavau tėvams, kad miegosiu pas draugę kažkur netoliese, o iš tiesų išvažiuodavau į Vilnių, ten leisdavau laiką ir po to su pirmu traukiniu grįždavau į Kauną.
– Ką veikėte po mokyklos, ką studijavote?
– Po mokyklos jaučiausi pasimetusi: nežinojau, ką toliau veikti, neįsivaizdavau, kur save padėti. Nežinojau nei, kuo noriu būti, nei kas aš esu. Galiausiai tiesiog pasirinkau standartinį kelią – studijuoti tai, kas pritaikoma visur – verslo vadybą.
Tačiau po pirmųjų metų pasiėmiau akademines atostogas, išvažiavau gyventi į Olandiją, dirbau logistikos įmonėje, norėjau užsidirbti mokslams. Tai buvo mano pirmoji emigracijos patirtis, kuri praplėtė akiratį.
Studijavau labiau dėl paties proceso, o ne dėl didelio susidomėjimo. Atrodė, kad tai tiesiog turi būti padaryta. Po to, baigiantis studijoms, atlikau praktiką Londone ir ten likau gyventi.
– Koks buvo jūsų profesinis gyvenimas iki jogos?
– Gyvendama Londone dirbau rinkodaros srityje. Pirmiausia – verslo akseleratoriuje, vėliau – IT startuolyje. Dirbau pakankamai mažose komandose, turėjau didelę galimybę mokytis, augti, tobulėti – gan reaktyviu tempu dideliame mieste.
Londonas mane labai greitai įtraukė ir patraukė. Pamačiau, kad ten turiu didesnes ne tik profesinio, bet ir asmenybės augimo galimybes. Vos atvažiavusi supratau, kokio riboto mąstymo buvau, o vėliau mano tolerancijos ribos plėtėsi – supratau, kaip žmonės gyvena. Ten pamačiau tikrai kitokį gyvenimo modelį.
Vis dėlto, profesiniame gyvenime jaučiausi nelaiminga. Nuo vaikystės mane lydėjo vienišumo ir liūdesio jausmas. Nors karjera klostėsi gerai, jaučiau, kad tai tik laikina stotelė.
Nuo vaikystės mane lydėjo vienišumo ir liūdesio jausmas. Nors karjera klostėsi gerai, jaučiau, kad tai tik laikina stotelė.
Nemačiau nei prasmės, nei noro tai daryti visą likusį gyvenimą. Nežinojau, kas bus toliau, todėl likau toje pačioje darbo vietoje. Didelis miestas paaštrino vienišumo jausmą: nors turėjau artimų žmonių, jų padrąsinimas niekada nebuvo pakankamas.
Galiausiai supratau, kad kažkas juda netinkama linkme. Pradėjau gyventi nuolatiniame nerime ir patyriau panikos atakas.
Tai buvo signalas atsigręžti į save. Supratau, kad kad ir kiek pasiekčiau, man niekada nebus gana, todėl turiu klausytis savo vidaus.
– Kaip prasidėjo jūsų didieji pokyčiai?
– Visai atsitiktinai pradėjau lankyti terapiją ir ieškoti būdų, kaip sau padėti. Ir netikėtai mano gyvenime atsirado joga. Vieno namuose vykusio vakarėlio metu kalbėjausi su artima drauge, pasakojau apie terapiją ir panikos atakas. Ji paėmė mane už rankos, nusivedė į kambarį ir įdavė knygą apie merginą, kuri atrado jogą ir kaip tai pakeitė jos gyvenimą. Nuo tos knygos prasidėjo mano pokyčiai.
Ji paėmė mane už rankos, nusivedė į kambarį ir įdavė knygą apie merginą, kuri atrado jogą ir kaip tai pakeitė jos gyvenimą. Nuo tos knygos prasidėjo mano pokyčiai.
Pradėjau vis daugiau skaityti, man darėsi vis įdomiau ir nusprendžiau, kad verta pabandyti. Žinojau, kad mano būsena gerėja po sporto, bet tai padaryti man buvo sunku. Su joga atradau, kad jos laukiu.
Ši kombinacija – noras eiti ir geras pojūtis po praktikos – labai padėjo likti praktikoje. Šis virsmas įvyko prieš maždaug dešimt metų. Kiek galėjau, lankiau praktikas gyvai, o namuose praktikavau jogą kiek tik galėjau. Ji padėjo nusiraminti, nebėgti nuo savęs ir išbūti su tuo, kas manyje tuo metu buvo.
Su joga į mano gyvenimą atėjo ir papildomi geri dalykai: bendruomenė, nauji žmonės, patirtys. Taip pat pradėjau domėtis meditacija, sveikesne mityba, geresniu miego režimu.
– Kada supratote, kad tai jau nebe žaidimai, o gyvenime norisi daugiau ?
– Stačia galva į jogą nenėriau. Esu žmogus, mėgstantis apgalvoti dešimt scenarijų į priekį, pamatuoti viską kelis kartus, ir tik tada priimti sprendimus. Buvo daug baimių ką nors keisti – darbe buvo patogu ir sekėsi, tačiau nejaučiau pilnatvės ir prasmės.
Pradėjau intensyviai klausti savęs, ko noriu toliau, pradėjau savimi rūpintis. Supratau, kad kol esu chroniniame strese, niekas neįvyks. Pirmiausia reikėjo nusiraminti: ėjau į jogą, meditavau, dirbau su savimi, lankiau terapiją. Tai panašu į gėlę: norint ją užauginti, pirmiausia pasirūpini žeme.
Pradėjau intensyviai klausti savęs, ko noriu toliau, pradėjau savimi rūpintis. Supratau, kad kol esu chroniniame strese, niekas neįvyks.
Turėjau tradiciją nuo Nidos iki Palangos eiti pėsčiomis. Neklausiau nieko: nei muzikos, nei tinklalaidžių, ėjau ir klausiau bangų ošimo. Neturėjau iškeltų lūkesčių.
Trečią dieną mane užliūliavo ramybė: visos mintys nutilo, kūnas atsipalaidavo – tai buvo puikus meditacinis veiksmas. Galiausiai išgirdau savo širdį. Pamenu, įsijungiau telefono įrašymo programėlę ir kalbėjau apie tai, ką jaučiu, – negalėjau sustabdyti srauto. Supratau, kad nenoriu nugyventi gyvenimo nepabandžiusi jogos kursų.
Viskas greitai susidėliojo: per pusę metų galėjau išbandyti jogos kursus ir gauti sertifikatą. Gavusi sertifikatą aš nemečiau darbo, bet iš karto pradėjau vesti pamokas. Nepraėjus nė metams, atsidariau savo studiją.
Tuo pat metu dirbau įprastą darbą, organizavau renginius, stovyklas ir vedžiau jogos praktikas. Tai mane labai stipriai įkrovė. Žinoma, pajutau pervargimo simptomus – teko kažko atsisakyti. Turėjau pasirinkti: finansinis saugumas ar pilnatvė. Pasirinkau antrąjį variantą.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai