Psichologė: nuomonė, kad išgyventi nuobodulį normalu, yra mitas

– Iš ko gali kilti nuobodulys?

– Nuobodulys, kaip fenomenas, reiškia, kad žmogaus gyvenime trūksta stimuliacijos arba yra pripratimas prie esamų dirgiklių, stimulų, kurie kadaise veikė pakankamai stipriai, kad žmogus nuobodulio nejaustų. Nuobodulys gali būti išgyvenamas, patiriamas įvairiose srityse: šeimoje, santykiuose, meilėje, darbe, savanoriaujant, užsiimant kokia nors veikla.

Nuobodulys siejasi su motyvacijos toliau ką nors veikti toje srityje stoka, skatina apatiją. Jei žmogus dažnai patiria nuobodulį, reikėtų savęs paklausti, o kas yra, kad tai vyksta mano gyvenime, mano santykiuose arba mano darbe, kaip aš jaučiuosi patirdamas nuobodulį, ar man su tuo yra gerai. Be to, jei žmogus dažnai išgyvena nuobodulį, galima kelti prielaidą, kad jo gyvenime, metaforiškai kalbant, atsirado daug pilkos spalvos.

Mūsų gyvenimas yra spalvingas, jame daug įdomių ir puikių dalykų, galima daug kuo žavėtis. Pavyzdžiui, mokslininkai dažniausiai patiria emociją, kurią užsienio ekspertai įvardija kaip susidomėjimą, susižavėjimą, jie nepatiria nuobodulio užsiimdami savo veikla. Tarkim, mokslininkas gali dirbti laboratorijoje dešimtmečius, mėgindamas atsakyti į kažkokį vieną klausimą, o kiti, tarkim, galvos, kaip jis taip ilgai tuo domisi ir kaip jo neapima nuobodulys. Bet mokslininką skatina veikti atradimo džiaugsmas, jis nepatiria nuobodulio, nes vienas atsakymas sukelia kitus klausimus, ir jis vėl ieško atsakymų. Taigi net gyvenimas laboratorijoje gali būti spalvingas, sodrus, gyvas.

Nuomonė, kad natūralu ir normalu patirti nuobodulį santuokoje (kai santykiai yra ilgalaikiai, kai atsiranda pripratimas), yra mitas, iliuzija. Lygiai kaip darbas laboratorijoje, taip ir ilgalaikis santykis gali būti gyvas, žaismingas, spalvingas, sodrus.

– Kas dar gali sukelti nuobodulį?

– Nuobodulys gali būti susijęs ir su depresiškomis būsenomis, kai žmogui atrodo, kad gyvenimas yra bevertis, ateitis yra be prošvaisčių, žmonės – negeranoriški, nepalankūs, aš pats – bevertis. Jei žmogus taip mąsto apie save ir kitus, gyvenimą, ateitį, žinoma, kad jam ir nesinori jokio kontakto su aplinka, nesinori tyrinėti aplinkos, nesinori pažinti.

– Kaip padėti tiems žmonėms?

– Pirmiausia svarbu įsisąmoninti, kad aš pats, o ne kas nors kitas yra atsakingas už mano gyvenimo kokybę. Nebe mano mama, ne tėtis, ne valstybė, ne gydytojai, ne mokytojai, ne draugai – o aš pats. Aš pats atsakingas už kiekvieną dieną, jos turinį, spalvas, už tai, kaip nugyvensiu tą dieną, kaip jausiuosi, ar vakare jausiu ramybę ir dėkingumą, kad diena praėjo gražiai, ar kaip tik – disharmoniją. Savęs reikėtų nuolat klausti, o ką galima būtų padaryti, kad ši diena būtų nugyventa prasmingai, jeigu ji būtų išskirtinė, vienintelė mano gyvenimo diena.