Psichologė teigia, jog šis darbas nėra lengvas emociškai, kiekviena diena – naujas iššūkis, nes nežinia, su kokių krizių atvejais gali tekti susidurti bet kurią akimirką.

O atvejų būna įvairių – fizinis smurtas prieš vaikus, seksualiniai nusikaltimai, nesusikalbėjimai su biologiniais tėvais ar su alkoholio kvapu pas atžalas besiveržiančių tėvelių vizitai. Vaikų teisių pažeidimų – apstu, tačiau sunkiausi vaiko emocinės sveikatos pažeidimai, kurie dažnu atveju nuvertinami, nors jų žala – pati didžiausia.

„Fizinės žaizdos užgyja daug greičiau negu emocinio skausmo, dažnai tokia žala stipriai jaučiama ir vėliau, brandos amžiuje, tik ji neapčiuopiama, neretai slepiama ir nematoma, o pasekmės ir kančia lydi visą gyvenimą“, – teigė psichologė.

K. Butautienė tikino, kad tam tikrose situacijose būna itin sunku reaguoti vien tik profesiniame lygmenyje – kartais patiriami atvejai būna tokie kraupūs, kad nori nenori žmogiškoji reakcija natūraliai iškyla.

Kas šioje srityje dirbant yra sunkiausia? Psichologė teigia – kai susiduriama su neteisybe.

„Globos centrai ir kiti padaliniai, kurie teikia paslaugas šeimoms, egzistuoja dėl vieno – vaiko. Visos paslaugos, kurios teikiamos tėvams ir globėjams, turėtų būti skiriamos tam, kad būtų atliepti svarbiausi vaiko poreikiai. Mano manymu, šių įstaigų tikslas – suteikti biologiniams tėvams tokios srities paslaugas, kur jie stokoja įgūdžių arba negeba pripažinti savo silpnybių. Vis dėlto dažnu atveju jaučiamas priešingas efektas – būna, kad tėvai ne tik nepripažįsta savo klaidų ar tėvystės įgūdžių trūkumų, savo silpnybių priklausomybėms, neprisiima atsakomybės už veiksmus, bet ir agresyviai demonstruoja nepasitenkinimą, reiškia nepagarbą globos darbuotojams. Net provokuoja juos. Dažnai vaikų „išėmimą“ iš šeimos jie priima kaip didelę neteisybę, institucinį smurtą, manydami, kad buvimas biologiniais tėvais – pagrindinis aspektas auginant vaiką, kad jų vaikas – tiesiog tėvų nuosavybė. Bet ar tikrai tik buvimas biologiniu tėvu lemia geresnį tėvų pareigų atlikimą? Realybė kitokia. Tėvystė nelengvas vaidmuo, o ir ne kiekvienas tėvas geba tinkamai šį vaidmenį atlikti“, – tvirtino psichologė.

Socialinę ir psichologinę pagalbą teikiančioms įstaigoms nelengva laviruoti tarp tėvų ir vaikų, ypač, kai tenka ginti mažųjų teises.

Pavyzdžiui, biologiniai tėvai, kurių atžala paimta iš šeimos, pageidauja didinti susitikimų skaičių su vaiku, tačiau vaikas siaubingai bijo vieno iš tėvų, atvirai reiškia šią baimę stipriomis emocinėmis bei kūno reakcijomis, tiesioginiu tėvų atstūmimu.

Formaliai specialistai vis tiek privalo užtikrinti vaiko susitikimus su biologiniais tėvais, nors tai tiesiog nesuderinama su vaiko interesais.

Nepaisant šių sunkumų, psichologė K. Butautienė turi ir kuo pasidžiaugti. Yra tokių biologinių tėvų, kurių didelių pastangų dėka vaikai grįžta į namus. Jei tėvai tikrai pasiryžę susigrąžinti vaiką, jiems sudaromos visos sąlygos.

Kai tėvai pripažįsta savo klaidas, bendradarbiauja su specialistais ir imasi veiksmų, gaunami puikūs rezultatai – atkuriamas ryšys su vaiku. Gydomos ir priklausomybės, susirandamas darbas, sustiprinami tėvystės įgūdžiai.

Tai gerosios patirtys, kurios motyvuoja dirbti ir judėti pirmyn. Vis dėlto jos nėra tokios dažnos, kaip norėtųsi.

„Visiškai sutinku su Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu, kad vaiko prigimtinė teisė gyventi biologinėje šeimoje. Tačiau, mano giliu įsitikinimu, biologinė šeima turi gebėti atliepti svarbiausius vaiko poreikius, tad visada pirmoje vietoje – emocinis ir fizinis vaiko saugumas, jo interesai. Tenka pastebėti, kad kartais geriau tai atliepia globėjai, kurie dažnai būna neįvertinti nei visuomenės, nei vaiko biologinių tėvų, o dažnu atveju globėjai priimami dar ir kaip biologinių tėvų priešai“, – pastebi K. Butautienė.

Tačiau, pasak jos, norisi tikėti, kad ateis diena, kai globojamų ar šeiminiuose namuose augančių vaikų neliks.

„Vaikai turi gyventi šeimose, kurios geriausiai atliepia vaikų interesus bei svarbiausius poreikius. Bet į tėvišką ir vaiko santykį reikėtų žvelgti kur kas plačiau. Biologinio ryšio dažnai nebeužtenka, o tėvystės identiškumas išplaukia iš pačių tėvų ir vaiko savitarpio santykio kokybės. Remiantis sukaupta patirtimi, būtų galima teigti, kad vaikui yra daug svarbesnis emocinis ryšys su asmeniu, būtent kurį jis laiko motina ar tėvu, nei kraujo ryšys“, – apibendrino psichologė.