Psichiatras M. Marcinkevičius – apie tai, kaip išeiti iš karo, esančio viduje

  • Teksto dydis:

Dokumentiniame filme „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ režisierės Irynos Tsilyk kamera fiksuoja ukrainiečių šeimos, likusios gyventi karo zonoje, Donbaso regione, kasdienybę. Nuo tuštumos ir siaubo mama bei keturi jos vaikai ginasi trauminę patirtį transformuodami į kūrybą, humorą bei tarpusavio palaikymą. Filmo premjera įvyko festivalyje „Nepatogus kinas“. Ši dokumentinė juosta, kurta bendradarbiaujant lietuvių ir ukrainiečių komandoms, tampa simbolišku lietuvių paramos gestu Ukrainos žmonėms.

Gyvendami globaliame pasaulyje esame neišvengiamai vieni su kitais susiję: padėdami kitiems, padedame patys sau. Tokia filosofija vadovaujasi Martynas Marcinkevičius – Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro vadovas. Nuo 2015-ųjų Martynas dalyvauja Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo su Ukraina projektuose – padeda reabilituoti psichinę nuo karo nukentėjusių ukrainiečių sveikatą. Jis teigia, kad tai yra jo pareiga: „Ukrainos karas yra ne tik dėl Ukrainos nepriklausomybės, bet ir Europos ribų. Ten ir mūsų karas. Mes turime padėti.“

Apie tai, kodėl kariai pasiilgsta fronto, ar šoką patyrusi žmogaus psichika gali pilnai atsistatyti bei kas įkvepia nebesijaudinti dėl kasdienių smulkmenų pasakoja aštuoniolika kartų Rytų Ukrainoje pabuvojęs psichiatras Martynas Marcinkevičius.

– Martynai, kokią pagalbą kartu su kitais lietuvių psichinės sveikatos specialistais teikėte Ukrainoje?

– Psichikos sveikata posovietinėse šalyse yra vienas labiausiai apleistų sveikatos sektorių. Lietuva – gerokai labiau pažengusi psichosocialinės reabilitacijos srityje. Ačiū Dievui, mūsų šalis neturi darbo su iš karo grįžusiais pacientais patirties. Bet potrauminio streso, nerimo sutrikimų, depresijos gydymo principai nepriklauso nuo juos sukėlusios priežasties: žmogaus skausmas toks pats, todėl ir pagalba labai panaši. Dirbti Rytų Ukrainoje pradėjome metai po karo pradžios. 2015-aisiais Sveikatos apsaugos ministerija inicijavo paramos Ukrainai projektą vykdant Ukrainos psichikos sveikatos reformą. Projektai buvo finansuoti per Užsienio reikalų ministerijos vystomojo bendradarbiavimo programą.

Mes dirbome su iš fronto grįžusiais kariais bei žuvusiųjų ar sunkiai sužeistųjų kare artimaisiais šešiuose iš aštuonių karo zonos regionų. Medicina Ukrainoje nuskurdusi, o psichiatrija – pačiam prioritetų sąrašo gale. Ukrainiečiai neturėjo reabilitacijos, psichoterapijos ar psichologinio konsultavimo. Trijų šimtų vietų ligoninėje dirbdavo vienas, daugiausia – du, psichologai, kurie darydavo tyrimus ir beveik nieko daugiau nespėdavo. Mūsų tikslas buvo parengti Ukrainos psichikos sveikatos specialistus, kad jie patys galėtų teikti pagalbą ir apmokyti kolegas. Tai, kuo mes dalinomės, jiems buvo visiškai nauja. Mokymų apie psichologinę reabilitaciją jie klausėsi išsižioję ir labai džiaugėsi mūsų vizitais. Pabuvę mūsų mokymuose ukrainiečiai tapdavo ne tik Lietuvos, bet ir eurointegracijos gerbėjais.

Per penkerių metų laikotarpį matėme didelį progresą. Dabar jau ir mes turime, ko iš jų pasimokyti. Keitėsi ir valdžios požiūris į mus. Karo pradžioje jiems buvo svarbiausia ginklai, ūmios traumos, sužeidimai. Kadangi atvažiuodavome savo lėšomis, jie mus maloniai priimdavo, bet žiūrėjo skeptiškai. Tačiau pamatę, kad alkoholizmas, savižudybės tampa milžiniška visuomenės problema, ėmė mus pasitikti su džiaugsmu.

– Filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ herojė Anastasija sakė: „Dėl karo tapau irzliu ir piktu žmogumi“. Kas vyksta su žmogaus, gyvenančio karo sąlygomis, psichika?

– Kai po kelių metų karo kariai masiškai ėmė sugrįžti iš fronto, visuomenėje prasidėjo didžiulės problemos. Nors fiziškai sužaloti buvo tik keli procentai, psichologiškai sužaloti – praktiškai visi. Iš pradžių visuomenė galvojo, kad tai – laikina, bet vėliau pamatė: kuo toliau – tuo blogiau. Karių žmonos sakė: „Tai ne tas pats žmogus, kuris išėjo“. Visiškai pasikeitė jų mąstymas. Prasidėjo labai daug konfliktų šeimose, smurtas, alkoholizmas, skyrybos. Kai esi pripratęs rūpintis vieninteliu dalyku – savo ir draugo išgyvenimu – civilių gyvenimas ir žmonos buitinės problemos atrodo beprasmės. Grįžusiems namo kariams atrodo, kad visi aplink – blogi ir jų nesupranta. Psichikos sveikatos specialistai padeda suvokti, kad jiems reikia išeiti iš karo, esančio viduje. Kai vyrai tą supranta, prasideda sveikimo procesas ir jie jaučiasi labai dėkingi.

Tyrimai rodo, kad apie 90 proc. iš fronto grįžusių žmonių turi psichikos sveikatos sutrikimų. O kariai, kurie buvo patekę į apsuptį arba labai intensyvaus šaudymo zonas, absoliučiai visi (100 proc.) turi psichikos sutrikimų. Nei vieno iš mūsų psichika negali atlaikyti tokio pragaro. Dažniausi sutrikimai – nerimas ir nemiga, apie 20 proc. patiria depresinę simptomatiką, taip pat 20 % nustatomas potrauminio streso sutrikimas. Tai sudėtinga liga, dažniausiai ji būna po katastrofinių pergyvenimų: avarijų, karų, artimojo sunkios ligos, skyrybų, žemės drebėjimų ir pan. Trys ketvirtadaliai iš karo grįžusiųjų neigia, kad jiems reikalinga pagalba ir niekur nesikreipia. Išgirdę žodį „psichologas“, jie reaguoja taip: „aš ne durnas“. Ši stigma Ukrainoje žymiai stipresnė negu pas mus. Mes mokėmės, kaip šiuos žmones pritraukti į reabilitaciją.

– Kodėl kai kurie gyventojai nusprendžia pasilikti karo zonoje ir krintant bomboms nepalieka namų?

– Kai Donecke prasidėjo karas, žmonės arba išvis negalėjo pabėgti, nes šaudė, arba bėgdami galėjo pasiimti tiek, kiek telpa į automobilį. Atgal dažniausiai nebeįleisdavo, užimdavo gyventojų butus, net mašinas geresnes konfiskuodavo. Jei turi namą, kuriame esi įsikūręs, savo daiktų, daržą, nenori viso to palikti. Pabėgėliai yra visiški vargšai, jiems niekas namų nedalina, nepasiūlo darbo. Be to, tam, kad išvažiuotum, reikia turėti kur. Labai nemažai žmonių pabėgo, bet kiekvieno ukrainiečio likimas – atskiras romanas. Šiuo metu ten likusiems daugiau mažiau saugu, fronto linija – nusistovėjusi. Yra mirties zonos, kuriose negalima gyventi, nes ten vyksta apšaudymai. Bet civilių nebepasiekia sviediniai.

– Į ką reikėtų koncentruotis gyvenant nesaugiose sąlygose? Kas padeda atpalaiduoti psichiką, grįžti į ramybę?

– Apie kritines situacijas aš labai mėgstu visiems priminti rytietišką išmintį: Dieve, duok man kantrybės, kad nesipriešinčiau tam, ko negaliu pakeisti, jėgų – kad pakeisčiau tą, ką galiu, ir išminties atskirti vieną nuo kito. Čia yra universalus dalykas. Medicinoje pasaulio neteisybę suvoki labai anksti. Aš priimu pasaulį tokį, koks jis yra. Tada klausiu savęs: ar galiu jame kažką pakeisti? Ką galiu – keičiu, o dėl to, ko negaliu pakeisti, nesinervinu.

Vienintelis per dešimtmečius streso pavyzdys pas mus – COVID-19 situacija. Pandemijos sustabdyti negalime – ji yra. Supratęs, kad nieko nepakeisiu, turiu nesiblaškyti ir stengtis maksimaliai gyventi įprastą gyvenimą: dirbti, bendrauti su artimaisiais, vaikščioti į koncertus, teatrus, sportuoti. Tuomet ateina ramybė. Tai yra sveika reakcija. Jei žmogus įrems akis į lubas ir galvos, kad mirs, tai jis ir numirs labai greitai. Kartais žmonės įpuola į sunkias depresines būkles dėl visiškai paprastų dalykų. Pavyzdžiui, vienuoliktoje klasėje meta mylimasis – dėl to ir savižudybių būna. Arba žmogus turi kelis namus, mašinas, keletą pajamų šaltinių, bet patiria vieno iš savo verslų bankrotą – ir viskas, jis didžiausioje depresijoje. Mes patys užsifiksuojame neigiamybėje. Jei negali nieko pakeisti, nereikia dėl to jaudintis. Geriau paversti pozityvu, humoru, kūryba – kažkuo, kas padeda užimti mintis.

Humoras, ironija yra labai pozityvus ir sveikas psichikos gynybinis mechanizmas. Pastebėjau, netgi savo kolektyve, kad mes niekada tiek nesijuokėme ir nesišaipėme vieni iš kitų, kiek COVID-19 pandemijos pradžioje, kuomet sveikatos įstaigose buvo kritinė situacija.

– Ar patyrus psichologinį šoką, po reabilitacijos psichika gali pilnai atsistatyti?

– Priklauso, kiek gili trauma. Didžiąją dalį karių, kurie nedalyvavo ypatingai sunkiuose mūšiuose ir laiku gauna reabilitaciją, galima grąžinti į normalų gyvenimą. Bet tų, kurie jauni fronte patyrė labai sunkius fizinius sužalojimus, gyvenimas iš esmės pasikeičia. Po tokių pergyvenimų, kai sprogus bombai oru nuleki dešimt metrų, o ant tavęs apibyra nuplėštos draugų kojos ir rankos arba kai iš visų pusių bombarduoja, o tu niekur negali pabėgti, žmogui pilnai atsistatyti labai sunku. Sėdėjusiems apkasuose truputėlį lengviau. Bet visus gali kažkiek atstatyti.

– Kokie kario, esančio fronto linijoje prioritetai, kas jam svarbu?

– Vienintelis prioritetas – išgyventi ir padėti išgyventi draugui. Aš čia sakau ne savo, o jų žodžiais. Paradoksas: daug grįžusių iš fronto karių, pabuvę civiliniame gyvenime, veržiasi atgal. Jie tampa profesionaliais kariais, nors atrodo turėtų nuo to bėgti. Mūsų gyvenime visko daug: buitis, finansai, karjera, intrigos, konfliktai, konkurencija. O fronte nėra jokių kiaulysčių, aistrų – viskas labai aišku. Ten – tik plotas, kurį tu saugai.

– Ar kasdienis nerimas, baimė dėl gyvybės fronte su laiku praeina?

– Nerimo tuo metu nejauti. Sportininkai akcentuoja, kad lemiamose rungtynėse visada geriau žaisti negu sėdėti ant suoliuko. Grįžus namo nerimas lieka, bet nebėra, kur jo realizuoti. Baimė jaučiama, bet tai yra dalis gyvenimo. Mes irgi atėję į darbą mobilizuojamės, tiesiog susigyvename su baime. Ar gyvendamas dabartinėje visuomenėje žmogus jaučią ramybę ir saugumą? Gyvendamas mieste niekada nesi ramybėje. Norint ramiai ir sveikai gyventi vienintelis kelias – važiuoti į kaimą.

– Ar gyvenant karo sąlygomis tvirtėja žmogiškieji ryšiai?

– Taip, tą kariai labai akcentuoja. Fronte vyriška draugystė nepaprastai švari, aiški, nėra konkurencijos, pavydo. Ten saugai vienas kito nugarą ir gyvybę tiesiogine prasme. Tu pasitiki žmogumi ir žinai, kad jis lygiai taip pat turi tavimi pasitikėti. Jei kas yra – sakai tiesiai, nes nėra, ko slėpti. To jiems labai trūksta grįžus į mūsų bardaką.

– Kaip jus patį paveikė vizitai į Ukrainos karo zonas?

– Šis patyrimas mane labai smarkiai pakeitė kaip asmenybę. Aš vykau aštuoniolika kartų ir dažniausiai gyvendavau po savaitę ar daugiau: važinėjau po regionus, frontus. Mačiau sugriautus namus, sušaudytus miestelius, sutraumuotus dvidešimtmečius be rankų ir kojų. Mačiau gatves, kuriose vienas namas gražus, apsodintas gėlytėmis, o šalia, už tvoros, visiškai bombos sugriautas kaimynų namas. Emociškai sunku tą priimti.

Ne tik man, bet ir daugumai darbuotojų, kurie važiavo kartu, ši patirtis labai keitė vertybes. Grįždavome džiaugsmingi, nes suprasdavome, kaip gerai gyvename Lietuvoje. Mes, ypač jaunesnė karta, nematę kito gyvenimo, tik taikų, sotų, saugų, tokį, kuriame yra įstatymai ir žmogaus teisės. Ir vis tiek esame nuolat nelaimingi, skundžiamės. Aš kasdienybėje tikrai mažiau nerimauju dėl nereikšmingų dalykų: nubrozdintų mašinos veidrodėlių ir pan.

– Kodėl jūs nusprendėte dalyvauti vystomojo bendradarbiavimo su Ukraina projektuose?

– Aš vadovaujuosi tokiu požiūriu: jei ne mes, tai – kas? Kažkas turi jiems padėti. Be pagalbos ir mes 90-aisiais nebūtume tapę nepriklausomais. Kitų šalių žmonės dalinosi savo patirtimi su mumis, padėjo kurti sveikatos apsaugos sistemą ir t.t. Mes irgi turime padėti. Ir labai smagu, kad turime, ką duoti. Tai buvo visiškai nekomercinis projektas. Mums kompensavo nakvynes, skrydžius, bet už mokymus neėmiau nei vieno cento. Nes tai yra mano pareiga.

Aš tikiu, kad, jei galiu padaryti daugiau, turiu tai padaryti. Juolab, kad suprantu, jog Ukrainos karas yra ne tik dėl Ukrainos nepriklausomybės, bet ir Europos ribų. Ten ir mūsų karas. Ukraina iš dalies gina ir mus. Mes nesuvokiame to, Europa dar labiau nesuvokia. Baltarusija iš esmės kritusi jau, kritus Ukrainai ateis eilė Baltijos šalims. Jei Rusijos nesustabdysime ten, ji po truputį eis toliau.


Jungtinės lietuvių ir ukrainiečių komandos kurtas dokumentinis filmas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ svarbiausiame Amerikos kino festivalyje „Sundance“ pasaulio dokumentikos konkurse šiemet gavo pagrindinį prizą už režisūrą. Spalio 7-18 dienomis filmą galima išvysti festivalio „Nepatogus kinas“ programoje, visai Lietuvai pasiekiamoje virtualioje kino salėje adresu nepatoguskinas.lt.



NAUJAUSI KOMENTARAI

traumuoto vaikysteje psicho

traumuoto vaikysteje psicho  portretas
psicho terapiniai pamokslai .....nedaryk bordelio savo namuose , nelakstys dantys is bnasru ir nutrauktos kojos virs galvu ...nereikes ir pirstais rodyt y kaimynus ,kad jie del viso to ka tu darai --kalti.

Anonimas

Anonimas portretas
Jeigu karas tai yra dvi konfliktuojancios puses. Norint nutraukti kara reikia isskirti kariaujancias puses tai yra REIKIA PERPJAUTI ZMOGU PUSIAU. Neklausykit to psicho svaisciojimu. Jisai padaugino doze.

Kk

Kk portretas
Ką tu ten mali-?nori atrodyti-mandras ar gudrus -protingas-?mano nuomonė-visi jūs galite apsimesti protingais-dėl to man juoko banga-juk jūs visi nežinote kas yra išmintis.!. Galiu tik pridurti-kad viso to niekalo nebūtų-reikia ne proto-o išminties-reikia daryti taip-kad to kas yra -iš vis nebūtų.!.gėda...
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių