Psichiatras apie priklausomybes: orientuotis visuomet vertėtų į psichologinį žmogaus amžių

Svarbi vaikystės aplinka

Gydytojas psichiatras psichoterapeutas Raimundas Alekna teigia, kad vaikas, augantis saugioje aplinkoje, paprastai turi įvairių užsiėmimų, kurie jam aktualūs, įdomūs ir teikia džiaugsmą, o tėvai yra adekvatūs ir patys neturi psichologinių problemų.

"Tam vaikui užaugus nereikia jokių kitų stimulų tam, kad jis patirtų džiaugsmą ar nusiramintų, kad jo nuotaika pagerėtų. Vis dėlto vaikai, turintys traumų, jau paauglystėje pradeda bandymus su alkoholiu, narkotikais ir cigaretėmis. Žinoma, jiems gali turėti įtakos legaliai prieinamos svaiginimosi medžiagos, tačiau, žvelgiant iš psichologinės pusės, traumuoti vaikai linkę maištauti ir, jei kažkas yra draudžiama,  jiems dar labiau norisi tai gauti", – pastebi R.Alekna.

Anot jo, yra svarbu suprasti, kad vien mažinti šių medžiagų prieinamumą nėra esminis faktorius. Esą, kam reikia svaigintis, tas būtinai ras būdų, kaip tai padaryti. Psichologiškai susiformavę, adekvatūs jaunuoliai turi visai kitus prioritetus, nes jiems svaiginimasis nėra svarbiausias dalykas. Jiems neįdomu, net jei per kokį vakarėlį ir vartojo alkoholio, – jie turi visai kitus standartus, kriterijus ir vertybes.

Visų pirma reikia šnekėti apie tai, kodėl žmonės svaiginasi. Paskui turėtų būti pateikiama objektyvi informacija apie tai, kaip veikia alkoholis ir narkotinės medžiagos.

Skiriasi psichologinė branda

Kalbant apie amžių, nuo kada turėtų būti galima legaliai vartoti alkoholį, gydytojas psichiatras sako, kad skaičiai – gana neapibrėžtas dalykas.

"Gali būti, kad jaunų žmonių, kurie traumuoti ir turi problemų, amžius psichologine prasme neatitinka biologinio amžiaus, jie yra mažiau subrendę. Taigi viską vertinti tik pagal biologinį amžių, ypač kai kalbame apie traumuotus žmones, būtų gana neperspektyvu", – įsitikinęs R.Alekna.

Jis pastebi tokias įsigalėjusias nuostatas, kad, sulaukę tam tikro amžiaus, žmonės turi daryti tam tikrus dalykus. Jei kažkas nesutampa, yra vertinamos problemos, kokio jos lygio ir kokios pagalbos tam žmogui reikia.

"Taigi orientuotis visuomet vertėtų į psichologinį amžių, nes ir dvidešimtmečiui, jei jis infantilus ir jo psichinė būsena neužtikrinta, alkoholis pavojingas. Vis dėlto aštuoniolikmetis, baigęs mokyklą ir turintis nuovoką, kokie jo poreikiai, atsakomybės, jau gali kurti šeimą ir auginti vaikus bei jais pasirūpinti", – į skirtingą to paties amžiaus žmonių psichologinę brandą dėmesį atkreipė gydytojas psichiatras.

Anot jo, žvelgti tik į amžių nevertėtų – labai svarbi pagalba, kokią mes galime suteikti tiems jaunuoliams, kuriems jos reikia. Atlikta daugybė tyrimų apie amžių ir alkoholio vartojimą ir panašu, kad tai labiau ekonominis klausimas.

Žvelgiant iš sveikatos pusės, gydytojas pastebi, kad itin sureikšminame alkoholį ir nuvertiname kitus svaiginimosi būdus – kokainą, marihuaną bei kitas narkotines medžiagas. Esą traumuoti žmonės, esant poreikiui, lengvai gali pasirinkti ir ką nors kito, nes visų svaiginimosi medžiagų gauti yra gana lengva.

Pasak psichiatro, ne taip svarbu, nuo kokio amžiaus jaunas žmogus legaliai gali įsigyti alkoholio. "Kur kas svarbiau atsakyti į klausimą, kokią pagalbą suteiksime vaikams, kurie auga psichologiškai nestabilioje ir traumuojančioje aplinkoje", – pastebi R.Alekna.

Pats sau pavojingas

Buvęs politikas R.Alekna pasakoja, kad kai 2001 m. lietuviškai pasirodė garsaus britų psichiatro Michaelo Gossopo knyga "Gyvenimas su narkotikais" ir jos autorius buvo pakviestas į Lietuvoje vykusį knygos pristatymą, buvo sulaukta daug kritikos.

"Puikiai prisimenu, kaip kolegos iš sveikatos srities mus dėjo į šuns dienas, kad reklamuojame narkotikus ir alkoholį. Kartais atrodo, kad ir dabar tas noras ir, sakyčiau, būtinybė informuoti žmones apie šias svaiginimosi priemones yra prilyginama reklamai. Tačiau būtina kalbėti apie alkoholį, narkotikus, o ne juos demonizuoti. Minėtą knygą aš iki šiol rekomenduoju skaityti savo pacientams, nes ji kupina reikalingos informacijos", – sako gydytojas psichiatras.

Anot jo, visų pirma reikia nustoti gąsdinti alkoholiu ar narkotikais, nes ne jie pavojingi žmogui – pats žmogus yra sau pavojingas. Pavyzdžiui, yra atliktas stebėjimas – iš keturių žmonių vienas pavartojęs tampa priklausomas. Tyrimas rodė, kad psichologiškai traumuotiems žmonėms alkoholis ir narkotikai tiesiog palengvina jų būseną. Visgi kiti trys žmonės pavartojo ir nepajuto to gyvenimo palengvėjimo, net priešingai – suprato, kad nuo tokių medžiagų tik blogiau.

"Tai, kad yra uždrausta informacija, nenaudinga. Būtina pateikti objektyvią informaciją apie viską. Visų pirma reikia šnekėti apie tai, kodėl žmonės svaiginasi. Paskui turėtų būti pateikiama objektyvi informacija apie tai, kaip veikia alkoholis bei narkotinės medžiagos. Dėl informacijos trūkumo žmonės galvoja, kad tik ilgalaikis alkoholio vartojimas yra žalingas. Jie nesusimąsto, kad vienąkart daug išgėrę gali mirti – užspringti skrandžio turiniu ar sustoti širdis, sutrikus jos ritmui", – komentuoja R.Alekna.

Kaip spręsti problemas?

Pastaruoju metu vis kyla diskusijų apie sprendimų ilgalaikiškumą – neva buvusi valdžia priėmė krūvą ribojimų bei draudimų ir taip turėtų išlikti ilgą laiką. R.Alekna sako, kad nebūtinai tai yra gerai.

"Daug laiko tenka praleisti Norvegijoje ir ten yra vyriausybės kontroliuojamos alkoholio parduotuvės, kitaip žinomos kaip "Vinmonopolet". Jų darbo laikas ribojamas – dirba iki 16–18 val., sekmadienį išvis neveikia.

Tačiau vis labiau šioje šalyje tampa populiarūs dvigubų diagnozių skyriai – psichikos ir priklausomybės. Vis mažiau populiaru bendrieji psichiatrijos skyriai ar psichiatrijos poliklinikos. Gali pasirodyti, kad alkoholio prieinamumas yra itin ribotas, tačiau dauguma jaunimo svaiginasi labai drastiškai, ir tikrai ne tik alkoholiu, bet ir narkotinėmis medžiagomis", – apie situaciją Norvegijoje pasakoja R.Alekna.

Anot jo, tokie sprendimai, dideli draudimai, yra bandymas spręsti kalno viršūnės problemas. Tačiau esminės problemos gali būti sprendžiamos tik per švietimą. Reikia padėti maksimaliai amortizuoti tuos psichiką traumuojančius faktus, ir tai daryti maksimaliai, kad vaikas užaugtų kaip savarankiška asmenybė – sąmoninga, aiškiai suvokianti, kur ir kokie yra konkretūs pavojai. Nemeluojant ir nebandant apgauti ar demonizuoti.

"Viskas yra susiję – jei vaikų problemų nepadeda išspręsti darželių auklėtojai, pradinių klasių mokytojai, vėliau sprendžia psichologai. Jei jie neišsprendžia – tuomet jau psichiatrai. Jei tėvai viską padaro teisingai – viskas gerai. Tačiau jei nutinka kitaip – mokytojai turėtų amortizuoti ir padėti vaikui mokykloje jaustis saugiai, nebūti atskirtam ir vienišam šiame pasaulyje", – teigia psichiatras R.Alekna.