Prieraišumo istorijos: kaip įveikti traumines patirtis

  • Teksto dydis:

Vieniems sunku įsileisti žmones į savo gyvenimą, o kiti pajunta nerimą vos išlydėję partnerį pro duris. Pavydime, nuogąstaujame, jaučiame emocinį nuovargį, trokštame savarankiškumo. Kas, jei trumpam prisijaukintume mintį, kad bendrauti nesmagu ne todėl, kad kaltas partneris, o todėl, kad mūsų pačių vaikystėje kažkas pakrypo ne ta linkme?

Amerikiečių psichoterapeutė Diane Poole Heller išgarsėjo dirbdama su Rugsėjo 11-osios ir Kolumbaino mokyklos žudynių aukų šeimomis ir išgyvenusiaisiais, o dabar daugiausia dėmesio skiria psichologinėms traumoms gydyti ir vaikystėje įgytų prieraišumo modelių analizei.

Knygoje „Prieraišumo galia“ ji kviečia panagrinėti savo prieraišumo istoriją, padeda atpažinti prieraišumo tipą ir atsikratyti pasąmonėje nuo seno glūdinčių nuoskaudų, kurios trukdo megzti ar puoselėti pozityvius santykius. Drauge autorė skatina pažvelgti į tėvus ar globėjus, pirmuosius draugus, romantinius partnerius ir atpažinti jų įtaką mums – mūsų kūno kalbai ir mąstysenai. Knygoje pateikiami psichoterapijos seansų pavyzdžiai ir praktiniai pratimai kartu leidžia suprasti, kaip mes patys mezgame ryšį su savimi ir kitais.

Atsiskyrėlis, užsisklendęs savo pasaulyje, nejautrus, šaltas, nedraugiškas, vienišas vilkas, darboholikas – tai tik keli žodžiai, kuriais paprastai apibūdiname vengiančius žmones. Tačiau pažvelkime atidžiau, kaip pasireiškia vengiamas prieraišumas (ypač suaugus), ir panagrinėkime kai kurias šių žmogaus bruožų priežastis.

Pristato: knygą į lietuvių kalbą išvertė Rūta Montvilienė, išleido leidykla „Tyto alba“.

Iš knygos. Santykių diskomfortas

Suprantama, jei augdami prisitaikome ir tampame vengiamai prieraišūs, dažnai būname vienumoje, be kitų žmonių. Vienatvė gali atrodyti natūrali būsena, todėl subręstame turėdami stiprų izoliuoto savęs jausmą. Viską mėgstame daryti patys, nenorime prašyti pagalbos ar dėtis prie bendrų projektų su kitais žmonėmis, verčiau užmezgame neprobleminius santykius su negyvais objektais (daiktais), draugaujame ne su žmonėmis, o su gyvūnais ar augalais. Kartais pajuntame žmogiško bendravimo ilgesį ir tada mums nepatinka būti vieniems – tai gali būti net pražūtingai skausminga, bet iš esmės nesuvokiame, kad yra ir kitoks būdas gyventi. Tiesiog nežinome, ką reiškia patirti malonius, jaukius santykius.

Daugelis žmonių, kuriems būdingas vengiamas prieraišumas, jaučiasi lyg atstumtieji ar svetimšaliai – tarsi dėl savo vienumos būtų virtę kažkokiomis kitokiomis būtybėmis. Išskirtiniais atvejais vengiantieji net gali vadinti save tai (angl. it), tarsi būtų beasmeniai robotai ar mašinos. Kadangi pirminiame jų santykių plane sakoma, kad artimi santykiai niekaip nepraturtina, užaugę jie nevertina tarpusavio ryšio. Nesistengia bendrauti, nes nesitiki, kad kiti gali padėti ar patenkinti poreikius. Jei augant santykiai daugiausia buvo negatyvūs ir skausmingi, t.y. implicitinėje, sąmonės nekontroliuojamoje atmintyje buvimas su kitais žmonėmis įsirėžė kaip bloga patirtis, logiška, kad suaugęs žmogus santykių neieško ir jais nepasitiki. Galbūt bendrauja su daug žmonių, bet iš tikrųjų gilius, artimus santykius palaiko tik su keliais arba nė su vienu nepalaiko. Seksualinę pirmenybę greičiausiai teikia vienos nakties nuotykiams ar masturbacijai, o ne ilgalaikiam intymiam ryšiui. Ir net jei užmezga pastovius santykius, savo įsipareigojimų partneriui nesugeba išreikšti nuoširdžiai, abi puses praturtinančiu būdu.

Kai svarbūs žmonės dingsta iš vengiančiųjų gyvenimo, gali jų net nepasigesti. Iš pradžių, vos tik kažkam juos fiziškai palikus – dėl darbo, išvykos, skyrybų ar net mirties, gali net pajusti didelį palengvėjimą, tam tikrą „pakilią išsiskyrimo nuotaiką“, mat kurį laiką nebejaučia spaudimo palaikyti ryšį. Maža to, jei nepradeda gydytis, gali visai nesuvokti, kokioje atskirtyje gyvena. Vengiančių žmonių prieraišumo sistema yra neaktyvi, tarsi kažkuri dalis būtų išjungta, nes vaikystėje, ypač pirmus dvejus gyvenimo metus, jie nepatyrė malonaus, turtinančio ryšio.

Tačiau net jei gyvename su neišsakyta atstūmimo baime, giliai viduje vis tiek trokštame artumo. Būtent dėl baimės žmogus, kuriam būdingas vengiamas prieraišumas, atsivėręs santykiuose pasijunta nepaprastai pažeidžiamas. Tačiau laikui bėgant, kaip ir visi kiti, jis gali patirti tai, kas yra įgimta, – saugų prieraišumą, ypač jei randa praturtinantį partnerį ar draugą, galintį suteikti patikimą ryšį. Patikinu, kad galima išmokti pasitikėti ir atrakinti širdį nuoširdžiam abipusiam rūpestingumui, koks būna santykiuose.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių