Kaip laiku pastebėti, kad žmogus prarado norą gyventi?

Kai mintys tampa įkyrios

Socialinė iniciatyva „Skirtingos spalvos“ atkreipia dėmesį, kad psichikos sveikatos problemos, ligos, nesuprasti jausmai ir viduje kaupiami išgyvenimai – visa tai žmogui gali tapti sunkiai pakeliamais išbandymais. Vilniaus universiteto Psichologijos instituto profesorius P. Skruibis dalijasi praktiniais patarimais ir įžvalgomis, skirtomis apie savižudybę mąstantiems žmonėms ir jų artimiesiems.

Profesorius pabrėžia, kad mintis apie savižudybę, teorinis mąstymas apie to padarinius ne visuomet yra pavojingas dalykas. Klausimas „O kas, jeigu?“ gali kilti kiekvienam mūsų, nes kelti egzistencinį būties klausimą – tai žmogaus natūralus veiksmas. Problema atsiranda tuomet, kai tokios mintys nepaleidžia ir tampa įkyrios, galvoje sukasi tikslūs savižudybės planai ir galimi įgyvendinimo scenarijai. Tokiu atveju aplinkiniams svarbu pastebėti pirmąjį pablogėjusios būklės signalą – prarastą viltį. Tai nelengva užduotis, dažnai pamatyti, juo labiau suprasti realų problemos mastą yra sunku. P. Skruibis pabrėžia, kad šiuo atveju reikia vadovautis vidiniu pojūčiu ir savo nuojauta, nelaukti ir kalbėti apie savižudybės galimą riziką atvirai.

freepik.com nuotr.

Esminis klausimas

Profesoriaus teigimu, nujausdami, kad žmogui gali kilti minčių apie pasitraukimą iš gyvenimo, pokalbį turėtume pradėti nuo paprasto, tačiau esminio klausimo, ir pasiteirauti, ar žmogus, dėl kurio nerimaujame, negalvoja apie savižudybę. Toks klausimas tampa tarsi rodikliu, leidžiančiu suprasti, kad apie savižudybę saugu ir galima kalbėti. Būtent nuo to ir prasideda savižudybių prevencija.

Dalydamasis įžvalgomis P. Skruibis skatina visus išmokti įsiklausyti į tylintį, nedrįstantį kalbėti žmogų ir jo nesmerkti: „Jeigu žmogus galvoja apie savižudybę, tai jis turi tam priežasčių.“

Reikia vadovautis vidiniu pojūčiu ir savo nuojauta, nelaukti ir kalbėti apie savižudybės galimą riziką atvirai.

Svarbu išsikalbėti

Profesorius pabrėžia, kad kovojančiam su savo mintimis žmogui lygiai taip pat svarbu išsikalbėti, kaip ir artimiesiems suprasti tokio mąstymo ir pasirinkimų priežastis.

Esantiems šalia apie savižudybę mąstančio žmogaus arba tokiu būdu netekusiems artimojo profesorius primena: „Ne laikas gydo žaizdas, bet kas per tą laiką įvyksta“, taip skatindamas kalbėtis su specialistais ir neprarasti tikėjimo, kad net ir blogiausi laikai praeina, o tai, kas atrodo emociškai neįmanoma, gali imti ir pasikeisti.

Visas pokalbis su P. Skruibiu – platformoje „YouTube“, kanale „Skirtingos spalvos“.