Mamos dienoraštis: ką šneka pašto dėžutė, arba Pirmadienis – bloga diena

Ar ne juokinga, kad žmonės per gyvenimą ne tik apauga daiktais, bet ir daiktams sugeba primesti savo gyvenimo istorijas? Juos sužmoginti. Suteikti jiems emocinį krūvį. Pavyzdžiui, aš turiu asmeninių sąskaitų su pašto dėžutėmis.

Štai ir šiandien, leisdamasi pro Pelėdų kalną namo, užmatau jas... Nagi aprūdijusias pašto dėžutes, sustatytas rytiniam paradui tarsi laiko apibrozdintus alavinius kareivėlius. Karo nėra – laiškų nėra, ir kareiviai mūsija niekam nereikalingi. Nevalingai kyšteliu nosį į tamsią pirmosios ertmę. Paskui peržvelgiu visas iš eilės. Tą begalybinį kartą išvydus, tiksliau, neišvydus to, ko tikėjausi, mintimis ir vėl grįžtu į paauglystę.

Vis dar laukiu laiško

Laiško, kurio nebebus. Nes jo nebuvo.

...nes paauglystė jau seniai išvažiavo iš vaikiškai ilgų vasarų pas senelius tėvelio balintos kakavos moskvičiuku be rankinio stabdžio.

...nes Thomas Andersas ir Dieteris Bolenas – kultinės mano paauglystės laikų žvaigždės – jei ir "moderniai šnekučiuojasi" abu drauge, tai jau tikrai ne ant šaltų cementinių laiptų tarp trečiojo ir ketvirtojo namo aukštų. (Girdėjau, "Modern Talking" grupės nariai 2003-iaisiais buvo susibėgę bendro koncerto.)

...nes Utenos hipodrome vykstančiose žirgų lenktynėse jau be vargo gausi fantos ir pepsikolos pailguose stikliniuose butelaičiuose.

...nes Dauniškio bala pravardžiuotas ežeras – kas vasarą pasiglemždavęs bent po vieną vaikišką auką, kurios, užšokę ant išklerusių desnų, minskų ir ereliukų, lėkdavome žiūrėti – jau virto civilizuotu vandens telkiniu su poilsio suoleliais bei grojančiu fontanu.

...nes šaunusis kino teatras "Taurapilis" (anais laikais turėjęs net dvi kino sales – "Taurą" ir "Pilį" – o ranka pasiekiamas tiesiog su naminėmis šlepetėmis, gerai šlepsinčiomis į indiškų filmų "kimi kimi ačia ačia" ritmą) jau neberodo ne tik indiškų, bet ir holivudiškų dramų.

...nes tas berniukas, kuriam parašiau savo pirmąjį paauglišką meilės laišką ir atsargiai pasiūliau draugauti "pašto karveliais", jau seniai tapo vyru. Galbūt tėvu. O gal net ir seneliu?

Tegyvuoja naujieji laikai, kai net pirmadieniais gali sulaukti laiško ar žinutės nuo Jo! Juk yra feisbukas! Mano užkeikimui atėjo galas.

Kieminiai vaikai

Nežinau, ką pasakytų psichologai apie pirmadienį. Gal teigtų, kad tai psichologiškai sunkiausios 24 val., mat išsyk po savaitgalio? O gal nemėgstamiausios – nes kam gi smagu kulniuoti į darbą?! Turbūt dar susirūpinę pridėtų, kad būtent pirmadieniais įvyksta daugiausia nelaimingų atsitikimų. Gal.

Dabartiniai mano pirmadieniai niekuo neypatingi. Bet juk taip buvo ne visuomet. Prieš daugybę metų, atsitikus vienam dideliam įvykiui vienos mažos paauglės gyvenime, būtent pirmadienis tapo pačia nemėgstamiausia diena. Stačiai liūdesio diena, nes paštininkai tą dieną nedirbdavo. Ar galite patikėti – jie nenešiodavo žmonėms laikraščių anei žurnalų – vadinasi, ir laiškų!

O jų aš laukiau be galo. Ypač to vienintelio, kurį turėjo parašyti Jis. Viskas prasidėjo nuo laimingųjų vaikystės vasaros atostogų, kurias su broliu leisdavome pas močiutę Utenoje. Tai bent buvo laikai! Vos tarnybiniu viliuku (paskui jau – ir nuosavu moskvičiuku) tėtis nutarabanydavo mus Utenon, kaipmat Kaunietę (tokią mat turėjau pravardę) apspisdavo kiemo draugai. Nežinau, kodėl, bet jie visas vasaras sėdėdavo namuose. Tiksliau, savo rajono kiemuose. Žodžiu, jie buvo kieminiai, kaip ir aš. O mano pirmoji meilė taip pat užklupo mane… kieme!

Redakcijos archyvo nuotr.

Kadangi močiutė gyveno daugiabutyje, kuris stypsojo pačiame miesto pakraštyje, visai prie miško, tai mūsų kiemas turėjo be galo išplėstas ribas. Jos nuvesdavusias mus, paauglius, į tolimas pamiškes su apleistais žydų kapais; į piktžolėmis užžėlusias krepšinio aikšteles, kuriose karodavo keistai pasvirę krepšinio stovai su lankais. Būtent į juos kiauras dienas mėtydavome kieno nors iš namų atsineštą kamuolį. O kai mūsų rankos netyčia susiliesdavo – šilta elektros srove nutvilkydamos paaugliškai išstypusį mano kūną – mintyse net sušukdavau iš malonumo. "Jėėėėė!.. Gutauskiokas mane palietė!"

Beje, paliesti jis mane galėdavo dar ir tada, kai saldžios "Modern Talking" trelės (anuomet madingos iki beprotybės ir sklindančios iš dreržgiančio Gutauskioko kasetinio magnetofono) išviliodavo mus atseit pasiklausyti muzikos į močiutės laiptinę.

Sekinantis laukimas

O jau tas laukimas… Iš pradžių laukiau išeinančio į kiemą, paskui laukdavau laiškų – na, bent to vieno vienintelio, kuris viską paaiškintų.

Nežinau, iš ko įsimylėjėliai atpažįsta savo jausmus. Gal iš išdavikiškų karščio bangų, užliejančių kūną vos išvydus savo svajonių subjektą? O gal iš tos nuolatinės maudžiančios būsenos viduje, kai plaukiodavai prispangęs namuose ir į visus mamos ar močiutės klausimus atsakydavai vienu vieninteliu žodžiu: "Gerai…"

Ir nors Gutauskiokas (kažkodėl vaikai iš "pa utenas" pavardėms suteikdavo priesagą "ok") nė per nago juodymą neišsidavė, kad jam rūpiu, kažkokia chemija tarp mūsų vis dėlto vyko. Ačiū Dievui, mąstau, kad tais laikais neturėjome nei feisbukų, nei išmaniųjų telefonų. Kaip jie būtų viską suprastinę, subuitinę, pavertę vos juntamus ir mus pačius bauginančius kūno virpesius paprasčiausiomis veidaknygės "story’ėmis". Kartais pagyrūniškomis, kartais – kvailomis iki bukumo.

Nepatikėsit, bet tais kieminių vaikų laikais net ir laidiniais telefonais mažai kas naudodavosi. Geriausias ryšys – tavo balsas! Pavalgęs pusryčius tu teisiog išbėgdavai į kiemą ir atsistojęs tiesiai prieš visus penkiaaukščio namo langus garsiai užbaubdavai: "Lyyyyyda! Išeik į kiemąąąąąąą!" Viskas. "Skambutis" kaipmat pasiekdavo adresatą.

Žinia, savojo Gutauskioko tokiu "telefono skambučiu" išsikviesti negalėjau. Ir ne tik dėl to, kad jo buto langai nežiūrėjo į kiemą. Ogi todėl, kad viskas, kas sukosi apie jį, vertė mane sumišti, raudonuoti, drebėti… Tekdavo apsišarvuoti kantrybe ir laukti.

O jau tas laukimas… Iš pradžių laukiau išeinančio į kiemą, paskui laukdavau laiškų – na, bent to vieno vienintelio, kuris viską paaiškintų. Arba užbrauktų riebiu juodo žymiklio brūkšniu. Nes po to, ką parašiau aštuntoje klasėje, grįždama po eilinių vasaros atostogų namo, į Kauną, sugrįžti Utenon lyg niekur nieko jau nebegalėjau.

Nesiruošiau tame laiške iš meilės žudytis kaip Džuljeta, nerašiau nei, kad nužudysiu ir Jį, manąjį Romeo, – tiesiog pasiūliau susirašinėti per mokslo metus. Kad būtų lengviau sulaukti kitos vasaros, kuri, deja, taip ir neišaušo.

Fantazijų siautulyje

Bet pašto dėžutės man vis tiek patinka. Visos. Net ir žiojinčios aiškiai belaiškėmis burnomis.

Iš pradžių mirė mano geriausia draugė Lidija. Gulėjo tarsi jaunoji su baltu nuometu ir balta suknele karste. Menkutis džiaugsmo pliūpsnis netekties skausme – akies krašteliu tarp gedinčių pamačiau ir Jį.

Paskui mirė mano močiutė ir jos vyrą (nagi, mano senelį) dukros pasiėmė su savimi į Kauną, o butą Utenoje pardavė. Nebeliko mano vaikystės vasarų. Tik tas iki kaulų smegenų geliantis laukimas. Su nemylimais pirmadieniais, nes laiško nuo Jo taip ir nesulaukiau. Užtai mano gyvenimą (net ir po vedybų) paįvairino keistas įprotis, keliantis mano mylimam vyrui (nepatikėsite – jis viską žino!) juoką, o gal giliai širdyje – ir lengvą graudulį. Kaip apgailėtina: visą pusę amžiaus kaišioti nosį į visokio plauko pašto dėžutes!

Redakcijos archyvo nuotr.

Ir šiandien, kai matau, kaip visi paaugliai (o drauge ir mano Saulėja) desperatiškai ruošiasi švęsti Valentino dieną – perka širdeles, raudonas roželes, aš vėl ir vėl mintimis grįžtu į tuos laikus ir bandau rasti atsakymą – kodėl?

Na, kodėl tas velnio neštas ir pamestas Gutauskiokas man nieko tuomet neatrašė? Veikiausiai tai buvo mano fantazijos… Jų sukeltos audros. Skandinusios mano logiškas mintis paaugliškų fantazijų siautulyje. Atsipeikėk, vėl ir vėl sakau sau, nieko tada nebuvo. Net ir nedrąsių komplimentų.

Toli dar mano Gutauskiokui nešė iki vieno mano klasioko, lyg ir asistavusio man vyresnėse klasėse, kvietusio į šokius, o sykį skėlusio tokį komplimentą (nebijokit – ne antausį!) – na TOOOOKĮ, kuris spaudžia juoko ašaras dar iki šiol. O buvo taip. Sėdžiu taksi ir laukiu – ko?.. Nagi, ir durnam aišku, atsisveikinimo bučinio. O vietoj jo gaunu: "Et, Raska, Raska, kokia didelė tavo nosis!"

Taip ir nesupratau, kas tai – atviras pasiteisinimas, kad po šokių negali manęs pabučiuoti (nosis kliudo!), ar be galo unikalus komplimentas, kokio mano didžioji nosis (pripažįstu, ji išties nemaža) dar nebuvo gavusi nė iš vieno mano gerbėjo. Išgirdęs apie jį lygiai po trisdešimties metų (per klasiokų susitikimą) jau gerokai pliktelėjęs mano kavalierius (dabar – laimingas dviejų mergaičių tėtis) tik sumišęs šypsosi. "Nepamenu…" – sako.

Bežodis supratimas

O aš tiksliai pamenu jau į aštuntą dešimtį įkopusio savo tėčio žodžius. Sugrįžęs iš klasiokų susitikimo po n… metų jis visą savaitę negalėjo nei valgyti, nei kalbėti – tik susiėmęs už galvos vaikščiojo iš kampo į kampą (kaip kadaise tokia ruda Kauno zoologijos sodo meška) ir vis vaitojo: "O Dieve, Dieve, dukra… Kad tu žinotum, kokie jie visi seni… O ta mano simpatija, kurią kažkada jaunystėje bučiavau, – ir ta tokia pati…" Regėdama tokią tėčio psichologinę būseną prisiekiau sau niekada daugiau į klasiokų susitikimus nevaikščioti (ypač po begalybės ne mokyklos suole praleistų metų).

Bet kažkodėl niekaip negaliu pažadėti sau vieno vienintelio dalyko – kad vieną kartą gyvenime, nors ir pačiame jo saulėlydyje, netrokščiau pamatyti Jo. Na, Jo, Utenos Gutauskioko, taip ir neparašiusio man laiško. Nei Valentino dienos, nei šiaip eilinės gyvenimo dienos proga.

Ir todėl vieną pirmadienį atsitiktinai žvilgterėjusi į dukros paliktą ant stalo atverstą užrašų knygelę ir pamačiusi ten neryškų įrašą paprastu  pieštuku: "Vakar šokau su Juo!" – mintimis pati šoktelėjau ligi pat dangaus. O taip, mieloji, šok, skraidyk, plasnok, mylėk – dabar tavo metas. Tegyvuoja naujieji laikai, kai net pirmadieniais gali sulaukti laiško ar žinutės nuo Jo! Juk yra feisbukas! Mano užkeikimui atėjo galas. Nuo šiol – ir taip bus visada – pirmadienis nėra bloga diena!

Bet pašto dėžutės man vis tiek patinka. Visos. Net ir žiojinčios aiškiai belaiškėmis burnomis. Jos nepadovanoja laiškų – vien reklamų šūsnį. Bet pro standartinius sąskaitų vokus, reklamas ir norinčiųjų pirkti butą mano laiptinėje skelbimus kažkas dar iškrenta nematomas ir skinasi kelią tiesiai į mano prisiminimų suvirpintą širdį.

Ach, ne... Tai ne laukimas. Ir ne švelnus prabėgusių dienų ilgesys. Tai bežodis supratimas, kad metai, kiti, ir mano vaikas jau nebemokės pakalbinti pašto dėžutės. Bent jau ne tos, su juokinga kiauryme vietoje burnos...



NAUJAUSI KOMENTARAI

taip

taip portretas
Kaip mano bendradarbis nuvaziavo i savo kursioko laidotuves ir kai kuriuos pamate po n metu jis irgi parvykes vis kalbejo kokie jie seni,kokie jie neidomus,su jais nera ka kalbeti,bet as gi dar ne toks,o mums jauniems tada jis jau buvo toks ,na,o straipsni perskaiciau smagiai,kiek jos sulaukdavo tada laisku,paslapciu,idomu laiska parasyti irgi buvo menas
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių