Mamos dienoraštis: „Like Bike“?!

Nieko nepadarysi – šis metas kitoks, ir taškas. Dėl pandemijos beveik neskraido lėktuvai, užtai visais naujesniais ir senesniais "Like Bike" takais kursuoja dviračiai ir paspirtukai. Pastarieji – topas. Netgi aš, labai atsargiai priimanti visas XXI a. technologijų naujoves, nulenkiau galvą prieš elektrinį paspirtuką.

Juo naudotis išmokė ir programėlę parsiuntė dukra, ir jis vos už 2 eurus išgelbėjo mane nuo nosies krapštukų testo. Nes juk kas žino, jei į iki kraujo nutrintą kojos nykštį būtų įsimetusi kokia nors infekcija, vėliau – gangrena, o dar vėliau būtų reikėję jį operuoti. Patys numanote, kaip šiais vizitų pas medikus deficito laikais būtų viskas vykę. Betgi iš kito galo.

Didžiuojuosi savimi

Saldus pergalės jausmas glosto mano jautrią savimeilę. Mat jau antrą sykį nė karto nenulipusi, tiesa, įsimetusi pirmą bėgį ir švokšdama it senas brisius, nespėjantis paskui šeimininką, užmyniau savo senučiu, dar Kornelijai pirktu "Trek" dviratuku į netrumpą Šiaurės prospekto kalną.

Aišku, pakeliui mane lyg stovinčią aplenkė pora mietą prarijusių kietuolių ant savo elektrinių paspirtukų. Bet argi galima lyginti jų elektra varomas jėgaines su mano mechanine darbinio arklio jėga?!

Ir vargšas tas pėsčiųjų eismo dalyvis, kuris sugalvos tą nelemtą akimirką žengtelėti žingsnį į šoną. Mirtis alyvose. Rugsėjį – jurginuose. Juk tie elektriniai laksto beprotišku greičiu.

"Ir vis dėlto nesuprantu, – plaudama kelionės prakaitą po šaltu dušu rėkiu savo vyrui į kitą kambarį. – Kokia nauda iš tų elektrinių dviračių ar paspirtukų? Na, be to, kad gali apsirengti stilingą, vėjyje besiplaikstančią suknelę, sustatyti pėdas kokia nors baleriniška ple poza ir prieš išvykdama į darbą nenaudoti jokio antiperspiranto – vis tiek nesmirdėsi prakaitu. Aaa???"

"Man gražu, – nenoromis prabyla mano žmogus (nes per TV rodomas jo mėgstamiausias vakarinis serialas – "Kaune daugėja COVID-19 atvejų"), – kai rytais važiuodamas į darbą aš stoviu eiliniame automobilių kamštyje, o tokie stilingi vyrukai su kostiumais, kuprinytėmis ir iki stiklo nublizgintais bateliais nardo tarp mūsų, mašinų vairuotojų, tarsi atlikėjos Atlantos kregždutės…"

Na, taip – greitis, judrumas, mobilumas… – murmu sau panosėje: – Šito iš jų neatimsi. Bet juk tų stilingųjų džentelmenų iš verslo biurų kojų raumenys, užuot dirbę kasryt monotoniškai mindami mechaninio dviračio pedalus, ilgainiui atrofuojasi. Nebent tie stileivos vakarais vaikštinėtų į sporto klubus.

Nebereikia dietų

Skambinu vienai savo bičiulei. Būtent tai, kuri – jau bus kokie antri metai – sėkmingai pardavusi didelį šeimos automobilį mainais nenusipirko nieko, bet… iš sandėliuko išsitraukė seną miesto dviratį ir dabar visur mina tik su juo.

"Sakyk, – atakuoju ją, – ar nenorėtum to savo griozdo su pintu krepšeliu pirkiniams vežti iškeisti į mažagabaritį elektra varomą dviratį ar išmanųjį šių dienų paspirtuką?"

"Tik per mano lavoną, – lieku nustebinta netikėtos draugės reakcijos. – Nuo to laiko, kai mašiną išmainiau į dviratį, nebeturiu laikytis jokių dietų. Ir apskritai mano gyvenime įsivyravo, kaip ten sakoma, dzin ar dzen pusiausvyra: jei daugiau pavalgau – daugiau ir paminu. Žinau visus Kauno dviračių takus. Galiu nuvažiuoti bet kur. Štai paskutinįsyk aplankiau draugę, gyvenančią Karmėlavoje. O jei reikia kažką didesnio parsivežti ar kur nors tolėliau palėkti – naudojuosi "City Bee" paslaugomis."

Lieku patenkinta draugės reakcija. Tie šių dienų elektriniai dviračiai – ponų išmislas… Fizinio krūvio – nulis, klaksonų (nagi skambučių, kad iš tolo apie save praneštų) nerasta. Privairuoja tyliai iš nugaros tarsi vagys, o paskui tik čiūūūūūžt su vėjeliu taip arti pro šalį, kad mano širdis iš netikėtumo kelintąsyk į pakulnes nurieda. Juk normalaus dviračio skleidžiamus garsus išgirsi net per kilometrą (maniškio vis atraminė kojelė į ratus trankosi), o šito nesusipratimo – tik jam atsiradus per keletą žingsnių nuo tavęs. Ir vargšas tas pėsčiųjų eismo dalyvis, kuris sugalvos tą nelemtą akimirką žengtelėti žingsnį į šoną. Mirtis alyvose. Rugsėjį – jurginuose. Juk tie elektriniai laksto beprotišku greičiu.

Nauja mada Vokietijoje

Čia į pokalbį įsitraukia vyro sesuo, gyvenanti su mažametėmis dukrelėmis Vokietijoje, o dabar atostogaujanti Lietuvoje. Pasirodo, tie elektriniai bestijos ten jau seniai ant bangos.

Jaunos vokiečių šeimos masiškai parduoda savo šeimų automobilius, kuriuos pastatyti prie namų po darbo darosi vis sunkiau (o kur dar visi draudimai, techninė priežiūra ir t.t.) ir keičia juos į griozdiškus elektrinius triračius su juokingomis priekabomis, skirtomis pirkiniams, vaikams, šunims vežioti.

"Aš irgi panašų gavau gimtadienio proga, – prisipažįsta ji, – nes taip ir nesugebėjau pradėti vairuoti mašinos. O su tokiu triratuku galėsiu dardėti ir gatvėmis, ir dviračių takais… Viena ir su vaikais."

Ir mintys greitesnės

Kažkodėl nelabai įsivaizduoju savęs po dvidešimties metų – tokios sudžiūvusios Šapokliak tipo senučiukės – elegantiškai važinėjančios elektriniu paspirtuku.

Labiau jau regiu save vieno mūsų laiptinės kaimyno vaidmenyje, kurį kasdien – lyjant ar sningant – sutinku apžergusį savo plieninį žirgą. Panašu, kad vyras žvejoja, o gal ir medžioja, o galų gale – koks gi kam skirtumas – gal paprasčiausiai svajoja kur nors gamtos prieglobstyje. Rytą išvažiuoja, vakare grįžta.

Kaip sykį man aiškino vienas garsus Lietuvos komikas, dirbant fizinį darbą – tarkim, minant kojomis dviratį – ir mintys galvoje greičiau sukasi. Patikrinta. Kol suvažinėju iki Kačerginės, persikeliu laiveliu per upę, o paskui pro Kulautuvą parminu atgal link šiaurinių Kauno pakraščių – daug genialių minčių ir mano galvelėje užgimsta. Tik spėk paskui jas visas į popierių suguldyti.

Dviratis karboniniu rėmu

Džiaugiamės, kad dantų neišsikūlė, nors randą ant smakro – kaip lietuviškumo žymę tolimojoje emigracijoje – nešiojasi iki šiol.

"Aš irgi labai didžiuojuosi, kad pagaliau pradėjau važinėti viena. Nelaukdama, kompanijos, – dalijasi dar viena užmiestyje gyvenanti mano bičiulė. – Sunku su draugais susiderinti. Todėl, kai tik turiu laisvą minutę, tai sėdu ir minu… Dieną kitą nepamynus kojos pačios kruta. Kada nors svajoju kokį gerą dviratį įsigyti, kad visokiais tiltų laipteliais lengviau tampyti viršun ir apačion būtų."

"Čia jau atskira tema, – sakau jai. – Dviračių mados, visokie ten greitį, nuvažiuotus kilometrus matuojantys pribambasai…"

Mano vyras labai didžiuojasi, kad turi sportinį dviratį karboniniu rėmu, sveriantį tik 8 kg. Nereikia net liftu naudotis, tik šast po pažastim ir nešasi laiptais iš devinto aukšto lyg kokį rankinuką. O aš saviškį į liftą lyg arklį, stovintį piestu, kol įgrūdu, visus stabdžių laidelius atjungiu, alkūnes nusibalnoju.

Sykį, pamenu, važiuoju į pakalnę ir bandau stabdyti, o tada suvokiu, kad stabdžių nėra: matyt, lifte bus likę… Tai nužiūriu kuo aukštesnės žolės kilimą iš dešinės ir griūvu lyg kokia kaskadininkė, mėgindama pataikyti kuo minkščiau. O paskui vyrui ilgai ir nuobodžiai įrodinėju, koks jis svolačius, kad žmonos dviračio technine priežiūra nepasirūpina.

Sakote, sovietinių daugiabučių gyventojai turi tokius mažus rūsiukus, kuriuose laiko ne tik braškių uogienes su marinuotais agurkais ir obuolių kompotais, bet ir kur kas vertingesnius daiktus? O kaipgi. Laikėme ten savo dviračius ir mes. Kažkodėl ilgapirščiai uogienes paliko, o tris plieninius žirgus (vieną dar su Saulėjos gimtadienio kaspinu!) išsivežė.

"Viskas aišku, – porinu į įvykio vietą atvykusiems teisėsaugos pareigūnams: – Mūsų dviratukų vagis – tikrai ne Karlsonas, kuris gyvena ant stogo!" O jie žiūri į mane tokiom bukom akim – arba humoro nesupranta, arba Astridos Lindgren istorijų vaikystėje neskaitę, arba vis dar negali patikėti, kad, netekus trijų beveik naujintėlaičių dviračių, liežuvis dar juokauti apsiverčia.

Pirmyn į keistas istorijas

Ir dar kaip verčiasi, nes per tuos dviračius į tokias anekdotines situacijas nuolat pakliūvame...

Pavyzdžiui, atostogaujame Zanzibaro saloje. Susipažįstame su labai mielu vaikinu, kuris paplūdimyje pardavinėja kriaukles. Apsilankome pas jį namuose. Skurdas begalinis. Mesis (toks vaikino vardas) prisipažįsta, kad sena jo svajonė – turėti savo dviratį, nes dabar skolinasi iš patėvio. "Naudotas saloje kainuotų gal 50 eurų…" – viltingai žvelgia jis. Ir – o šventas turistų naivume – išvykdami mes įteikiame jam minėtą sumą. Mesis truputį susinepatogina ir paprašo: "O gal galėtumėte duoti dar tiek pat? Tuomet jau tikrai išeitų išmanusis telefonas!" Neduodame. Užsispiriame, kad dviratis geriau. Po savaitės per mesendžerį gauname laimingo Mesio žinutę. Iš naujojo telefono.

O sykį atostogaujame Pervalkoje. Išleidžiu aš savo pirmagimę Korneliją su tuo pačiu "Treku" nulėkti su draugais iki Nidos. Grįžta mergina vakarop pėstute, vairo rėmu rankose nešina, o paskui ją – visa bene dešimties paauglių kompanija dviračius varosi. Mat Kornelija užsiplepėjusi į stulpą bumbtelėjo…

O "Treko" vairui tiek ir tereikėjo. Nes įvykio priešistorija slypi dar Kaune. Kai Kornelijos tėtis pritvirtino visus dviračius ant mašinos stogo ir jau važiavo į garažą paimti palapinės, kelią, matyt, perbėgo kažkokia pasiutusi juoda katė ir akimirksniu – trach tibidach tibidoch! – visi dviračiai nuo stogo nubildėjo. Nes juk, pasirodo, atostogomis užsisvajojęs mano vyras prie įvažos į metalinių garažiukų karalystę (kaip tik tokius dabar Vilniuje naikina) aukštos vartų arkos nepastebėjo ir kiaurai ją su visais dviračiais perėjo.

Laimei, žmonės nenukentėjo. Ne taip, kaip anąkart, kai dešimtmetei brolio dukrai leidome pavažiuoti vyro lengvuoju karboniniu. Nuo kalno ritosi kūliais. Džiaugiamės, kad dantų neišsikūlė, nors randą ant smakro – kaip lietuviškumo žymę tolimojoje emigracijoje – nešiojasi iki šiol.

O sykį – buvau dar visai paauglė – užsisodinau ant savo "Desna 2" (kurį visų mėgstamos šlapiankos garbei pravardžiuodavome "Dešra 2") galinės sėdynės savo mažąjį broliuką. Tai jis ten savo laibomis kojelėmis tol palei ratą makalavo, kol kažkokiu mistiniu būdu vieną mažą pėdutę tarp dviračio stipinų ar šakių įkišo. Vargšelis paskui visą vasarą tartum žvirblelis nabagėlis ant vienos kojelės straksėjo – nes žiopla sesuo per savo kvailą galvą jo kulną suluošino: gabalą mėsos iki pat sausgyslės išplėšė! Nepamenu, ar labai tąkart mama barė, nes kur kas didesnis skausmas buvo į savo mažėlį žiūrėti ir jo, negalinčio dorai vasaroti ir maudytis, gailėti.

Važiuojant dviračiais vyksta nuožmiosios mūsų protų kovos, šeimos viktorinos, nuomonių karai, o ir didžiosios atvirumo valandėlės.

Gal geriau elektromobilį?

"O dar, – sakau vyrui, – elektrinio paspirtuko nenorėčiau dėl to, kad prie jo negalima pritaisyti dailaus pinto krepšelio, kuriame sėdėtų mano jorkšyrė Mėta."

Ji – tikras visų pakeliui sutiktų praeivių geros nuotaikos stimuliatorius. Tokia stilinga fifutė su styrančia antenėle kudlotame viršugalvyje. Kai Pervalkoje su ja važiuojame prie jūros – šįmet čia jau įrengtas šuniukų pliažas! – nereikia nė ženklų su linksmais veidukais "Įsijunk šypseną": žmonės patys man moja ir juokiasi.

"Jorkšyre tu, – meiliai pažvelgia į mane vyras, ir nuo to žvilgsnio aš jau tarnauju pasistiebusi ant užpakalinių kojų net ir be skaniukų. – Artėja mūsų vestuvių metinės. Paguglinau – bus Perlinės. O gal norėtum ne perlų, o naujo, gero, lengvo dviračio, na, tokio kaip mano, su karboniniu rėmu?" – lapiniškai prisimerkęs klausia jis, nes kuo puikiausiai žino mano atsakymą.

Mat važiuojant dviračiais vyksta nuožmiosios mūsų protų kovos, šeimos viktorinos, nuomonių karai, o ir didžiosios atvirumo valandėlės. Štai vienos iš tokių metu jis sužino ir apie pačias baisiausias mano dovanas. Kaip antai – firmines mašinos padangas, lietus ratlankius ir pan.

"Tikiuosi, dviratis karboniniu rėmu ar elektrinis paspirtukas jų nepapildys? – griežtai klausiu, nes jubiliejaus data nenumaldomai artėja. – Jau tada gal geriau koks elektromobilis?.. – meiliai sučiulbu lyg Oskaro Vaildo lakštingala. – Ir lifto laužyti nebereikės (o tai kaimynai į mane jau pradėjo šnairuoti), ir būsime mudu, kaip dabar madinga sakyti, labai ekologiški... Ir draugėms galėsiu pasakyti, kad tų elektra varomų automobilių Lietuvoje yra visai nedaug – gal koks tūkstantis, o būti vyru žmonos, kuri važinėja vienu iš tūkstančio, tu juk pats supranti?!  Ir dar pagalvok, jei pirktume didesnį, į jį nesunkiai galėtų tilpti ir maniškis "Trekas", ir taviškis karboninis..."



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių