M. Vidugiris: turime išmokti vėl žiūrėti vienas kitam į akis

"Mums reikia išmokti suprasti save, bendrauti ir tik tada naudotis technologijomis, suvokiant, kad tai tėra priemonė, bet ne gyvenimo būdas", – teigia Mindaugas Vidugiris, lektorius, unikalių užsiėmimų ir idėjų autorius. Jo tikslas – pakeisti statistiką, teigiančią, kad 75 proc. žmonių savo darbo kolektyvuose yra nelaimingi, ir padėti žmonėms vėl atrasti ryšį su savimi bei kitais.

Gamtoje pajuntame save

Kadaise pats savo požiūrį į gyvenimą ir gyvenimo kryptį smarkiai pakeitęs M.Vidugiris dabar yra žinomas vidinės organizacijų kultūros formavimo, krizių valdymo treneris ir komandų ugdantysis vadovas. Jis yra ir įvairių iniciatyvų – "Masters of Calm", "Whatansu", "Vyrų kalvė" ir kitų iniciatorius.

Vienas metodų, taikomų jo veikloje, – patirtiniai tylos žygiai, padedantys žmonėms ne tik pailsėti, bet ir iš naujo įvertinti savo gyvenimą, veiklą, paskirtį ir tikslus.

"Mūsų sukurtos civilizacijos tikslas – kiekvieną akimirką įvairiausiais būdais ir priemonėmis save parduoti. O gamta savimi neprekiauja, čia nieko nenusipirksi. Todėl gamtoje mūsų protas nurimsta. Po kelių valandų miške tiek suaugęs, tiek vaikas pradeda aiškiau mąstyti, nerimą keičia šviesios ir švarios mintys, žmogus jau gali išgirsti savo troškimus, norus, svajones", – tikina M.Vidugiris.

Pasak lektoriaus, visais laikais didieji išminčiai keliaudavo. Kaip? Pėsčiomis. Įveikdami šimtus ar tūkstančius kilometrų, jie turėjo galybę laiko pajausti save, aplinką, suvokti savo santykį su kitais, su savimi, su Dievu, su pasauliu. To vaikščiojimo, ėjimo, sąlyčio su žeme anksčiau buvo gerokai daugiau nei šiandien. Dažnai žmonės įsivaizduoja, kad išeina į mišką ar į gamtą, bet taip nėra – jie išeina pasikalbėti su savo draugais, artimaisiais, pažįstamais, nes neatitraukia akių ir minčių nuo telefonų.

"Išties pabūti gamtoje gali tik tada, kai nustoji šnekėti, nuramini protą, duodi kūnui fizinę apkrovą. Renkiesi ne asfaltu nuklotus takelius, o bekelę, žvėrių takus, eini mišku, stebi jį. Tik tada gali pradėti suvokti, kur atsidūrei ir kas vyksta aplinkui. O kai visi darbai ir reikalai lieka anapus, ateina laikas susitikti su pačiu savimi", – sako M.Vidugiris.

Anot jo, stovyklose ir mokymuose tylos žygiai buvo įvesti siekiant priminti žmonėms, kiek daug dalykų gali atsitikti tada, kai nustojame kalbėti ir pradedame klausytis. Jeigu galva pilna minčių, tai kito žmogaus negirdėsime – girdėsime tik save ir ieškosime progos savo mintis įgarsinti. O praleidus porą valandų gamtoje, pabuvus keletą valandų tyloje, šnekėti nebesinori. Tuomet atsiranda gebėjimas išgirsti, o ne tik pasakyti.

Tikslas: tylos žygiais jų organizatoriai siekia priminti žmonėms, kad daug dalykų gali atsitikti tada, kai nustojame kalbėti ir pradedame klausytis.

"Vienos diskusijos su karininkais metu padariau sau netikėtą atradimą, – sako lektorius. – Supratau, kodėl šiais laikais kariškiai, grįžę iš rimtų susirėmimų, iš karštųjų taškų, psichologiškai būna labiau pažeidžiami nei kada nors anksčiau. Jie parsineša mūšio lauką namo. Kaip būdavo senovėje? Iškeliavus kariauti ir mūšį laimėjus, kariaunai sugrįžti užtrukdavo mažiausiai pusę metų. Juk kelionė ne lėktuvu, ne traukiniu – pėsčiomis. O kaip reikiant prasivaikščiojus karių mintys, jausmai ir emocijos nurimdavo, jie išsivalydavo ir pasiruošdavo grįžti į šeimas. Dabar gi – 12 valandų, ir žmogus – namie su ta pačia psichologine našta, su visais siaubingais dalykais, kuriuos matė ir patyrė. Jis parsineša karą namo."

Tylos žygiuose gamta, fizinis aktyvumas tyloje atitraukia nuo kasdienybės rūpesčių, informacinio triukšmo, išgrynina mintis ir nuramina smegenis. Tai meditacinė būsena, kai žmonės randa sudėtingų problemų sprendimus, ilgai ieškotus atsakymus. O jeigu juos dar lydi ir patyręs vedlys, žinantis, kokiomis patirtinėmis užduotimis paaštrinti potyrius, atskleisti giliai užspaustas emocijas, sustiprinti tarpusavio ryšius, kokybiškas pokyčius dovanojantis laikas –  garantuotas.

Gyvas santykis – prabanga

Technologijos neigiamai veikia žmones, įsitikinęs M.Vidugiris. "Aš ne prieš progresą – mes nuo šių gyvenimą lengvinančių priemonių niekur toli nepabėgsime. Tačiau dėl jų pamirštame savo prigimtį. Juk nėra poreikio kalbėtis gyvai, jei endorfinų poreikį kur kas greičiau galima patenkinti virtualiais patiktukais ir širdelėmis. Juk gražūs, tikri santykiai su artimais žmonėmis reikalauja daugiau įdirbio. Mums reikia išmokti suprasti save, bendrauti su kitais ir tik tada naudotis technologijomis, suvokiant, kad tai tėra priemonė, bet ne gyvenimo būdas", – svarsto pašnekovas.

Pasak M.Vidugirio, visame pasaulyje gyvas santykis su kitu žmogumi tampa prabanga, o įmonių vadovai vis labiau vertina darbuotojus, gebančius ne tik atlikti darbą, bet ir bendrauti su kitais žmonėmis, būti komandos dalimi. Aktyvus technologinis progresas augina vienišų, sociume vis mažiau dalyvaujančių asmenybių kartą, kuriai bendrauti, kurti tikrus santykius su kitais žmonėmis reikia mokytis it daugybos lentelės. Pastaruoju metu gyvas bendravimas tampa prabangos preke.

Po kelių valandų miške tiek suaugęs, tiek vaikas pradeda aiškiau mąstyti, nerimą keičia šviesios ir švarios mintys, žmogus jau gali išgirsti savo troškimus, norus, svajones.

Pats M.Vidugiris sakosi esąs labai sociali būtybė – visada buvo linkęs būti bendruomenėje, nepamena savęs vienišo. Gyvendamas Airijoje kartu su kitais lietuviais kūrė Airijos lietuvių bendruomenę, vykdė daugybę vairių socialinių projektų. O grįžęs su šeima į Lietuvą suvokė, kad nori gyvenimo kokybės – santykių šeimoje, santykių su vaikais, draugais, bendruomene.

"Pradėjome galvoti, kad galime sukurti kokybišką aplinką ir priminti žmonėms, kad kokybiškas bendravimas egzistuoja. Mūsų organizuojamose veiklose žmonės prisimena, kas yra kokybiškas laikas kartu, kuo skiriasi paviršutiniškas pokalbis nuo empatiško žvilgsnio gilyn, į pačias sielos kertes, – sako pašnekovas. – Man pačiam svarbu, kiek savo laiko – ne naudojantis socialinėmis medijomis, ne šiuolaikinėmis technologijomis, o realaus dėmesio – investuoju į santykius su savo žmona, su savo keturiais vaikais, savo draugais ir kolegomis, nes nuo to priklauso mūsų visų jausena ir gerovė. Jau daugybę metų stengiuosi būti pačiu savimi – kuo esu tikresnis, tuo man smagiau ir paprasčiau gyventi."

Mokosi vaikai

Siekdamas įgyvendinti savo idėjas, M.Vidugiris su bendraminčiais prieš dešimtį metų surengė pirmąją stovyklą vaikams. Vis populiarėjanti "Whatansu" iniciatyva "Super klasė" orientuota į kolektyvus mokyklose – patyrę vadovai kelia moksleivių savivertę ir motyvaciją, sprendžia patyčių klausimus, formuoja komandas, klasėse kuria saugią erdvę, kurioje yra vietos tiesai ir tikrumui, visoms emocijoms, tolerancijai, supratimui, kitoniško, t.y. unikalaus, vaiko priėmimui.

"Statome ant kojų klases. Darome tai, ko mūsų vaikystės mokyklose nebuvo. Sukūrėme metodiką, padedančią klasiokams susidraugauti, sutarti tarpusavyje. Auginant draugystę, auga ir tarpusavio pagarba. Išmokus gerbti vienas kitą, atsiranda pagarba ir aplinkai. O su ja – tyla. Tyla klasėje, kai kalba mokytojas. Tyla, tampanti geriausiu aukštesnio klasės pažangumo garantu, – sako lektorius. – Mūsų programa veikia, nes mokymus grindžiame ne tik teorija, o ir patyrimu. Ten, kur problema atsirado, sprendimą rasti sunku, būtina išeiti iš problemos erdvės. Tad kviečiame vaikus į gamtą – į Auksinę girią – jiems naują, nepažįstamą erdvę be telefonų, be parduotuvės šalia, į erdvę, kurioje karaliauja tiesa, pagarba ir draugystė. Mokome vaikus paprastų dalykų, nes kasdienybėje jie per daug laiko praleidžia stebėdami iškreiptą realybę mobiliuosiuose įrenginiuose. Žiūrėjimas vienas kitam į akis ne tik sustiprina abipusį pasitikėjimą, bet ir praturtina emocinį ryšį."

Stovykloje vaikams atsiveria akys – jie supranta, kad yra ir daugiau bendramokslių, besidominčių tais pačiais dalykais, – tiesiog lig šiol nebuvo progos apie tai pasikalbėti. Po to jau nesmagu tyčiotis vieniems iš kitų, atsiranda noras padėti, atjauta ir empatija.

Poreikis: „Masters of Calm“ – asmeninio ugdymo platforma, festivalis, į kurį pastaraisiais metais susirinkdavo iki 5 tūkst. žmonių.

"Žinoma, per savaitgalį stebuklas neįvyksta, tačiau moksleiviai išvažiuoja susidraugavę, o pedagogai išsiveža priemones, kuriomis gali toliau tą draugystę auginti. Juk santykiai su kitu žmogumi yra nuolatinis darbas, – teigia M.Vidugiris. – Atvažiuoja viena klasė, kita, po to žiūrime – jau daugiau nei pusė mokyklos pas mus pabuvojo. Gaila tik, kad valstybė tokių programų neremia – "Super klasę" finansuoja vaikų tėvai."

Esi ne vienas

Vėliau gimė iniciatyva "Masters of Calm" – gyva asmeninio ugdymo platforma, blaivus ir sveikatinantis festivalis, į kurį pastaruoju metu jau atvažiuoja per 5 000 žmonių. Įvairiausiomis temomis jiems paskaitas skaito per 100 mokytojų iš viso pasaulio.

"Mes kuriame saugią erdvę, kurioje nereikia apsaugos, nėra išgėrusių žmonių, konfliktų. Susirenka tokia graži Lietuvos dalis – plačiai besišypsanti, nerėkianti, nesispjaudanti, nesistumdanti, ramiai gyvenanti gerą sąmoningą gyvenimą, – pasakoja M.Vidugiris. – Ko žmonės ieško? Džiugesio, kuriame gyventi jie norėtų kiekvieną dieną, bet jo nėra nei darbe, nei aplinkoje. Erdvės, kur galima būti savimi ir bendrauti su panašiais į save žmonėmis. Atvažiuoja su šeimomis, vaikus palieka žaisti mūsų "Vaikų pievoje", o patys keliauja mokytis dalykų, kurie jiems prie širdies. Štai jums ir aktyvios atostogos, kurių metu dalyviai kopia ne į kalnus, o į savo emocijų proto ir sielos everestus."

Pašnekovo įsitikinimu, žmonėms reikia jaukios, saugios aplinkos, kur jie galėtų atsipalaiduoti, pailsėti, megzti ryšius. Ir kuo toliau, tuo poreikis didesnis, nes ateina karta, turinti pasakiškai daug galimybių, bet nežinanti, į kurią pusę eiti, nes visos galimybės atrodo vienodai viliojančios. Stovykla padeda jiems susiorientuoti, kuo jie šiame gyvenimo etape nori užsiimti.

Ir tos dešimt dienų keičia gyvenimus. Pakanka sau pripažinti, kad dirbi ne ten, kur norėtum ar galėtum savo potencialą atskleisti, pamatyti, kad aplink – daugybė žmonių, kurie ryžosi dideliems pokyčiams ir yra laimingi. Sutikęs to paties ieškančių žmonių supranti, kad esi ne vienas ir kad yra daug galimybių savo gyvenimą keisti.

Anot lektoriaus, pokytis nevyksta ten, kur patogu. Žmonės keičiasi tik tada, kai sugeba išeiti iš savo komforto zonos. Augimas prasideda tada, kai žmogus randa drąsos praplėsti savo suvokimo ir veikimo ribas, susiranda priemones, pavyzdžius ir palaikymą.

"Nė vienas nežinome, kuo baigsis mūsų kelionė, tačiau išeidamas iš šio pasaulio noriu žinoti – aš tikrai viską padariau, kad nugyvenčiau šį gyvenimą džiugiai", – sako M.Vidugiris.

Pokyčiui reikia laiko

Darbas tampa efektyvesnis – jeigu aš ant savo kolegos nepykstu, man su juo daug lengviau dirbti. Ir man galvos neskauda, ir jam smagu.

Lektorius dalijasi tik tomis žiniomis, kurias pats yra išbandęs ir pritaikęs praktikoje. Pavyzdžiui, kaip gyventi santykyje su savo žmogumi, kad nereikėtų dairytis į kairę. Kaip būti vyriškam ir kartu pažeidžiamam šeimoje, gebėti prisipažinti, kaip jautiesi, įvardyti, kas su tavimi vyksta, kaip sakyti tiesą vaikams ar kaip atsiprašyti, kai pasielgi neteisingai. Viso to reikėjo mokytis iš įvairiausių šaltinių – pradedant Carlu Jungu ir baigiant pasakomis.

"Aš vaikams nuo mažų dienų skaitau pasakas, nes žinau, kad į jų pasąmonę galima sudėti labai daug gražių dalykų – pasakose viskas yra: ir elgesio modelių, ir psichologijos, ir motyvacijos, – sako pašnekovas. – Pavyzdžiui: eina jaunuolis ir prieina kryžkelę. Ten akmuo, o ant jo parašyta: "Į kairę eisi – turtingas būsi, į dešinę eisi – arklį prarasi, tiesiai eisi – pats galvą palydėsi…" Ir nė vienoje pasakoje jaunuolis nei apsigręžia, nei mėnesius svarsto, ką, po galais, čia dabar daryti. Jis tiesiog eina. Jeigu vaikas pasąmoningai žino, kad reikia veikti, tai abejonės, kuriuo keliu eiti, yra mažiau. Dar mažiau – savigraužos dėl priimtų sprendimų."

Pats M.Vidugiris pastaruoju metu daugiausia dirba su įmonių komandomis. Pagrindinė mokymų tema – organizacijos vidinė kultūra, šilti, efektyviam darbui padedantys kolegų santykiai, komandos virsmas chebra – žmonėmis, turinčiais vieną tikslą ir džiaugsmingai jo siekiančiais.

Anot pašnekovo, atsiranda vis daugiau darbdavių, suprantančių, kad taip, kaip buvo anksčiau, būti nebegali. Seni motyvaciniai metodai nebemotyvuoja. Ypač jaunosios kartos. Taip, asmeninius gyvenimus, santykius dažniausiai kuriamės už darbovietės ribų. Tačiau paskaičiavę, kokią dienos ir gyvenimo dalį praleidžiame darbe, suprasime, kad be draugystės pasmerksime save daugybei valandų apkalbų, lipimo per galvą ir skendimo įvairiausių kitokių nepasitenkinimų liūne.

Jeigu yra santykis – galima kalbėtis, išsakyti savo nuomonę, ieškoti būdų problemai spręsti, nebelieka nereikalingo psichologinio spaudimo.

"Darbas tampa efektyvesnis – jeigu aš ant savo kolegos nepykstu, man su juo daug lengviau dirbti. Ir man galvos neskauda, ir jam smagu. Kai man pradeda dėl ko nors galvą skaudėti – aš nueinu ir pasakau. O namo grįžęs tada galiu savo antrajai pusei ar draugams skirti dėmesio, o ne tik kalbėti apie tai, kaip man darbe nepatinka, – dėlioja scenarijų M.Vidugiris, mokantis komandas atsitraukti nuo virtualaus bendravimo ir sugrįžti prie tikrojo. – Didžiausias mano troškimas – padovanoti pozityvų pokytį. Tik pokytis neįvyksta per savaitgalį ar per vieną dieną. Tam, kad žmogus, kolektyvas keistųsi, reikia daug laiko ir dar daugiau noro."



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių