Kodėl taip sunku kartu gyventi tradicinėje šeimoje?

Kodėl, sumainius žiedus prie altoriaus, anksčiau arba vėliau subyra vyro ir moters santykiai?

1. Vestuvių dieną vyras ir moteris sudaro sutartį – gerbti ir mylėti vienas kitą, kol mirtis išskirs. Iškelia grandiozinę puotą su baltais balandžiais ir margais drugeliais sau, giminėms, draugams. Pragmatiškai kalbant, žmonės pasirenka vienas kitą kupini didžiulių lūkesčių, vilčių, pasitikėjimo ir tikėjimo, kad tas vyras arba ta moteris bus ištikimas ir suteiks saugumą, meilę, ir t.t. visam gyvenimui. Tiktai nė vienas žmogus nėra ir negali būti kito žmogaus laimės garantu. O kas toliau?

2. Gyvenime viskas ne taip paprasta. Žmogus – daugialypė būtybė, jis nuolat keičiasi tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Gerai, kad, kai išblėsta aistros laužai, du žmonės dar turi bendrų juos siejančių tikslų ar interesų, pavyzdžiui, augina vaikus, statosi namą. Tik anksčiau ar vėliau į poros namus atsliūkina nyki kasdienybė su neplautų indų krūva, nešvariais skalbiniais ir mokesčiais bankui. Ir tada žmogus praregi: jo žmona (jos vyras) visai ne tokia / toks, kokia / koks buvo anksčiau.

3. Iš pradžių mes visi labai norime patikti ir įtikti savo išrinktiesiems. Susikuriame tobulą įvaizdį, kuris masina mūsų aistros objektą. Tik... Neįmanoma ilgai išlaikyti šio išorinio vaizdo – fasado. Juk žmogus yra visoks: geras ir blogas, piktas ir liūdnas. Jauni žmonės tikisi, kad jų santykiai bus nuolatinė šventė, ir greitai nusivilia. Kiek ilgai žmogus gali valgyti šokoladą? Po kiek laiko jam norisi mėsos...

4. Tai, kas anksčiau buvo nauja, įdomu, entuziazmui išblėsus, tampa nuobodu ir įprasta (bendravimas, įvairios pramogos, seksas, kelionės). Tada atsiranda nuovargis ("Aš pavargau tave mylėti"), nepasitenkinimas vienas kitu, priekaištai, trankomos durys, dūžtantys indai. Ir tai natūralu, nes žmogiška. Juk neprivalome mylėti kito žmogaus tokio, koks jis yra – nesiskutęs, prisigėręs, žaidžiantis tankais, niekur nedirbantis ar nuolat plepanti, pripūstu biustu lėlytė, kuri, kaip Eločka iš "12 kėdžių" moka ištarti tik tris rišlius sakinius...

Jauni žmonės tikisi, kad jų santykiai bus nuolatinė šventė, ir greitai nusivilia. Kiek ilgai žmogus gali valgyti šokoladą? Po kiek laiko jam norisi mėsos...

5. Meilės įsipareigojimas yra iliuzija, nes kasdienybėje žmonės keičiasi, o tie pokyčiai kitam gali būti nepriimtini. (Ką daryti moteriai, jei jos katinėlis, buvęs sportiškas atletas, tingi praustis, dvokia žuvimi ir augina alaus pilvą ant sofutės? Ką daryti vyrui, kai jo auksaplaukė princesė virsta susikuitusia ir amžiais bumbančia baidykle, įnikusia į feisbuką, nuolat zyziančia, kad jai trūksta dėmesio ir švelnumo?)

6. Šiuolaikinė šeima pavirto į įmonę – ūkį, kuriame nuolat vyksta natūriniai mainai. Viskas gerai būna tol, kol abu sutuoktinius tokie ryšiai tenkina (pavyzdžiui, ji skalbia jo kojines, lygina jo marškinius, augina jo vaikus, o jis uždirba pinigų, medžioja, užsibūna verslo susitikimuose iki paryčių, bet dovanoja jai prabangias dovanas, vežasi į egzotiškas šalis ir viešumoje demonstruoja savąją brangenybę. Arba: ji daug dirba, augina vaikus, tvarko namus, o jis, bedarbis, leidžiantis jos pinigus, gyvena namuose vaiko teisėmis). Tokie barakudiški santykiai tęsiasi tik tol, kol vienas arba abu pavargsta nuo kasdienybės. Ir tada santuoka subyra.

7. Žmonės turi įgimtą teisingumo jausmą, kuris anksčiau ar vėliau atsibunda. Dabar mes visi patys sau esame svarbios personos – nenorime duoti, o tik gauti. Ir vieną dieną kyla iracionali idėja: "Niekaip nesuprantu, kaip aš jį/ją galėjau mylėti? Ką šiuose namuose veikiu?" Žmogaus prigimtyje visada slypi du kardinaliai priešingi poreikiai: noras būti saugiam (mylimam) ir noras būti laisvam. Nepatenkinus pirmojo, dominuoja antrasis. Ir žmonės skiriasi.

8. Ir tikrai gerai daro. Juk negalima tapti kieno nors poreikių įrankiu, įnorių auka. Negalima ant savo pečių tempti jau svetimo, nemalonaus ir nepatogaus tapusio kito gyvenimo. Negalima kentėti ir laukti tikintis, kad kada nors viskas pasikeis. Todėl reikia nebijoti keistis pačiam (pradėti nuo savęs) ir keisti įpročius, užpelkėjusius santykius. Reikia nebijoti išsiskirti ir užmegzti naujus ryšius, kai iliuzijos išsisklaido ir ankstesnieji santykiai nebeskatina jūsų asmenybės augimo. Žmogus gimsta tam, kad būtų laimingas. Ir tik nuo jo paties ta laimė priklauso.

Šiuolaikinėje visuomenėje nėra vieno teisingo diskurso apie tradicinę šeimą. Visi susituokusieji tikisi gyventi stabilioje šeimoje, nori, kad jų namai būtų užuovėja nuo visų šio pasaulio skersvėjų. Tačiau faktas tas, kad tokią šeimą kintančio pasaulio sąlygomis kurti ir išsaugoti yra labai sunku. Beveik neįmanoma. Tai yra kasdienis titaniškas darbas ir kartu subtilus menas, reikalaujantis dviejų žmonių pastangų.