Kalėdos turi būti ne stebuklingos, o artimos mums patiems

Ką padariau aš?

V. Malinauskaitė pastebi, kad, būsimai šventei keldami grandiozinių lūkesčių, dažniausiai save užprogramuojame likti nepatenkinti. Kalėdoms nepateisinus susikurto idealaus vaizdo, aplanko liūdesys ir nusivylimas. Kai iš šventės tikimės magijos, o ne realaus gyvenimo patyrimo, kiekviena nemaloni smulkmena ar pasikeitę planai išmuša iš vėžių ir sugadina nuotaiką. Tad, pasak psichologės, neverta ieškoti nerealių stebuklų, o geriau leisti sau švęsti šventę, artimą savo širdžiai.

„Pirmiausia svarbu nustoti tuščiai tikėtis ir pačiam prisiimti atsakomybę už savo įnašą į Kalėdas. Paklauskite savęs, ką pats padarėte, kad šventė būtų tokia, kokios norite? Kitas žingsnis – suprasti tikruosius savo norus, kadangi konkretaus troškimo įvardijimas yra labai svarbus siekiant tikslo. Būtina atpažinti, kaip jus veikia aplinkinių lūkesčiai, kokie yra jūsų paties norai. Pavyzdžiui, galbūt jūs visai netrokštate triūsti virtuvėje, gamindami dvylika patiekalų. Gal užteks vieno mėgstamo patiekalo, pačių išsikeptos duonos ir šiltos namų aplinkos? Juk per Kalėdas svarbiausia ne prikimšti pilvai, bet jaukus ir šiltas bendravimas su artimaisiais, pakili nuotaika, – sako V. Malinauskaitė. – Apgalvojus, kokios Kalėdos būtų jums malonios, pereikite prie realių veiksmų. Reikėtų ne laukti ir tikėtis, o išsikelti konkretų, nebūtinai didelį, bet įgyvendinamą tikslą ir jo siekti. Pavyzdžiui, galbūt jūsų svajonių Kalėdos yra ne sėdėti prie stalo, o mėgautis gamta. Pasiūlykite šeimai tokį variantą – gal ir kiti slapta svajoja apie panašias šventes.“

Pašnekovė pastebi, kad neretai taip susikoncentruojame į tobulos šventės kūrimą ir artimųjų norų pildymą, kad pamirštame, ko patys iš tiesų trokštame. Arba atvirkščiai – savo norus iškeliame aukščiau kitų ir užmirštame tikrąją šventės esmę.

V. Malinauskaitė pataria su artimaisiais iš anksto pasikalbėti apie šventės lūkesčius ir pasistengti bent iš dalies įgyvendinti kiekvieno šeimos nario norą. Galbūt vienas svajoja pasivaikščioti gamtoje, kitas trokšta šeimos žaidimų vakaro, o trečias – smagių ir jautrių pokalbių. Kodėl gi viso to neįgyvendinus, šventę paverčiant išties ypatinga.

Vilija Malinauskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Tikrojo stebuklo paieškos

Svajoti apie tobulas šventes mus dažnai skatina filmuose, reklamose ir socialiniuose tinkluose matomi vaizdai, sufleruojantys, kad Kalėdos turi būti šventė su kalnais dovanų ir begale linksmybių. Vis dėlto V. Malinauskaitė siūlo verčiau klausytis savo širdies ir švęsti taip, kaip iš tikrųjų norisi. Pasak jos, per šventes reikėtų ne stengtis atkartoti filmuose matytus vaizdus, bet leisti gyvenimui būti tokiam, koks jis yra: su džiugesiu, grožiu ir netobulumu. Nepasiduokite mintims, kad šventė bus pavykusi tik tada, jei ją tobulai suorganizuosite.

„Jeigu esate iš tų žmonių, kurie labai priklausomi nuo kitų nuomonės, verta pasvarstyti, kiek jos paisyti. Galbūt šiuo laikotarpiu neverta naršyti socialiniuose tinkluose, stebint „tobulą“ kitų gyvenimą ir dūsaujant iš nevilties? Juk visi grandiozinių švenčių vaizdai tėra išorinis triukšmas, kuriantis tobulo gyvenimo iliuziją. Tiesa ta, kad tik jūs pats galite nuspręsti, kas jums yra gera ir smagi šventė, – sako pašnekovė. – „Pakankamai“ šiuo atveju yra svarbus raktinis žodis. Verta pasvarstyti, ko ir kiek jums užtenka, kad jaustumėte pakylėjimą ir į širdį įsileistumėte šventinę nuotaiką. Ką galite padaryti, kad savo sieloje įžiebtumėte šventę ir šiuo jausmu pasidalytumėte su artimaisiais? Radę atsakymų į šiuos klausimus, atrasite ir tikrąjį Kalėdų stebuklą.“

Dovanokime laiką kartu

Daugeliui Kalėdos asocijuojasi su lakstymu po prekybos centrus ieškant artimiesiems dovanų. V. Malinauskaitė primena, kad brangios dovanos nėra jausmų pakaitalas.

„Dovanų esmė yra pradžiuginti kitą, parodyti jam savo meilę ir išreikšti, koks jis yra svarbus mūsų gyvenime. Visuotinio nepritekliaus laikais materialinė dovana galėjo reikšti, kad žmogus apribojo savo finansinius išteklius, juos paskirdamas artimajam, kuriam įteikė dovaną. Tačiau šiais laikais didžioji dalis suaugusių dirbančių žmonių yra pajėgūs patys nusipirkti tai, ko jiems reikia. Todėl ir dovanų paieška dažnai tampa iškreipta, karštligiškai mąstoma, kuo dar nustebinti artimąjį, kuris ir taip visko turi. Materialinė dovanos pusė išauga tiek, kad užgožia emocinę“, – pastebi ji.

Smagu, dirbame visi, o vėliau drauge galime pasidžiaugti savo darbo rezultatais ir jausmu, kad kartu esame jėga.

Tai nereiškia, kad dovanos yra blogis. „Tik reikėtų nepamiršti tos pradinės, labai svarbios emocinės dovanos dedamosios, kuri padės išplėsti patį dovanojimo suvokimą. Juk dovana gali būti ne tik daiktas, bet ir kartu praleistas laikas, potyris, emocija ir atmosfera“, – vardija psichologė daiktų alternatyvas.

Kai pasiruošimas išvargina

Nusivylimą šventėmis neretai sukelia ir pervargimas. Dovanų pirkimo maratonas, namų puošimas ir maisto gaminimas kartais taip išsunkia, kad, atėjus šventei, jau nebelieka energijos švęsti. Pasak V. Malinauskaitės, svarbiausia išmokti pajausti savo ribas. Jei po intensyvaus pasiruošimo Kalėdoms pasijuntate be jėgų, vadinasi, energijos atidavėte daugiau nei jos gavote.

„Vertėtų atsisėsti ir ramiai, neskubant susidaryti kelis sąrašus: pirkinių, dovanų, namų puošimo darbų ir pan. Su namiškiais aptarkite, ką būtina atlikti, o ko galima atsisakyti, ir susitarkite dėl pareigų pasiskirstymo. Jei tam tikrų darbų atlikti nenori niekas, galbūt jie ir nėra tokie reikalingi. Žinoma, mokyklinio amžiaus vaikai gali išsisukinėti nuo jiems nemalonių užduočių, pavyzdžiui, grindų siurbimo. Tad verta pasikalbėti apie tai, kad didžiosios metų šventės yra visos šeimos reikalas, kai kiekvienas prisideda tuo, kuo gali. Smagu, kai dirbame visi, o vėliau drauge galime pasidžiaugti savo darbo rezultatais ir jausmu, kad kartu esame jėga, – pastebi ji. – Nepamirškite išreikšti dėkingumo savo artimiesiems ir palaikyti vieni kitus. Šiltas tarpusavio bendravimas, netgi nepikti ginčai ir derybos yra tikrasis šventės kūrimas.“

Kodėl aplanko liūdesys?

Pasibaigus didžiųjų metų švenčių maratonui, dalį žmonių apima liūdesys. Atrodo, tiek ruoštasi ir laukta, o viskas pasibaigė ir vėl laukia kasdienė rutina. Kurį laiką žmogus gali jausti nerimą, irzulį, prasčiau miegoti. Vis dėlto, jei neigiamos emocijos kamuoja smarkiai, V. Malinauskaitės teigimu, jūsų gyvenime greičiausiai trūksta sveikos pusiausvyros.

„Pakankamai“ šiuo atveju yra svarbus raktinis žodis. Verta pasvarstyti, ko ir kiek jums užtenka, kad jaustumėte pakylėjimą ir į širdį įsileistumėte šventinę nuotaiką.

„Jei po švenčių apima liūdesys, o ne pasitenkinimas dėl smagiai praleisto laiko su artimaisiais, greičiausiai jūsų energijos pusiausvyra buvo pažeista. Tikriausiai savęs atidavėte per daug, o gavote per mažai. Kitas variantas – galbūt apskritai nesate patenkintas savo gyvenimu. Jeigu tik šventėje jaučiatės gyvas ir džiaugsmingas, o po jos užklumpa niūri kasdienybė, verta savęs paklausti, ar išties gyvenate taip, kaip norite. Galbūt kasdienybėje jums ko nors per daug, o gal – per mažai, galbūt apskritai ignoruojate savo tikruosius poreikius“, – atkreipia dėmesį ji.

Psichologė pastebi, kad didžiosios šventės dažniausiai suvokiamos kaip aukščiausias metų taškas. Šiuo laikotarpiu peržiūrimi nuveikti darbai, svarstoma apie kitų metų perspektyvas, o visa tai vainikuojama šventinėmis tradicijomis, dovanomis ir kitais kulminacijai tinkamais atributais.

„Kai kuriems žmonėms išėjimas iš šio aukščiausio taško ir perėjimas į kasdienę rutiną gali sukelti liūdesį. Svarbu suprasti, kad tai negalutinis ir baigtas procesas – tik tam tikros ciklo fazės pabaiga. Didžiosios metų šventės praėjo, tačiau jos kartu suteikė ir svarbių dalykų, kurie toliau tęsiasi: pasitenkinimą per metus nueitais keliais ir padarytais darbais, bendrystės jausmą, gražiai praleistą laiką su artimaisiais, ilgėti pradėjusias dienas ir pamažu artėjančio pavasario jausmą, – sako ji. – Nesusisiekime su tuo, kas praėjo. Verčiau džiaukimės šventinio laikotarpio suteiktomis šviesiomis emocijomis.“