Nepaisant, kad specialiųjų tarnybų pareigūnai ramina, jog saugumo situacija mūsų šalyje nepasikeitė, bendras nerimo lygis visuomenėje pakilo. Psichologė Alma Želvienė teigia, kad pastarosiomis dienomis tai pastebima ir tarp tėvų, auginančių vaikus, kurie lanko ugdymo įstaigas.

„Dalis tėvų, baimindamiesi atakų, linkę likti namuose ir vaikų ugdymą tęsti nuotoliu, kitų rutinos šių dienų įvykiai nepakeitė. Tačiau ir vieniems, ir kitiems gali kilti klausimų, kaip kalbėti su vaikais apie visuotines kritines, įtemptas situacijas, į ką atkreipti dėmesį ir kada kreiptis pagalbos“, – sako A. Želvienė.

Pasak jos, šiuo metu, kaip ir kitose panašiose krizinėse situacijose, vaikams gali kilti daugybė klausimų, jie gali būti išsigandę, sutrikę.

„Turėdami mažiau gyvenimiškosios patirties, jie negali įsivaizduoti ir prognozuoti, kuo baigsis viena ar kita įtempta situacija, negali nuspėti jos eigos – tai nerimą tik didina. Labai svarbu, kad tokiais momentais šalia vaiko būtų kuo ramesnis suaugusysis“, – sako psichologė.

Mokytojai ir tėvai vaikams yra tie žmonės, kurių reakcija jiems yra aiškus orientyras, leidžiantis jaustis saugiau, ramiau arba, priešingai, dar labiau sutrikti.

Pasak psichologės, jausti nerimą ir įtampą tokiose situacijose yra normalu. Svarbu priimti tiek savo, tiek vaiko jausmus. Kartu ji dalijasi keliais patarimais, kurie padės jums ir jūsų vaikams išlaikyti ramybę įtemptais momentais.

• Išlikite ramūs. Pasistenkite atrasti jums veiksmingiausią ar anksčiau buvusią veiksmingą nusiraminimo techniką. Atminkite, kad būtent jūsų reakcija bus signalas vaikui, nurodantis, kiek saugi ar pavojinga yra situacija, su kuria susiduriate.

• Priminkite vaikams, kad yra žmonių, kurių darbas yra rūpintis mūsų saugumu.

• Stebėkite savo vaikus, ar jie nori kalbėtis apie įtampą keliančius įvykius. Jei taip, leiskite vaikams klausti, atsakykite į jų klausimus, stebėkite, kas jiems kelia didžiausią susirūpinimą. Būkite pasiruošę į kai kuriuos klausimus atsakyti ne vieną kartą – tam tikrą informaciją, ypač sudėtingą ar skaudžią, vaikui gali būti sunku priimti, todėl klausimai gali kartotis.

• Jei vaikai nori kalbėtis, kalbėkite su jais jiems suprantamais ir amžių atitinkančiais teiginiais, trumpai, aiškiai, be bauginimų ar interpretacijų; vaikams nereikia pateikti gausios, detalių kupinos informacijos.

• Kai kurie vaikai savo būsenos neišsakys žodžiais, tačiau tai pastebėsite jų piešiniuose ar žaidimuose. Visiškai normalu, jei vaikai įtemptų temų neliečia, išbėga žaisti su draugais ar užsiima kita mėgstama veikla.

• Priimkite vaiko jausmus, būkite supratingi ir palaikantys.

• Ribokite informaciją, kuri pasiekia vaiką: neaptarinėkite šalia vaiko karo ar teroristinių aktų, kitos nerimą keliančios informacijos. Vaikui esant šalia, televizijos aktualijų ar radijo laidos neturėtų skambėti kaip fonas.

• Laikykitės kiek įmanoma įprastesnės rutinos – tai vaikams suteikia saugumo jausmą.

• Bendraukite ir palaikykite ryšį su vaikų ugdymo įstaiga. Svarbu žinoti, kaip į įtemptas situacijas reaguoja ugdymo įstaiga. Jei pastebite padidėjusį vaiko nerimą, informuokite vaiko mokytojus.

Apibendrindama psichologė pataria apskritai stebėti vaiko elgesį ir būseną – stipriai nerimaujančiam vaikui gali sutrikti apetitas, miegas, atsirasti somatinių nusiskundimų.

„Jautriau į įtemptas situacijas gali reaguoti vaikai, kurie neseniai išgyveno netektį ar kitą sukrėtimą savo gyvenime. Pastebėję, kad vaikui sunku įveikti nerimą, baimę, pasikonsultuokite su psichologu ar kitu psichikos sveikatos specialistu“, – pataria A. Želvienė.