Kaip padėti pykstančiam vaikui?

Ką svarbu žinoti apie vaiko pykčio priežastis, kaip pyktį galima išlieti saugiu būdu ir kokią įtaką neverbalinė suaugusiųjų kalba daro vaiko emocijoms, vaiko teisių gynėjai pakvietė visuomenę išgirsti diskusijoje „Vaiko pyktis – kada priešas, o kada draugas?“.

Didelė suaugusiųjų atsakomybė

„Kalbėti apie jausmus – labai svarbu, nors ir ne visuomet paprasta. O ypač kalbėti apie pyktį“, – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė.

Pyktis siunčia signalą apie mūsų pažeistas ribas, nepatenkintus poreikius, o kartais užmaskuoja kitus jausmus.

Ji pastebi, kad tam tikra pykčio išraiška atsispindi ir statistiniuose duomenyse, kurie rodo, kad smurto tarp vaikų skaičiai auga kasmet, o kai kuriose situacijose vaikams prireikia netgi medikų pagalbos.

„Emocijų išjautimas, jų priėmimas ir valdymas yra sudėtinga užduotis kiekvienam vaikui, tad vis dažniau vaiko teisių gynėjams tenka inicijuoti psichologų ir psichiatrų pagalbą vaikams išbūti su savo jausmais“, – I. Skuodienė.

Specialistė akcentuoja, kad, be profesionalios specialistų pagalbos, ne mažiau svarbus vaidmuo tenka ir tėvams, nes jų buvimas šalia vaiko sunkiausiomis akimirkomis, palaikymas ir pastangos išbūti su vaiku jam patiriant stiprias emocijas – didelė atsakomybė suaugusiesiems, o kartu didelė dovana vaikui.

Visi jausmai reikalingi

Pasak „Vaikų linijos“ psichologės Jurgitos Smiltės Jasiulionės, visi gamtos duoti jausmai mums yra vienodai reikalingi ir nors pyktis labiausiai demonizuojamas – visi žmonės jį jaučia.

„Vaikai neretai yra mokomi vengti šio jausmo – „pykti negražu“, „piktų vaikų niekas nemėgsta“, „koks čia ožys vietoj vaiko atsirado?“ ar pan. Tačiau, kaip ir visi kiti jausmai, pyktis yra labai reikalingas – jis siunčia signalą apie mūsų pažeistas ribas, nepatenkintus poreikius, o kartais maskuoja kitus jausmus – vaiko bejėgiškumą, pažeidžiamumą, nusivylimą, gėdą. Augindami vaikus visi tėvai susiduria su stipriomis vaiko pykčio reakcijomis – natūralu, kad jos gali išgąsdinti, sukelti norą kuo greičiau jas nuslopinti. Tačiau mūsų, suaugusiųjų, pareiga – padėti vaikams pažinti kylančias emocijas ir mokytis jas išreikšti sau ir kitiems saugiais būdais“, – sako ekspertė.

J. S. Jasiulionė. Asmeninio archyvo nuotr.

Psichologė akcentuoja, kad savo emocinio pasaulio pažinimas yra svarbi psichologinės sveikatos sąlyga, todėl svarbu mokėti priimti ir saugiai išreikšti visas mums kylančias emocijas – įskaitant ir pyktį. Gal ne visada pavyks pyktį nukreipti pozityvia linkme, bet visada reikia rasti būdų padėti vaikui pažinti emociją, susidraugauti su ja

„Bet kuri emocija turi tam tikrą energetinį užtaisą, o pykčio atveju tas užtaisas itin stiprus. Tad pykstant vaiko kūne susikaupusią energiją svarbu išlieti saugiu būdu, kad patį vaiką apsaugotume nuo žalojančio pykčio poveikio ir į aplinką nukreipto smurto“, – atkreipia dėmesį psichologė.

Ekspertė sako, kad vaikai mokosi iš visko, ką mato: jų pamokos yra ir namo grįžusių tėvų nuotaika, ir tai, kaip vaikui artimiausi žmonės geba reikšti savo emocijas: vaikai perskaito ir neverbalinę artimųjų kalbą.

Psichologė pataria tėvams nesistengti būti visada tobulais tėvais ir neslėpti nuo vaiko savo jausmų ir emocijų: „Išnaudokime visas progas parodyti, kaip jaučiamės, tai bus geriausia pamoka vaikui apie jausmus, jam bus lengviau suprasti, kad emocijos yra mūsų dalis, o ne kažkas, ateinantis iš išorės ir baksnojantis ragais.“

Nepamirškime: vaikai mus stebi

„Stengiuosi, kad vaikai savo emocijas reikštų ramiai, bet būna visko. Kai vaiką užvaldo pyktis, dažniausiai apsikabinu ir laikau glėbyje, kol nusiramina, kalbamės arba tiesiog tylime“, – geriausią būdą padėti savo pykstančiam vaikui atrado trijų vaikų tėtis ir komunikacijos specialistas kaunietis Dainoras Lukas.

Kai vaiką užvaldo pyktis, dažniausiai apsikabinu ir laikau glėbyje, kol nusiramina, kalbamės arba tiesiog tylime.

D. Lukas sako, kad nors visus vaikus su žmona auklėja vienodai, jie labai skirtingi: vienas greitai užsiplieskia ir prireikia laiko susitarti, kitas – lengviausiai emociškai pasiekiamas būnant kartu ir žaidžiant. Na, o vienam iš vaikų savo argumentus tėtis kartais turi ir moksliškai pagrįsti.

Lankstumas padėjo tėčiui išlaikyti artimą ryšį su visais trimis savo vaikais, kuriems dabar 11, 14 ir 21-eri metai. Kurį laiką vyras su šeima gyveno Azijoje, kur žmona vietinius mokė kalbos, tad jis pasinaudojo tėvystės atostogomis ir rūpinosi jauniausia dukra nuo pusės metų ir dviem vyresniais vaikais. Sako, kad tuomet ryšys su vaikais itin sustiprėjo.

D. Lukas. Asmeninio archyvo nuotr.

Vyras sako, kad konfliktai ir vaikų pyktis dažniausiai yra susiję su mokykla.

„Kartais tenka ieškoti įvairių sprendimų, tie sprendimai būna ir paprasti ir labai sudėtingi. Tarkime, teko pakeisti vieno vaiko mokyklą ir, buvęs neklaužada ankstesnėje, dabar jis – vienas geriausių moksleivių klasėje“, – dalijasi D. Lukas.

Diskusijos dalyvis sako, kad akivaizdu, jog neverbališkai reiškiamas tėvų emocijas vaikai perskaito geriau nei išreiškiamas žodžiais, kad vaikai perima tėvų nuotaikas, rūpesčius ir į juos reaguoja ir kad tai jis pats patyrė kasdienėse situacijose šeimoje. D. Lukas primena Nelsono Mandelos žodžius: nepamirškite – vaikai jus stebi.

Tyla ir įsiklausymas

Aktorė ir patyrimų kūrėja, dirbanti su vaikais ugdymo įstaigose, Indrė Storpirštienė kviečia tėvus atsisakyti stereotipų apie tai, kas auklėjant „tinka“ ir ko „negalima“, o į visus netikėtumus reaguoti lengviau ir kūrybiškai.

Pyktis greitai persiduoda, reikia būti labai atspariu, kad jos neperimtum – vaikai šio atsparumo dar nėra išsiugdę, todėl turime jiems padėti.

„Kiekvienas vaikas yra unikalus, atskiras pasaulis, kiekvienas skirtingai priima ir reiškia emocijas. Man pačiai įdomu eksperimentuoti, įsitikinti, kokie patyrimai mano vaikus geriau veikia. Galiu parduotuvėje atsigulti ant grindų šalia suirzusio savo vaiko ir padėti jam įveikti pyktį. Jeigu būni su vaiku čia ir dabar, tikrai pagauni situaciją ir gali ją išmintingai nukreipti vaikui naudinga kryptimi“, – savo patirtį atskleidžia kūrybinga dviejų vaikų mama.

I. Storpirštienė. Asmeninio archyvo nuotr.

I. Storpirštienė pripažįsta, kad nėra paprasta užmegzti ir išlaikyti ryšį su vaiku ir atrasti, kas jį veikia – tai nuolatinis darbas. „Pykčio ar susierzinimo emocija yra gana gaji, greitai persiduoda, reikia būti labai atspariu, kad jos neperimtum – vaikai šio atsparumo dar nėra išsiugdę, todėl turime jiems padėti“, – ragina patyrimų kūrėja.

Ji siūlo savo receptą: susidūrus su vaiko pykčiu, svarbu tyla, įsiklausymas, empatija, įsijautimas į kito emocijas. O kaip tai veikia, diskusijos metu parodė suvaidindama kelias scenas.