Kai žvaigždės skiriasi, atrodo, tai tampa mada

Vadovautis principu kitas, arba "next", – tai jau simptomas, rodantis, kad žmogus iš esmės nevaldo savo gyvenimo. Jis tikisi, kad gyvenimas pasiūlys puikias darbo galimybes ar puikų partnerį, ir taip reikalai išsispręs. Bet realybė yra visiškai kitokia, ypač santuokos ir meilės reikaluose.

Rebusas: kaip santuoką išlaikyti – milijono vertas klausimas, jei kas žinotų atsakymą, matyt, jau būtų pasidalijęs. B. Barausko nuotr.

– Sakoma – įsimylėjau, širdžiai juk neįsakysi. Ir aplinka dažniausiai pateisina: na, paliko šeimą, betgi dėl meilės. Ar iš tiesų taip jau romantiška ir be išlygų teigiama eiti, kur veda jausmai?

– Santuoka dažniausiai sudaroma gana impulsyviai. Skaitydamas paskaitą, kalbėdamas apie tai, kas lemia – protas ar jausmai, kartais prašau pakelti rankas tų, kurie savo partnerį rinkosi įvertinę visus pliusus ir minusus, pasvėrę visas aplinkybes. Tai iš tikrųjų turėtų būti svarbu, nes daromas esminis gyvenimo pasirinkimas. Paprastai didelėje auditorijoje pakyla viena arba dvi rankos. Visiems kitiems tai spontaniškas, emocinis sprendimas. Ir tai yra normalus veiksmas, nes jei ilgai svarstysi, kitas gali nugvelbti tavo nusižiūrėtą asmenį.

Pasirinkimo stadijoje vyksta daug užkoduotų veiksmų, nulemiančių, kad sprendimai, renkantis partnerį, priimami labai greitai, šimtu procentų tikint, kad elgiamasi teisingai. Tačiau realiai mus veikia hormoninis kokteilis, kuris pasigamina, kai mes esame jauni ir norime priešingos lyties atstovo šalia. Įsimylėjimas įsiplieskia staiga, labai greitai keisdamas ne tik mūsų jauseną, bet ir protavimą. Taigi dažniausiai žmonės pasirenka partnerį labai mažai galvodami, su kuo jie tuokiasi.

Po pusantrų metų, kai tas kokteiliukas, užtikrinantis priešingos lyties žmogų šalia ir galimybę per tą laiką "pasidaryti" vaikų, nuslūgsta, atsiranda tam tikra duobikė, kuri atveria žmogui akis. Ir tas, kuris atrodė švytintis, nuostabus, visais atžvilgiais puikus, pasirodo toks, koks jis yra. Ir su juo reikia diskutuoti, derėtis, priimti sprendimus, jų laikytis – dėti kasdienes pastangas, kad ta partnerystė išliktų prasminga. Ir ne tik emocine, seksualine prasme, bet kaip draugystė, kuri praturtina ir vieną, ir kitą žmogų.

Šis santykių virsmas paliečia neišvengiamai visus, bet ne visi per jį sėkmingai peržengia. Ir tada skyrybos įvyksta greitai arba tampa atidėtu dalyku su seniai priimtu sprendimu skirtis.

Vadovautis principu kitas, arba "next", – tai jau simptomas, rodantis, kad žmogus iš esmės nevaldo savo gyvenimo.

– Minėjote, kad dabar skyrybų turime 5 proc. mažiau negu prieš 7–8 metus. Kas lėmė šį pokytį?

– Negaliu pasakyti tikslios priežasties. Norėčiau tikėtis, kad didėja žmonių sąmoningumas. Sąmoningiau pradedame žiūrėti į vaikų auklėjimą ir savo įsipareigojimus jiems, į ekologiją, tas įprasminimas, matyt, labiau pasiekia žmonių širdis ir galvas.

Antra vertus, iš statistinės kreivės matyti ir kitos sąsajos. Skyrybų daugėja tuomet, kai yra socialiai įtemptas laikotarpis, kai visuomenėje yra daugiau streso.

– Dabartinę situaciją sietumėte su kylančiais atlyginimais ir kitais gerėjančiais ekonominiais rodikliais?

– Ekonomika ne visuomet atspindi žmonių būseną, nors šie dalykai dažnai susiję. Matydamas judančias skyrybų kreives keliu hipotezę, kad žemyn jas nukreipia bendras emocinis laukas. Valstybėje prasideda erzelynė, ji nukeliauja iki šeimų, o įgūdžių reflektuoti savo būseną, kad esi suirzęs, ir spręsti iš to kylančių problemų neatsiranda daugiau – atitinkamai daugėja, barnių, konfliktų ir skyrybų.

– Ar didelis skyrybų rodiklis reiškia, kad esame nelaimingų žmonių visuomenė?

– Tikrai taip nesureikšminčiau neigiamo skyrybų aspekto. Santykinai mažai skyrybų yra Italijoje, Airijoje, ten žmonės dėl religijos neleidžia sau apie jas galvoti, bet kaip jie tose santuokose gyvena?

Skyrybos pačios savaime nėra blogis. Blogai, kai žmogus nesistengia meilės paversti draugyste. Liepsnojančios meilės vienas kitam išlaikyti ilgesnį laiką neįmanoma. Tą liepsnojantį jausmą, kuris verčia elgtis nekritiškai, turi paversti į stabilų, saugų, apdovanojantį vienam kitą buvimą kartu.

– Vis dėlto skyrybos suduoda žmogui nemenką smūgį. Kaip jas išgyventi?

– Svarbiausia – tinkamas įvykio įprasminimas. Skyrybų atveju jis dažnai būna toks: tas parazitas arba ta niekdarė mane paliko, netinkamai elgėsi, siaubas, koks tai žmogus – aš jo matyti gyvenime nenoriu. Užmirštama tai, kad tas žmogus buvo pasirinktas iš visų Žemės gyventojų kaip pats patraukliausias, linksmiausias ir visoks kitoks -iausias, kad su juo būta puikių santykių. Ir tai yra teigiama gyvenimo patirties pusė, net tada, kai ji baigiasi skyrybomis. Tik tada, kai atsisveikinimas su partneriu suvokiamas kaip naujo etapo pradžia, skyrybos tampa pozityviomis – buvo gražus etapas, nors ir ne visą laiką, aš iš jo išeinu šio bei to pasimokęs, kaip ir mano partneris, įgijęs patirties, dėl ko esu tobulesnis.

Baisiausias dalykas, kurį žmonės po skyrybų išsineša, – pyktis kitam žmogui, ir ne šiaip kuriam, bet kažkada buvusiam pačiam artimiausiam, bei vaikų įtraukimas į kovą. Ne pačios skyrybos daro žalą vaikams, bet konfliktų laikotarpis iki skyrybų ir jų įtraukimas į kovinius aljansus prieš kitą sutuoktinį. To reikia sąmoningai vengti.

– Vykstant garsenybių skyryboms būtinai nuskamba klausimas: ar jūsų širdis jau pasiruošusi įsileisti naujus jausmus? Kiek tai logiška? Ar natūralu iš vienų santykių iškart pulti į kitus?

– Man tenka susidurti su tokiu fenomenu, kai po vienos nesėkmingos santuokos ir nesėkmingo skyrybų įprasminimo, dar net santuokos byrėjimo metu ar vos tik jai subyrėjus, įeinama į stabilų ryšį su kitu asmeniu. Dažniausiai tai yra klaida. Viena, žmonės nemato, kokie jie yra nekritiški tuo metu, kai jiems reikia bet kokio peties išsiverkti, išsipasakoti, amortizuoti per skyrybas patirtą emocinį krūvį. Antra, jie neįprasmina priežasčių, dėl kurių iširo jų santuoka. Tas neatsitinka dėl vieno žmogaus – santuokai, kaip ir šokiui, reikia dviejų. Įpuolant į naujus santykius, nespėjama sau atsakyti, kokia gi buvo mano funkcija santuokos šokyje, kaip mano veiksmai prisidėjo prie jos subyrėjimo. To neįprasminus toliau daromos lygiai tokios pačios klaidos.

Racionaliai vertinant, po skyrybų reikėtų pabūti vienam, ir tai turėtų trukti kur kas ilgiau nei trys ar keturios savaitės. Bet, žinant emocinę gyvenimo pusę, sunku tikėtis, kad taip atsitiks. Mano nuomone, svarbu, kad žmogus apskritai įprasmintų pirmoje santuokoje gautas pamokas. Nes renkantis partnerius būna labai keistų dalykų. Kai prašau sutuoktinių, atėjusių konsultuotis dėl yrančių santykių, papasakoti, kas atsitiko, ji sako: laksto paskui kiekvieną sijoną, žvilgsniu sekioja visas moteris. Klausiu, kokia buvo pažinties pradžia, kaip ji pasirinko savo sutuoktinį. Jai imponavo, kad jis buvo linksmas, guvus, su kiekviena rasdavo ką pašnekėti. Lygiai ta pati priežastis, tačiau apsivertęs jos vertinimas. Žmonės to nemato ir kitą kartą lipa ant to paties grėblio.

– Dabar daug patarimų, kaip išsiskirti ir susirasti naują partnerį. O ką pasakytumėte jūs?

– Mano supratimu, reikia prisiminti, kad kiekvienas naujas įsimylėjimas yra tam tikro tipo liga, kuri verčia mus nekritiškai elgtis su gera priežastimi – gamtai reikia naujų porų ir naujų vaikų. O tai, kas vyksta su mūsų gyvenimais po pusantrų metų, jau yra mūsų sąmoningo darbo rezultatas. Jeigu mes įprasminame juos bent kartais tai prisimindami, turime šansą nepatekti į tą visuotinę santuokų ir ištuokų loteriją.