"Mano sūnus tik suėjus trejiems metams pasikeitė neatpažįstamai. Isterikuoja dėl menkniekių, truputį kas – iš karto pradeda verkti, bando atsikalbinėti, susitarti sunku. Kraštutiniais atvejais nebežinome: nekreipti dėmesio ir palikti vieną ar bausti, pavyzdžiui, saldumynų, filmukų žiūrėjimo apribojimu. Patarkite, kaip įveikti tą trejų metų krizę?" – rūpinasi Gintarė.

Kaip tėveliams reikėtų elgtis, jei atžala jautriai reaguoja, dažnai prieštarauja, yra nesukalbama, klausiame gydytojos, suaugusiųjų psichoterapeutės, vaikų ir paauglių psichiatrės Dalios Mickevičiūtės.

Specialistės komentaras

Gydytoja, suaugusiųjų psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė:

Susiduria su apribojimais

- Pirmiausia nebūtų teisinga sakyti, kad tokia krizė apima tik trimečius. Pastebima, kad prieštarauti, nepaklusti tėvams ir audringai reaguoti, kai kas nors neleidžiama arba nesiseka, būdinga vaikams nuo vienerių iki ketverių metų. Todėl ir šis sudėtingas vaiko raidos etapas vadinamas įvairiai – „trejų metų krizė“, „trečių metų krizė“, „antrų metų krizė“ ir pan.

Kodėl šio amžiaus vaikai taip elgiasi? Maždaug nuo vienerių metų, kai vaikas išmoksta vaikščioti, jis pradeda itin aktyviai domėtis aplinkiniu pasauliu: siekia daug ką išbandyti, nori paimti įvairius daiktus ir patyrinėti, ką su jais galima nuveikti, ima mėgdžioti suaugusiuosius, kartoti jų judesius – pavyzdžiui, bando „paskambinti“ mobiliuoju telefonu, patys apsirengti, apsiauti batukus.

Tačiau labai greitai mažylis susiduria su apribojimais: kai ko daryti neleidžia suaugusieji – pavyzdžiui, tėtis atima savo mobilųjį telefoną, kad jo nesugadintų, mama sulaiko, kad vaikas nebėgtų į gatvę. Kai kas vaikui nepasiseka tiesiog dėl to, kad jo įgūdžiai dar labai neišlavėję: jam sunku rengtis, ką nors iš aukštai paimti.

Taip mažylis, sulig savarankišku vaikščiojimu pradėjęs jaustis visagaliu, labai greitai pasijunta daug ko negalintis. Natūralu, kad tai sukelia nemažai pykčio, nusivylimo savimi, bejėgiškumo.

Nemoka išreikšti emocijų

Tokio amžiaus vaikas dar tik pradeda mokytis kalbėti. Tad nors jo emocijos būna stiprios, mažylis jų nemoka tinkamai išreikšti. Tuomet aplinkinių dėmesį jis siekia atkreipti kitais būdais – pradeda verkti, šaukti, gali kristi ant žemės, spardytis, mėtyti daiktus.

Pykčio protrūkių pikas – iki ketverių metų. Kai vaikas ūgteli, išmoksta geriau kalbėti, išsakyti, kaip jaučiasi („pykstu“, „pavargau“, „skauda“, „nenoriu“ ir t.t.), tokių reakcijų sumažėja, jos tampa ne tokios stiprios.

Jeigu vaiko kalbos raida vėluoja, pykčio protrūkiai gali ir užsitęsti. Tuomet labai svarbi logopedo pagalba. Tai padės vaikui įvaldyti kalbą ir kartu sumažinti neadekvačią emocijų raišką.

Nepriekaištaukite vaikui

Kai vaikas pyksta, bandyti kalbėtis su juo, ką nors aiškinti, yra beprasmiška, mat užvaldžius audringoms emocijoms žmogaus mąstymo centrai „atsijungia“. Geriausia yra tiesiog pabūti su vaiku, kol jis nurims.

Vaiko emocijas galima atliepti sakant: „Matau, kad supykai, nes nedaviau tau saldainio“, „Pyksti, kad reikia rengtis“. Tuomet vaikas jausis suprastas, nors pats ir nesugebės to pasakyti. Galima vaiką apkabinti, paglostyti, kartais prireikia laikyti stipriau, kad vaikas nemėtytų daiktų ar nežalotų savęs bei aplinkinių.

Pykčio protrūkiui praėjus patartina vaikui neprikaišioti. Prisiminkite, kad jis nėra kaltas dėl savo nesugebėjimo valdyti emocijų, tiesiog tokia yra vaiko raida – smegenų centrai, atsakingi už emocijų valdymą, bręsta tik apie ketvirtuosius gyvenimo metus. Geriau vaikui nurimus pasiūlykite ką nors kartu nuveikti ar pažaisti. Taip parodysite, jog kai vaikas ramus, jūs galite nuveikti daug įdomių dalykų. Tai paskatins vaiko norą elgtis taip, kaip jums patinka.

Svarbu, kad pykčio protrūkio metu patys tėveliai išliktų ramūs ir kantrūs, nepratrūktų. Jeigu jie jaučia, kad susivaldyti sunku, tuomet geriau atsitraukti nuo vaiko ir pabandyti nurimti patiems.