D. Bubnienė: nenubaustas smurtautojas neišmoksta pamokos

– Kaip  manote iš moters pusės, ar galima po mylimo žmogaus smurtavimo taip, kaip anksčiau žiūrėti į tą vyrą? Atrodytų, jog turėtų atsirasti kažkokia baimė, kad susipykus vyras vėl ims auklėti kumščiais.

– Taip, va čia ir yra svarbiausia, kad iš tiesų nebeįmanoma grįžti į tą patį švarų lapą, bet to tikėjimo dažnai turi tiek vienas, tiek kitas. Tiek nukentėjęs asmuo turi tikėjimo, kad štai, atleisiu, viskas bus taip pat. Bet niekur nedingsta tos nuoskaudos, tos baimės, jos išlenda. Kitas dalykas, apie ką gal rečiau kalbama, kad smurtavęs asmuo jaučiasi lygiai taip pat blogai. Dažnai jis supranta, kad padarė blogai, už tai jo galbūt nemyli, jis nusikaltęs ir dvejoja, abejoja dėl antros pusės požiūrio, jausmų, kartais laiko save nebevertu meilės, kas iš naujo užsuka tą ratą. Aš bijau, jaučiu nepasitenkinimą, pradedu pykti ir vėl kažką blogo darau to pykčio nesukontroliavęs.

Žmogus, kuris negauna atitinkamos bausmės už savo elgesį, nepasimoko.

– Esate sakiusi, jog nevertėtų iš karto daryti išvados, kad smurtauti šeimoje gali tik vyras – smurtą, ypač psichologinį, dažnai patiria jie patys. Kaip manote, kodėl moterys, užuot palaikiusios mylimą vyrą visur, kur tik įmanoma, atvirkščiai, engia ir žlugdo jo pasitikėjimą savimi?

– Tai nebūdinga tik moterims ar vyrams, tai tokia bendražmogiška problema, kad, matyt, norisi šiek tiek pakilti virš kito kitą žeminant. Parodyti savo vertę, tam tikra prasme, savo jėgą, valdžią kitą pažeminant.

– Manote, kad toks elgesys kyla iš vidinių kompleksų?

– Manau, kad taip. Kitą žeminant tarsi siekiama būti vertesniam, aukštesniam, teisesniam.

– Galbūt prisimenate apie žmones istorijų, kurios jums teikia didžiausią profesinį pasitenkinimą?

– Yra tų atvejų ir jie nebūtinai susiję su smurtu artimoje aplinkoje. Pavyzdžiui, viena moteris, išgyvenusi mamos netektį, buvo apimta gilios nevilties, paskui net viename renginyje sutikusi mane padėkojo – tai tikrai labai paglostė širdį. Taip pat, būna, kad skambina jau nauji žmonės ir sako, kad jiems rekomendavo žmonės, su kuriais anksčiau teko dirbti. Buvo ir tokia istorija, kai žmogus aštuoniolika metų kalėjęs, pripažintas recidyvistu, nes daug kartų teistas, nors ir už smulkmenas, bet kiekvieną kartą vis sulaukdavęs didesnės bausmės, atėjo pas mus. Jis buvo vėl išėjęs iš įkalinimo įstaigos ir nežinojo, nei nuo ko pradėti, nei ką daryti, nei kaip. Jam buvo pagelbėta darbą susirasti ir tai tas gerasis atvejis, kai žmogus atrado Dievą, integravosi į visuomenę, dabar turi dukrytę, ir nors nebegyvena Lietuvoje, nes taip susiklostė aplinkybės, mane asmeniškai jis vadina sese, o Moterų krizių centro ankstesnę vadovę Aušrą – mama.

– Nepaisant visų jūsų nuveiktų darbų, sunku nepastebėti ir to, jog esate žavi moteris. Kaip puoselėjate savo išvaizdą? Galbūt turite savų grožio ritualų?

– Deja neturiu (juokiasi). Vienintelis ritualas, kurį gal kartoju, kartais su pertraukomis – sporto salė arba joga, aerobika. Čia turbūt pagrindinis ritualas. Nesilankau kas mėnesį kirpykloje, jokių masažų, salonų. Nors kartais norėtųsi. Tai tiesiog – ne dabartinio mano gyvenimo prioritetai.

– O gal tuomet yra grožiui kenkiančių dalykų, kurių vengiate tarsi ugnies?

– Alkoholį vartoju saikingai, nerūkau, valgau šiaip viską, bet gal mano mityba daugiau tokia intuityvi. Jeigu aš jaučiu, kad dabar štai noriu šito, tai ir valgau. Būna, kad užsimanau ir torto ar kokio kepsnio. Bet šiaip maistas nėra man kažkoks pagrindinis gyvenimo malonumas, yra žmonių, kurie labai iškelia maisto kultą, o aš tikrai ne – galiu pavalgyti, ką randu namuose, dėl to man nekyla jokių problemų.

– O kaip labiausiai mėgstate praleisti laisvą dieną, jei tokių dar pasitaiko?

– Žinoma, to laisvo laiko nėra tiek daug, kiek galbūt norėtųsi, kartais ar kažkas iš artimųjų pasako, o ir pati neretai pamąstau, kad šiek tiek reikėtų persidėlioti laiką, darbus. Jo turint, kaip kada. Kartais norisi visą dieną pragulėti ir pratinginiauti. Bet šiaip labai mėgstu gamtą, man patinka fotografuoti, jeigu turiu tokią galimybę. Gamta turbūt yra tai, kur labiausiai mėgstu leisti laiką, nes po klubus nevaikštau, po restoranus ir kavines – irgi, tos kompanijos man labiau patinka, ne kai sėdi kažkur prie stalo, bet kai kažką veiki, pavyzdžiui, keliauji. Aš ne iš tų moterų, kurios virtuvėje ruošia ką nors, o iš tų, kurios geriau eis parnešti malkų (juokiasi).

– Galbūt po to, kai tapote liudininke tokios daugybės įvairių krizių, su kuriomis susiduria žmonės, jau atradote universalią laimės formulę? Ar apskritai, jūsų manymu, tokia egzistuoja?

– Kažkokios laimės formulės tikrai nėra, nes kiekvienam ji gali būti kitokia. Tai, kas gali būti bendra, – vidinės ramybės siekimas, kai tiesiog moki kitaip žiūrėti į kai kuriuos dalykus. Nėra nė vieno žmogaus, kuris nepatirtų kokių nors krizių, psichologai – taip pat ne išimtis. Dabar kaip tik labai populiarėja vienas metodas, kuris angliškai vadinasi mindfulness (įsisąmoninimas). Kai visiškai įsisąmoniname savo patirtis, neleisdami viršaus imti emocijoms, jų nenuneigdami, negyvendami automatiškai. Visiškai suvokus savo mintis, emocijas, patirtį, susitaikyti su savimi pačiu. Tai iš tikrųjų ir yra svarbiausia – pasaulėjauta bei tai, kaip jautiesi pats. Tai, ko gero, rodo ir žmogaus brandą. Jeigu tu pažįsti save, priimi save ir taip pat priimi pasaulį, tokį, koks jis yra, čia turbūt, na, ne laimės formulė, bet jau į tą pusę.