Besiskiriantys suaugusieji visų pirma turi galvoti apie vaikus

Statistika rodo, kad Lietuvoje išsiskiria apie 40 proc. susituokusių porų. Skyrybos – nemenkas išbandymas suaugusiesiems, tačiau dar didesnis – vaikams, ypač jei panirę į savo skausmą ar kovas tėvai nesusiprotėja pasirūpinti jų jausmais ar net ima vaikais manipuliuoti.

Išsaugoti, ką galima

Vis dar gajus mąstymas, kad reikia kartu gyventi dėl vaikų – net jei poros santykiai konfliktiški, atšalę, pasiekę tokią stadiją, kad kažkada vienas kitą mylėję žmonės nebeturi nieko bendro. Tiesiog gyvena du skirtingi pasauliai po vienu stogu, nes neva vaikams taip geriau.

Kaip teigia VšĮ "Laimingas vaikas" psichologė Milda Karklytė-Palevičienė, šiais laikais vis daugiau šnekama apie tai, kad toks gyvenimas dėl vaikų iš tiesų nenaudingas patiems vaikams. Be jokios abejonės, vaikui labai svarbu gyventi pilnoje šeimoje, bet jeigu tėvams nepavyksta būti kartu ir būti pakankamai gerais tėvais (tobulų tėvų vaikui nereikia – užtenka pakankamai gerų), tėvų skyrybos vaikams – geresnė išeitis.

"Vaikus vargina gyvenimas, kai tarp tėvų – įtempti santykiai, atvira ar pasyvi agresija, nuolatiniai konfliktai, – sako psichologė. – Taip gyvendami mažieji patiria daugiau streso nei tuomet, jei tėvai civilizuotai išsiskirtų, o vaikas vis tiek turėtų tėtį ir mamą, tik gyvenančius skirtinguose namuose. Dirbtinis stengimasis gyventi dėl vaikų dažnai atsisuka prieš vaikus, o ir patys tėvai taip gyvendami nėra laimingi."

M.Karklytės-Palevičienės teigimu, kai tarp dviejų žmonių vyrauja konfliktai, fizinis ar psichologinis smurtas, vis tiek bandoma išgelbėti net tokią šeimą, pasitelkus mediaciją. Kiekvienas atvejis, dėl ko byra šeima, labai individualus – įvairiausios priklausomybės, emocinis ar fizinis smurtas, trečias asmuo. Bet būna, kad žmonės ir patys nesupranta, kas atsitiko, todėl kartais mediacija gali padėti.

"Porų psichologams kartais tenka diagnozuoti: deja, ši santuoka yra baigta. Tačiau tie patys žmonės, atsikratę tam tikrų bėdų, gali iš naujo sukurti savo santykius – būdami sveikesni viduje, atsikratę kamuojamos bėdos, – tikina psichologė. – Reikia išbandyti visas pagalbos priemones, kad išsaugotumėte šeimą. Tik labai svarbu, kad tuo metu, kol suaugusieji kažką daro dėl savo santykių, jų vaikai būtų apsaugoti."

Paaiškinti, kas vyksta

Kai tėvai suvokia, kad padarė viską, norėdami išsaugoti normalius santykius, bet tai nebepavyks, reikia pasistengti, kad skyrybų procesas būtų kuo mažiau skausmingas vaikams.

M.Karklytės-Palevičienės teigimu, labai svarbus vadinamasis lojalumo konfliktas, t.y. jokiu būdu netraukti vaiko į savo pusę, jo akivaizdoje nežeminti ir neniekinti savo partnerio. Net sudėtingų skyrybų atveju labai svarbu suprasti, kad vaikui abu tėvai yra vienodai svarbūs. Jeigu jis gauna emociškai neigiamų žinučių apie kurį nors iš tėvų, kenčia ne tik jo santykiai su vienu iš jų – kenčia vaiko vidinis pasaulis. Vaikui reikalingi abu tėvai ir santykiai su abiem.

"Besiskiriantiems tėvams būtina išlikti neutraliems, kiek tik įmanoma. Pats skyrybų faktas mažyliui turėtų būti pateikiamas taip: mes abu – tėtis ir mama – taip nusprendėme, o ne: aš jį ar ją palieku, – akcentuoja psichologė. – Tėvams siūlyčiau savo emocijas, jei jau jos tiek iš vidaus sprogdina, išrėkti, išsikrauti išvažiavus į mišką, bet ne vaikų akivaizdoje. Normalu, kad emocijos kyla, nereikia vaidinti, kad jų nėra. Tik, mieli suaugusieji, nerodykite viso to savo vaikams! Pateikite, kad skyrybų faktas yra abiejų tėvų sprendimas. Vaikams labai svarbu paaiškinti, kas vyksta ir kodėl, tik svarbu nesileisti į tokias detales, kurias jiems per sunku suprasti."

Kaip paaiškinti vaikui? Universalus patarimas – tiesiog pasakykite: "Mes dažnai pykomės, per daug dažnai nesutapo mūsų nuomonės, mes labai stengėmės, kad taip nebūtų, bet mums nebepavyksta ir nebegalime būti kartu. Bet tai visiškai nesusiję su tavimi, aš visada būsiu tavo mama (ar tėtis). Mes visada tave mylėsime, bet mudviem gyventi kartu jau nebepavyksta." Iš esmės pasakoma tiesa, bet tik tiek, kiek vaikui užtenka žinoti.

Vaikai prisiima kaltę

Tėvų skyrybų metu, jei su vaiku tinkamai nekalbama, jam neaiškinama ar vaikas įtraukiamas į lojalumo konfliktą, jis pasąmoningai prisiima kaltę dėl tėvų ir vykstančių dalykų. Jo pasąmonė neretai nusprendžia: aš buvau nepakankamai geras, dėl to mano tėvai ir skiriasi. Net jeigu tėvai nieko panašaus nesako, vaikai vis tiek gali jaustis kalti.

Pasak M.Karklytės-Palevičienės, besiskiriantys tėvai turi elgtis taip, kad vaikas suvoktų nesąs kaltas dėl to, jog du suaugę žmonės nebegali gyventi drauge. Įnikus į savo bėdas reikėtų nepamiršti, kad vaiko galvelėje gali suktis pačių įvairiausių minčių, pavyzdžiui: aš nepadėjau tėvams susitaikyti ir t.t. Jis ima nesąmoningai jausti atsakomybę už tėvų sutaikymą, jų santykių pagerėjimą. Blogiausia, jei įsikarščiavę tėvai ir teškia vaikams: per jus mes čia ir pykstamės!

Milda Karklytė-Palevičienė: tėvams siūlyčiau savo emocijas, jei jau jos tiek iš vidaus sprogdina, išrėkti, išsikrauti išvažiavus į mišką, bet ne vaikų akivaizdoje.

"Kartais konsultacijų metu tenka matyti, kaip vaikai rezga planus apie tėvų sutaikymą – ką jie gali padaryti, kad tik namuose viskas vėl būtų gerai, – sako specialistė. – Taip mažieji jaučiasi atsakingi už suaugusiųjų santykius. Būtų gerai, kad tėvai suprastų, jog skyrybų atveju vaikas vis tiek daugiau ar mažiau kaltins save, bet būkite tokie atidūs, kad savo neapgalvotais veiksmais to jausmo vaikų galvelėse ir širdelėse dar labiau nepadidintumėte."

Psichologė pabrėžia: jokiu būdu nenaudokite vaiko kaip priemonės prieš kitą savo asmeninių karų tikslams.

"Vaikai ir mamai, ir tėčiui dažniausiai yra pati jautriausia vieta, tad vienas iš partnerių neretai griebiasi manipuliavimo, šantažavimo mažyliais metodų, - sako M.Karklytė-Palevičienė. - Neretai tėvai, įsisukę į savo skyrybų kovas, pamiršta, kad, naudodami vaiką kaip įrankį, labiausiai nuskriaudžia ne partnerį, kuriam nori atkeršyti, kažką įrodyti, o savo vaikus. Jiems tokie tėvų veiksmai yra nepakeliama našta, ilgalaikė psichologinė trauma, kurią dar greičiausiai teks spręsti ir išspręsti. Tėvai turėtų atsiminti: kad ir kas tarp jų nutiktų, kad ir kaip jiems nepavyksta suvaldyti savo emocijų skyrybų metu, vaikas jokiu būdu į tai neturėtų būti įtraukiamas", - kategoriškai įspėja pašnekovė.

Atpažįsta melą

Tėvai turi įsisąmoninti, kad skiriasi jie, o ne vaikas su jais. Tai ir turi būti aiškiai pasakyta mažyliui: skiriamės mes, bet mes nesiskiriame su tavimi, mes visada tave mylėsime ir rūpinsimės.

Labai svarbu tai parodyti ir savo elgesiu. Nemeluokite vaikui, jis tai labai puikiai jaučia. Jeigu pasakote, tarkime, kad tėtis yra nuostabus, o paskui visaip bandote apriboti vaiko buvimo su tėčiu laiką, mažylis tikrai supras, kokie tikrieji jūsų jausmai.

Vaikas augdamas patiria įvairiausių emocijų – ir malonių, ir sunkesnių, tai yra normalu. Tačiau jis neturi būti atsakingas už suaugusiųjų rūpesčius ir problemas. Tas mažas žmogutis net už save nėra atsakingas – tėvai atsakingi. O vaikas turi būti laisvas gyventi, augti, vystytis. Su savo pačių emocijomis nesusitvarkantys tėvai užkrauna vaikui naštą gyventi nebe savo, o jų – suaugusiųjų – gyvenimą. Tai yra mažų mažiausia nesąžininga jo atžvilgiu.

Tiesa, kartais nueinama į kitą pusę: suaugusieji vaidina, kad viskas gerai, o staiga vieną gražią dieną, tarkime, tėtis ima ir dingsta iš namų. Pasitaiko, kad tėvai jau išsiskyrę, o vaikas apie tai nežino. Sukuriamos įvairiausios istorijos, kad tėtis ar mama išvažiavo darbo reikalais, ir pan.

Kartais tėvai nusprendžia iš tiesų pagyventi atskirai, kad patys suprastų, kas iš tiesų vyksta jų santykiuose. Tada, M.Karklytės-Palevičienės teigimu, gal vaikui ir nereikia per daug žinoti, kol tėvai nepriėmė galutinių sprendimų. Tačiau kai jau apsisprendžiama skirtis, reikia pasakyti tiesą, tačiau taip, kad jam būtų suprantama ir kad jis negautų per didelio emocinio krūvio.

Abiejų tėvų rūpestis

Net ir išsiskyrę mama ir tėtis, anot psichologės, turėtų turėti bendras taisykles, bendras auklėjimo gaires, kurių būtų laikomasi abiejų namuose. Pavyzdžiui, jeigu saldumynai valgomi tik savaitgaliais, vadinasi, šita taisyklė galioja ir pas mamą, ir pas tėtį.

Pasitaiko, kad išsiskyrę tėvai vienas apie kitą vaikui nesako blogų žodžių, bet žino, kur vaiko silpnoji vieta – žaislai, saldumynai, kažkokios pramogos – ir tiesiog papirkinėja mažylį. Jam atrodo, kad tas, kur perka ir viską leidžia, yra geras, o kitas – blogas. Taip tėvai daro žalą ne partneriui, kurį norėtųsi paskaudinti, – šitaip kenkiama vaikui.

Neretai išsiskyrę tėvai, vis dar neišgiję po skyrybų, mesteli vaikui net nepagalvoję: tu kaip tavo tėvas / mama! Taip sakydami, jie vėl įtraukia vaiką į lojalumo konfliktą ir jį tiesiog pažemina.

"Jeigu vaikas žino, kad mama ar tėtis pyksta vienas ant kito, girdi lyginant jį su tuo bloguoju tėvu, kaip mažyliui jaustis? Jis pasąmoningai jaučia, kad yra žeminamas, nes supranta, kad yra abiejų tėvų dalis. Ir vėl vaikui užkraunama baisi emocinė našta, nes jis tarsi turi pasirinkti kažkurį vieną ir būti kaip tas, o ne anas. Kai tarp tėvų vyksta tokia nuolatinė kova, vaikui susiformuoja tik viena mintis: aš niekada nebūsiu geras. Jis negali atrasti, kaip įtikti abiem tėvams: jeigu darysiu, kaip sako mama, tada nepatiksiu tėčiui ir atvirkščiai, vadinasi, esu nieko vertas. Kaip tam mažam žmogučiui jaustis pačiam ir apskritai šiame pasaulyje?" – klausia psichologė.

Taip, specialistės teigimu, tėvams skyrybos irgi nėra pasivaikščiojimas po gėlių pievą, bet jie – suaugę žmonės, kurie vienaip ar kitaip ras būdų susitvarkyti su užgriuvusių emocijų ir jausmų lavina. Suaugusiesiems gali padėti išgedėti kiti suaugę žmonės. Vaikas neturi padėti spręsti problemų.

"Gal nieko blogo, jei mama ar tėtis pasako vaikui savo jausmus: liūdna, skaudu ir pan. Bet reikėtų parinkti vaikui tinkamus žodžius ir nerodyti itin stipriai išreikštų emocijų. Kad ir kaip jums skaudėtų, gal tikrai tuo metu ir jums pasaulis sugriuvo, bet nepaskandinkite vaiko savo skausme ir liūdesyje, – sako M.Karklytė-Palevičienė. – Atsiminkite – vaikas neturi tokių resursų, kaip jūs. Jam pats tėvų skyrybų faktas – didžiulė trauma, o jei dar reikia matyti skausme paskendusią mamą ar tėtį, jam pasaulis atrodo tragiškai nesaugus. Juk subyrėjo artimiausių žmonių, kurie turėtų būti saugi vaiko užuovėja, pasaulis."

Nesprendžiamos bėdos didėja

Anot M.Karklytės-Palevičienės, kad ir kokios skyrybos būtų – civilizuotos ar nelabai, vaikui tai yra trauma, nes tiesiog sugriūva visas jo iki šiol buvęs gyvenimas. Kiek ta trauma vaiko širdelėje liks, kiek vėliau turės įtakos jo gyvenimui, labiausiai priklauso nuo suaugusiųjų elgesio.

Įsivaizduokite save, įmestą į karo lauko zoną be ginklo, kai net nesuprantate, už ką kaunatės, tiesiog jumis kažkas didesnis ir galingesnis naudojasi savais tikslais. Taip jaučiasi ir vaikas, jei besiskirdami tėvai juo naudojasi kiekvienas savais tikslais.

Neretai vyrauja nuomonė, kad čia tik tėvų reikalas, o vaikas nieko nesupranta, nes dar yra per mažas. Deja, pasak psichologės, vaikai supranta daug daugiau, negu mes galvojame. Net jeigu jie negirdi barnių – jaučia tvyrančią įtampą, neišsakytas, užgniaužtas emocijas. Jie ne tik jaučia – jie tai dar ir išgyvena, dažniausiai giliai ir skausmingai.

Vaikams to vidinio skausmo padariniai išryškėja skirtingai, tad reikėtų juos stebėti. Tarkime, po tėvų skyrybų labai pakito mažylio elgesys – buvęs labai aktyvus, judrus, smalsus, staiga tapo vangus, niekuo nesidomintis, užsisklendęs. Kitas, kuris buvo ramus, lėtas, staiga pradėjo elgtis lyg užsuktas. Gali atsirasti miego problemų: košmarai, neramus miegas, baimė miegoti, negalėjimas užmigti.

Gana dažnai išryškėja ir elgesio problemų – agresyvumas, atsikalbinėjimai, nenoras kažko daryti, mokymosi bėdos – blogiau gebama kažką įsisavinti, prastesnė koncentracija. Kamuoja psichosomatiniai skausmai – be paaiškinamos priežasties skauda pilvą, galvą, raumenis, atsiranda nepaaiškinamų galvos svaigimų, tikų. Vaikas staiga gali, vaizdžiai tariant, sumažėti: kažką jau puikiai darė, mokėjo, o po tėvų skyrybų nebedaro, tarsi tapdamas mažesnis, norintis, kad jį labiau paglobotų, ieškantis didesnio saugumo. Gali kamuoti nuolatinis nerimas, valgymo sutrikimai.

Tėvai, pastebėję tokių pasikeitimų, specialistės teigimu, turėtų ieškoti pagalbos, nes nesprendžiamos bėdos tik didėja.

Faktų kalba

* 2020 m. Lietuvoje įregistruotos 15 299 santuokos ir 7 431 ištuoka.

* Tarp 2020 m. nutrauktų santuokų trumpiausia truko 131 dieną, ilgiausia – daugiau kaip 65 metus.

* Nors įvairiausiose šaltiniuose matome, kad pasaulyje pandemijos metu itin padaugėjo skyrybų, tačiau Lietuvoje pernai oficialus skyrybų skaičius nepadidėjo. Tiesa, galutines išvadas ekspertai linkę daryti tik įvertinę 2021 m. duomenis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kodėl taip

kodėl taip portretas
NUPĘZE NAŠLIAI IR DEGRADAI NETURI PINIGŲ LAISVO ELGESIO MOTERIMS...TODĖL MEDŽIOJA IŠTEKĖJUSIAS MOTERIS....

Problema

Problema portretas
Jie vyrai šeimoje negauna pasitenkinimo jie eina pas laisvo elgesio moteris.....JOS ŠEIMOS NEARDO SKIRTINGAI NEI MEILUŽĖ.....O ką daryti moterims???Jiems kartais irgi NIEŽTI...O kas pakasys visuomet atsiranda koks nupezęs našlys, kuris prisilaižo ištekėjusiai moteriai i ar išvis koks degradas.....Vat boba ir pameta PROTĄ..TUOMET GARANTUOTOS SKYRYBOS.......

SUAUGUSIEJI GALVOJA

SUAUGUSIEJI GALVOJA portretas
APIE ANTRĄ GALĄ......VAIKAI JIEMS POFIG....
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių