Apie tai, kodėl krizių metu sąmokslo teorijos tampa tokios patrauklios, su „Žinių radijo“ žurnaliste diskutavo „Vilnius Tech“ dėstytojas, .
– Kodėl krizių, karų ar kitų sukrėtimų metu sąmokslo teorijos įgauna tokią didelę galią?
– Yra kelios priežastys. Pirmoji – pavojų metu žmonės iš principo ima tam tikriems dalykams teikti daugiau dėmesio. Pavojai veikia kaip centruojantis, fokusuojantis elementas. Sąmokslo teorijos egzistavo ir prieš tai, bet COVID-19 pandemija staiga sufokusavo didelę žmonių grupę, kurie užsinorėjo atsakymų. O sąmokslo teoretikai buvo ta grupė, kuri pateikė atsakymus. Žmonės iš principo yra tokie padarai, kurie kur kas mieliau toleruos siaubingą pabaigą nei siaubą be pabaigos. Darant tyrimus apie sąmokslo teorijas buvo pastebėta, kad žmogaus negebėjimas išbūti su nežinomybe tiesiogiai koreliuoja su tikėjimu sąmokslo teorijomis. Sąmokslo teorijos pateikia atsakymą, kodėl vyksta šie baisūs ir siaubingi dalykai. Jei jie turi paaiškinimą, vadinasi, egzistuoja bent jau kontrolės iliuzija. Emociškai ji yra yra žymiai malonesnė nei visiškas kontrolės nejutimas. Žmonės sudėtingomis situacijomis gali lengvai įtikėti kokiais nors dalykais ne tik todėl, kad tai priverčia juos susimąstyti, bet ir todėl, kad pati nežinojimo būklė yra emociškai nepakeliama.
– Bet tai iš esmės yra ir tam tikra kritika oficialioms institucijoms, nes kartais jos nori nuslėpti informaciją dėl šalies saugumo. Tačiau institucijos turėtų geriau laviruoti ir suteikti daugiau informacijos.
– Man patinka interpretacija, kuri teigia, kad sąmokslo teorijos savaime nėra problema, tai yra gilesnės problemos simptomas, kaip karščiavimas. Pats karščiavimas reiškia, kad yra kažkokia rimtesnė liga. Jei muši karščiavimą ir negersi antibiotikų, visiškai neišspręsi problemos. Sąmokslo teorijos plinta tuo metu, kai atsiranda bendras nepasitikėjimas valdžios institucijomis. Gyventojai ima jausti, kad institucijos nėra jų pusėje ir pradeda jomis nebepasitikėti. Didysis sąmokslo teorijų bumas JAV prasidėjo po Niksono skandalo ir Irano kontraskandalo, po 90-ųjų. Tada įvyko didžiulis sprogimas ir sąmokslo teorijos tapo pop kultūros elementu.
Labai svarbu yra kreipti dėmesį į sąmokslo teorijas, bet bandymas jas užčiaupti nebūtinai padės. Jei nebus reaguojama į gilesnę problemą, kuri yra ta, kad valstybės gyventojai nepasitiki institucijomis, žmonės tik dar labiau ims jomis nepasitikėti.
– Kaip didinti tą pasitikėjimą?
– Dažnai pamirštama, kad masinės medijos dalyvauja sąmokslo teorijų skleidime. Labai sunku kritikuoti masines medijas dėl sąmokslo teorijų skleidimo ir nebūti cancellintam. Socialinės medijos labai prisideda prie sąmokslo teorijų skatinimo, nes jos didina įsitraukimą, kelia baimę ir nerimą, bet suteikia atsakymus. Jos nebūtinai padarys žmones laimingesniais, bet ant jų lengva užkibti. Net jei joms nepritari ir pradedi su jomis ginčytis, tai irgi didina įsitraukimą bei tikimybę gauti jų dar daugiau. Tai, kad masinės medijos atstovai leidžia plisti sąmokslo teorijoms ir mes neturime prieigos prie algoritmų, yra labai rimta problema.
Nuo XX a. pradžios laikraščiuose plito Siono išminčių protokolai. Henris Fordas išspausdino virš milijono nemokamų laikraščių su antisemitinėmis sąmokslo teorijomis. Tai buvo puikus būdas paskleisti daugybę sąmokslo teorijų, o socialiniuose tinkluose tai yra dar lengviau.
– Turėjome daug oro pavojaus atvejų ir tenka girdėti pamąstymų, kad valdžia viską išsigalvoja arba kad patys leidžia dronus. Ką daryti, jei yra paskelbiamas oro pavojus ir žmogus, įtikėjęs sąmokslo teorijomis, atsisako slėptis bei neigia grėsmę?
– Aš prisipažįstu, kad turiu pagarbą žmogaus sprendimo laisvei. Tai yra ir laisvė daryti labai blogus arba netinkamus sprendimus, kitaip tai nėra laisvė. Šiuo atveju tai priklauso nuo to, koks yra tavo santykis su žmogumi bei atsakomybė prieš jį. Jei kalbame apie 14-metį paauglį arba 80-metį senjorą, įtikėjusius sąmokslo teorijomis, yra tam tikra atsakomybė jais pasirūpinti, net jei jie to nenori.
– Ar verta ginčytis?
– Šiuo atveju nereikia ginčytis. Reikia paimti žmogų ir nusitempti į artimiausią saugią vietą. Aš kaip dėstytojas tokiu atveju turėčiau nusivesti savo studentus į artimiausią saugią vietą, net jei jie galvotų, kad tai yra nesąmonė. Savo darbovietės ir pozicijos esu įpareigotas tai padaryti, net jei pats ne itin tuo tikiu. Kita vertus, kai kalba eina apie žmones, kuriems mes neturime įsipareigojimo, nelabai matau, kaip įmanoma jiems kažką nurodyti. Nemanau, kad tai yra gera mintis. Darbą reikia daryti ne tada, kai yra oro pavojus, o prieš tai. Pagrindinis dalykas yra išklausyti, kodėl tas žmogus netiki šiais dalykais. Dažnai žmonės netiki ne todėl, kad žino ar supranta, bet dėl emocinio įsitraukimo. Jie nepasitiki valdžia ir viskuo, ką ji sako. Tuomet galima paklausti: jei būtų tikras oro pavojus ir netoli sprogtų dronas, ar tu vis tiek sakytum, kad geriau nesislėpti, ar prisiimtum tokias pasekmes? Pats esu išmokęs, kad kartais galima išmokyti žmones ne į patį dalyką, bet ir šoną. Pavyzdžiui, galima sakyti: dabar dėl drono pavojaus turi pusantros valandos pertrauką, gali nueiti į kitą vietą ir sėdėti prie telefono. Ar tam, kad įrodytum Lietuvos valdžiai, kokia ji yra neteisi, tu atsisakysi pertraukos ir sėdėsi darbe? Ar tau tai tikrai yra gera mintis? Reikia pakeisti kontekstą, kad žmogus nesijaustų, lyg jam yra įrodinėjama.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
Naujausi komentarai