Anoniminių alkoholikų išpažintys: gera drąsiai žvelgti žmonėms į akis

Prisipažinsiu, vykdama į susitikimą su Anoniminių alkoholikų (AA) draugijos Kauno skyriaus atstovais Tomu ir Pauliumi (vardai pakeisti), truputį jaudinausi. Turbūt nėra Lietuvoje žmogaus, kurio iš arčiau ar iš toliau nebūtų palietusi ši liga. Deja, ne kiekvienas ligonis išdrįsta pripažinti alkoholiko diagnozę.

Paulius ir Tomas turėjo drąsos. Dabar jie dalijasi savo patirtimis ir nori kiekvieną, kenčiantį nuo šios priklausomybės, įkvėpti sekti jų pėdomis, kurios jau daugybę metų neveda į alkoholio skyrių.

– Vykstant į susitikimą nejučia pasąmonėje iškilo vaizdinys, kurį filmų kūrėjai dažnai naudoja anoniminių alkoholikų klubų veiklai iliustruoti. Ratu sėdintys žmonės ir jų tradicinė susipažinimo frazė: "Labas. Mano vardas... Aš esu alkoholikas." Ar realybėje irgi taip yra?

Paulius: Mes pripažįstame, kad esame alkoholikai. Ir AA draugijos susirinkimuose, ir darbo, ir namų aplinkoje, ir giminės šventėse. Tai neišvengiama. Dažnai per tokius susibūrimus žmonės smalsauja, kodėl aš negeriu. Jei anksčiau dar drovėdavausi prisipažinti, tai dabar jau drąsiai sakau: "Nes esu alkoholikas." Tada žmonės suklūsta: o koks tu alkoholikas, jei visai normaliai atrodai ir negyveni kur nors prie konteinerių... Tuomet papasakoju savo istoriją, kuri priverčia juos paieškoti bendrų problemos sąlyčio taškų. Štai tada ir paaiškėja, kad toji alkoholizmo negalia yra palietusi vos ne kiekvieną – vienam suluošinusi brolį, kitam – dėdę, trečiam – tėvą ar motiną... Bet įdomiausia, kad dauguma jų artimųjų ar pažįstamų vis dar bando gyventi su ta baisia liga, manydami, kad atsiverti kitam – labai gėdingas reikalas. Arba patys vieni bando ją įveikti, o jėgos nelygios. Mat toji liga – sena kaip pasaulis.

Tomas: Ir man savo laiku buvo gėda apie tai kalbėti. Bet kol pats sau to nepripažįsti – kad esi alkoholikas – niekas nevyksta. O dabar aš jau galiu drąsiai apie tai kalbėti, nes savo pavyzdžiu noriu paskatinti atsiverti kitus, padėti jiems rasti sveikimo kelią. Nes iš tiesų anoniminiai alkoholikai taip ir sveiksta – padėdami vienas kitam.

Apninka nepakeliamas dvasios skausmas. Norisi staugti iš bejėgiškumo. Esi jau viską išbandęs – psichologus, daktarus, burtininkus, kodavimus... Daugiau būdų, kaip sau padėti, nebežinai.

– O kiek šiuo metu AA draugijoje yra aktyvių narių? Ar vedate kokią statistiką?

Tomas: Mes narių neregistruojame, jokios oficialios statistikos nevedame. Lietuvoje yra apie 130 grupių, Kauno regione – 23, o pačiame Kaune – dvylika. Kiekvienoje grupėje gali būti skirtingas skaičius žmonių – nuo 10 iki 50. Kas su ja dirba? Mes patys – tų grupelių nariai, to paties likimo broliai. Draugijoje esame visi vienodi. Čia nėra jokių gydytojų, psichologų ar kitų specialistų. Atėję į susitikimą mes kalbamės, dalijamės savo patirtimi.

Paulius: Pas mus jokių vadovų nėra, bet yra vadinamieji tarnautojai. Tai pasveikę nuo alkoholizmo žmonės, kurie supažindina naujokus, atėjusius į AA draugiją, su sveikimo nuo alkoholizmo programa, pavadinta Dvylika žingsnių. Šie žingsniai yra tarsi atskiros stadijos, kurias reikia įveikti alkoholikui, žengiančiam nuo chroniško alkoholizmo prie blaivybės. Būtent dvyliktasis žingsnis ir įpareigoja mus, dvasiškai pabudusius, gyventi pagal tas nuostatas ir perduoti žinią – kad išgyti vis tik įmanoma! – kitiems alkoholikams. Tai mes dabar ir darome.

– Ne kartą girdėjau klubo narius dalijantis savo istorijomis per Marijos radiją. Pabūsiu truputį nekorektiška, bet… ar jūsų draugija nėra kažkokia religinė sekta, teikianti išgijimo viltį tik per Dievo pagalbą?

Paulius: Mes kalbame ne tik per Marijos radiją. Skleidžiame žinią apie draugijos veiklą ir per socialinius tinklus, bendradarbiaujame su žiniasklaida, važiuojame į ligonines, kalėjimus ir kitas nelabai malonias vietas. Vien tam, kad apie mus sužinotų tie, kam mūsų labiausiai reikia. Per jėgą nesiperšame į draugus – tiesiog pasakojame savo išgijimo istorijas. Kieno širdį tas vilties grūdas pasiekia – tas pas mus anksčiau ar vėliau ateina.

Tomas: Draugijos veikla prasidejo nuo globos, kai vienas alkoholikas savanoriškai padėdavo kitam. Globėju vadinamas tas priekyje žengiantis žmogus, kuris ir pats daro žingsnius ir dar padeda kitam, išreiškusiam norą keistis. Mūsų veikloje irgi ne viskas rožėmis klota. Tarkim, lanko žmogus draugiją gal kokį dvidešimt metų, bet nė nemano imtis konkrečių veiksmų. Tiesiog ateina, kai jam būna labai blogai, o pagerėjus grįžta prie senų įpročių.

– Ar tiesa, kad pagrindinė kiekvieno alkoholiko problema yra ta, kad jis visai nemano esąs alkoholikas…

Paulius: Tiesa, iš savo patirties galiu pasakyti, kad ilgą laiką ir aš to nepripažinau. Na, koks gi aš alkoholikas, – kalbėdavausi pats su savimi. – Juk mašinos dar nepragėriau, žmogaus neužmušiau, į kalėjimą nepatekau ir pan. O kad nuo manęs žmona pabėgo, draugai nusigręžė, kad vienatvė širdį pjauna ir viskas aplinkui erzina – tai juk ir yra ženklai, rodantys, kad viskas, žmogau, nebėra kur tau dingti, esi įspeistas į kampą, turi pripažainti – esi alkoholikas. Kol nepradėjau lankyti AA  draugijos, galvodavau, kad tik mano vieno galvoje kyla tokios minčių audros, t.y. kad pasirinkau ne tą moterį, ne tokį darbą; kad tas priekyje manęs nemoka vairuoti, o pardavėja – skaičiuoti ir pan. Nuolatos kažkas atrodydavo kaltas – tik jau ne aš pats. Mane dažnai kankindavo visokios baimės – dėl vaikų, dėl ateities, dėl pinigų. Tik atėjęs čia aš supratau, kad esu ne vienas toks. Ir tai mane sustiprino, atnešė palengvėjimą. Palengva suvokiau, kad problema yra ne kituose – ne žmonoje, ne vaikuose, ne darbe, o manyje. Aš supratau, kad negaliu pakeisti viso pasaulio, bet galiu pakeisti save.

– Sakykite, kas tokio turi įvykti žmoguje, jo gyvenime, kad jis peržengtų per savo baimes, nusispjautų į savo gėdas ir vieną dieną ryžtųsi atverti AA draugijos susirinkimo duris?

Paulius: Jam pradeda labai skaudėti. Jį apninka nepakeliamas dvasios skausmas. Norisi staugti iš bejėgiškumo. Esi jau viską išbandęs – psichologus, daktarus, burtininkus, kodavimus... Daugiau būdų, kaip sau padėti, nebežinai. Pamenu, kai man viena jauna psichlogė pasakė, kad turbūt aš esu alkoholikas ir turbūt jau nebegalėsiu gerti išvis, buvo baisu… Sureagavau taip, lyg būčiau išgirdęs, kad sergu vėžiu. Gyvenimas negeriant man atrodė beprasmis, tarsi nepakeliama kančia. Visą dienos rutiną – darbą, pareigas – man norėdavosi prasukti kuo greičiau, kad pagaliau vakare galėčiau daryti tai, kas man tuo metu atrodė maloniausia, – išgerti.

Tomas: Alkoholikas nežino, kaip toliau gyventi jam pačiam, užtai labai gerai žino, kaip gyventi kitiems. Jam atrodo, kad jei kiti darytų taip, kaip reikia, viskas būtų gerai. Bet tai tik ligonio proto fantazijos.

– Apie tai ir kalbatės draugijos susirinkimuose?

Paulius: Dažniausiai žmonės pasakoja apie savo emocinę būseną ir veiksmus, kuriuos jie daro, kad ši būsena būtų stabili. Tarkim, kol dar vartojau alkoholį, kad ir kur būčiau, jausdavausi ne savo vietoje. Mane nuolat kankino nepritapimo būsena. Ar pas draugus ateidavau, ar į koncertą, darbą – vis tardavausi esąs ne savo vietoje, vis klausdavau savęs: ką aš čia darau?! Vartodamas alkoholį suprasdavau, kad pats save žudau, bet nieko negalėdavau padaryti. Aš nepasitikėjau kitais žmonėmis. Man atrodė, kad visi tik siekia kažkokios naudos, kad niekas nebendrauja su manimi nuoširdžiai. Buvau tikras egocentrikas, apie kurį turėjo suktis visas pasaulis. Jei skaudėdavo, tai skaudėdavo tik man. Jei liūdėdavau, tai būdavo liūdna tik man. Ne žmonai, ne draugui, ne vaikams. Niekada apie juos nepagalvodavau – kuo aš jiems galėčiau padėti?

– Kas vyksta, kai žmogus, praktikuodamas Dvylikos žingsnių programą, pradeda sveikti nuo savo priklausomybės alkoholiui?

Paulius: Kardinaliai pasikeičia jo gyvenimo kokybė. Atsiranda pojūtis, kad tau prieš akis – gražiausi gyvenimo metai (kai dar visai neseniai beveik laidojaisi). Atsiranda viltis, gimsta tikėjimas, kurio niekad nebuvo… Nes toji Dvylikos žingsnių programa iš esmės ir yra paremta tikėjimu. Ne religija, bet žmogaus tikėjimu aukštesniąja jėga, kuri gali padėti tau pasveikti. Nes vienas pats jau priėjai liepto galą. Ir kai tik tai pripažįsti ir imi kviestis į pagalbą Dievą, tarsi atsispiri nuo dugno ir pamažu pradedi kilti.

Tomas: Kai žmogus pasijunta sveikstantis, jis stengiasi nepraleisti mūsų užsiėmimų. Dažniausiai juos lanko nuolatiniai nariai – nesvarbu, kiek metų blaivūs būtų – dešimt ar dvidešimt. Bet kartais ir jiems visko pasitaiko – įvyksta atkrytis, nelaimė. Stengiamės, jei tik jie leidžiasi, padėti. Mūsų draugijos durys visiems ir visada yra atviros. Tiek suklupusiems, tiek ir naujiems nariams, kuriuos stengiamės padrąsinti.

– Ne paslaptis, kad jei jau žmogus įklimpsta į kvaišalus, tai ši problema paliečia ne tik jo gyvenimą. Ar kaip nors savo veikla stengiatės padėti, suteikti žinių, paramos anoniminių alkoholikų artimiesiems?

Turi įvardyti pats sau tas priežastis, kodėl gėrei, kodėl privertei tau artimus žmones kentėti.

Tomas: AA draugija rengia uždarus ir atvirus susirinkimus. Uždaruose susirinkimuose gali dalyvauti tik žmonės, turintys problemų dėl alkoholio. O į atvirus sambūrius kviečiame visus, kas tik domisi AA draugijos veikla, kas ieško pagalbos nuo šios mirtinos ligos. Todėl dažnai susirinkimuose dalyvauja ir tų žmonių artimieji. Nes pats alkoholikas dažnai nedrįsta žengti pirmo žingsnio… Jį dar valdo baimė, gėda.

– O koks pats pirmas žingsnis toje išganingoje ir ne tik priklausomybėje nuo alkoholio tinkančioje Dvylikos žingsnių programoje?

Paulius: Pats pirmas žodis Dvylikos žingsnių programoje yra: "Pripažinome." Tu turi pripažinti savo bejėgiškumą ir paprašyti pagalbos. Aš pats išbandžiau įvairiausių gydymo metodų. Net pradėjau eiti į jogą, kad imčiau gerti ne nuo 17 valandos, bet keliomis valandomis vėliau. Vėliau vietoj alaus bandžiau kultūringai gerti rūšinį vyną, kaip visi neturintys priklausomybės žmonės. Porą dienų ištverti su vienu buteliu man pavykdavo, bet paskui jau reikėdavo dviejų, trijų ir t. t. Žodžiu, Dvylika žingsnių man tapo tarsi paskutiniu šiaudu skęstančiajam. Juk kalbame apie alkoholizmą – mirtiną, greitai progresuojančią ligą. Ilgainiui su ja prasideda ir žmogaus degradacija – nenoras eiti į darbą, nenoras išvis kažką daryti. Priėjus kelio galą mano galvoje būdavo vienintelė mintis – greičiau atsirasti namie, išgerti ir atsipalaiduoti.

– Kaip atsirado toji Dvylikos žingsnių programa?

Tomas: Ji prasidėjo Amerikoje 1935 m. nuo dviejų alkoholikų, norinčių išsivaduoti nuo šios bėdos ir niekaip negalinčių. Tai buvo verslininkas Bilas Wilsonas ir gydytojas Bobas Smithas. Jie dviese pradėjo kalbėti, ką daryti, ko griebtis. Pasakojo vienas kitam, ką išbandė ieškodami sveikimo kelio. Kalbėdamiesi pajuto, kad supranta vienas kito būsenas, proto užtemimą prieš pirmają taurelę ir kad toks pokalbis yra geriausia pagalba, kokią iki šiol buvo gavę. Jiems tas pokalbis tapo naujo gyvenimo pradžia.

Paulius: Tada jie pasikvietė dar vieną bičiulį, kuris iki tol nesėkmingai kovojo su savo priklausomybėmis, ir taip gimė AA judėjimas. Iš tų pirmųjų pokalbių patirčių 1939 m. buvo išleista knyga, o anoniminiai alkoholikai ir draugija pasivadino šiuo vardu. Pagrindinis knygos tikslas – išsamiai papasakoti kitiems alkoholikams savo pasveikimo istorijas. Tai ir buvo Dvylikos žingsnių programa, kurią sudarė Carlo Jungo psichologijos, Wiliamo Jameso filosofijos ir krikščionybės sintezė.

– O koks žingsnis iš visų Dvylikos žingsnių programos jums buvo pats sunkiausias. Žinau, kad visi jie sunkūs, eina nuosekliai vienas po kito, bet vis dėlto?

Tomas: Bent jau man – tai santykiai su artimaisiais, su draugais. Prie to veda ketvirtas programos žingsnis, kai reikia atlikti sąžinės sąskaitą. Turi įvardyti pats sau tas priežastis, kodėl gėrei, kodėl privertei tau artimus žmones kentėti. Į skriaudų atitaisymą veda devintas programos žingsnis. Turime eiti pas žmones, kalbėtis ir atitaisyti jiems padarytas tiek finansines, tiek ir moralines skriaudas. Dėl finansų kur kas paprasčiau – uždirbi pinigų ir atiduodi skolas. O tos moralinės skriaudos artimiesiems – vos ne viso gyvenimo darbas. Būti geresniu sūnumi ar tėvu, kai iki tol to nedarei, labai sunku.

Paulius: Man sunkiausias vis tik buvo pirmas žingsnis – prisipažinti. Nes problemas visuomet mačiau kituose. Kalti buvo tik kiti. Ir pripažinti sau – tokiam puikiam vyrukui – kad esu alkoholikas, man buvo be galo sunku. Iki tos programos man rodės, kad tas, kas negeria, tiesiog yra nesveikas žmogus…

– Sakoma, kad dažnai alkoholikus valdo tokie miražiniai pagerėjimai. Praeina mėnuo, kitas. Žmogus, rodos, susitvarko gyvenimą, susigrąžina į namus šeimą, prarastą darbą ir pradeda nebelankyti AA draugijos užsiėmimų. Jį apsėda puikybė, protas jam sako, kad viskas gerai…

Paulius: Iš tiesų tai miražas. Šita liga be galo klastinga. Ji moka laukti. Ir kas čia tokio, – sako mūsų protas, – jei karštą vasaros dieną sriūbtelėsiu alaus. Vieną butelį, antrą. O paskui ir atkrenta. Ir vėl viskas užsisuka nuo pradžių. Specialistai sako, kad kvaišalai pakenkia ne tik kūnui, bet ir žmogaus mąstymui. Kitaip sakant, priklausomybė performuoja žmogų, įtvirtindama jo sąmonėje klaidingas mąstymo schemas, ištobulindama manipuliacijos meną. Susiformuoja priklausomos asmenybės tipas, kuriam vieną dieną nutraukus kvaišalų vartojimą, niekas nepasikeičia.

Tomas: Tai tiesa. Žmogus kurį laiką nevartoja, tačiau visa tai, kas buvo jau įtvirtinta vartojimo metu, niekur nedingsta. Sveikimas prasideda tada, kai pamažu ima sveikti viskas drauge – kūnas, protas, dvasia. Ir tas sveikimas paprastai trunka visą gyvenimą. Dažniausiai atkrytis įvyksta tada, kai žmogus suretina susirinkimus arba visai nustoja juos lankyti.

– Kiekvieno alkoholiko priežastys, atvedusios jį į svaigalų glėbį, būna vis kitokios. Ar galite įvardyti, kokios buvo jūsiškės?

Galiu drąsiai visiems pareikšti, kad blaivus gyvenimas nėra kančia. Tu išmoksti išgyventi momentą čia ir dabar. Tu matai, kaip kyla ir leidžiasi saulė. Keičiasi metų laikai. Auga tavo vaikai.

Paulius: Mano priežastis ir buvo liga. Aš buvau egoistas. Galvojau tik apie save. Aplinkiniai netenkino mano lūkesčių, netenkino to, ko aš noriu. Faktas, kad tai mane erzino. Tiek kaimynas, kuris pjaudavo žolę ne tada, kada aš noriu. Tiek ir pardavėja, kuri kažkaip ne taip mane aptarnaudavo, o krepšininkai per televiziją ne taip žaisdavo… Nuo viso to susierzinimo man reikėdavo arba gerti raminamuosius, nes pradėjau nebeužmigti naktimis, arba gerai išgerti. Nes išgėrus savijauta ir tie blogi aplinkiniai labai pagerėdavo. Nervai aprimdavo.

Tomas: Mano atvejis buvo šiek tiek kitoks. Aš turėjau daug kompleksų. Buvau labai nedrąsus, o alkoholis išlaisvindavo. Ta apsvaigimo būsena man leisdavo būti tokiam, koks noriu, – laisvai bendrauti su draugais, merginomis. Paragavęs alkoholio pajusdavau išsilaisvinimą.

– Koks AA draugijos susirinkimus lankančių žmonių amžiaus vidurkis?

Tomas: Iš tiesų ateina vis jaunesni žmonės. Nenorėčiau daryti išvados, kad jaunesni žmonės šiais laikais greičiau prasigeria. Tiesiog manau, kad dabar daugiau informacijos, daugiau jos sklaidos, daugiau ir mūsų veiklos, padedančios žmonėms anksčiau susivokti ir imtis priemonių.

– Ar, kalbant apie alkoholizmo problemą, tinka lietuvių liaudies išmintis – vienas lauke ne karys?

Paulius: Manau, kad taip. Be to, mūsų draugijos nuostatai labai patogūs. Pas mus nėra jokio nario mokesčio, jokios narių registracijos. Viskas anonimiška. Nori gerti – gerk: mes nemoralizuosime. Nori sveikti – sveik, mes tau padėsime. Per mano priklausymą AA draugijai nebuvo nė vieno atvejo, kad atėjęs į susirinkimą žmogus sakytų: "Chebra, na, ką čia veikiate? Einam gerti…" Sykį pajutę blaivybės skonį, suvokę, kad gali ateiti į parduotuvę ir nusipirkti pieno, bet ne alaus ar vyno, jie imdavo vertinti tai, ką gavo. O gaudavo tylą, ramybę. Iki tol jos negalėjau patirti: man nuolat reikėdavo kažkokio dirbtinio triukšmo, dirbtinio fono – radijo, televizoriaus – kad užslopintų mano juodas mintis. Dabar aš puikiai jaučiuosi. Galiu drąsiai visiems pareikšti, kad blaivus gyvenimas nėra kančia. Tu išmoksti išgyventi momentą čia ir dabar. Tu matai, kaip kyla ir leidžiasi saulė. Keičiasi metų laikai. Auga tavo vaikai. Tu gali drąsiai žvelgti žmonėms į akis, nebijodamas, kad būsi ko nors prisidirbęs. Patikėkite, tai veža!

Pagalba telefonu Kauno regione tel. 8 640 47 755.

Informacija apie AA grupes Lietuvoje tel. 8 685 05 191.

Naujausia informacija aalietuvoje.org.



NAUJAUSI KOMENTARAI

vartotojas

vartotojas portretas
turejo priklausomybe nuo alko, dabar turi priklausomybe be alko :) idomus tie zmones

Hipokratas

Hipokratas portretas
Tik tvirta dvasia gali išgelbėti kūną. Sėkmės nebesuklupti.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių