„Žalgirio“ žaidimu besižavintis E. Ulanovas – apie legionieriaus duoną ir šoką įvariusią atkarpą

Šešis sezonus Kauno „Žalgiryje“ praleidęs Edgaras Ulanovas vasarą priėmė ryžtingą sprendimą – persikelti į Stambulo „Fenerbahče“ ir pirmą kartą karjeroje išbandyti legionieriaus duoną.

Pirmasis 29-erių krepšininko sezonas užsienyje gali priminti amerikietiškus kalnelius: solidus sezono startas, tuomet – atėjusi krizė ir vos vienas laimėjimas per aštuonerias Eurolygos rungtynes, o dabar – penkių pergalių serija.

Asmeniškai E. Ulanovo sezonas taip pat yra banguotas – per pirmąsias ketverias rungtynes tris sykius dviženklę taškų ribą pasiekęs puolėjas vėliau tokį pasiekimą užfiksavo tik praėjusią savaitę, kai sužaidė geriausią savo mačą „Fenerbahče“ gretose. Dvikovoje su Atėnų „Panathinaikos“ lietuvis pelnė 15 taškų ir surinko 18 naudingumo balų.

„Žaidimo stilius, kokį žaidžiu „Fenerbahče“, dabar yra tikrai kitoks, nei buvo „Žalgiryje“, bet, vėlgi, krepšinis yra paprastas, – tinklalapiui „BasketNews.lt“ sakė E. Ulanovas. – Dabar aikštėje jaučiuosi daug geriau nei prieš mėnesį ar du, randu vietas, kur pats galiu save išnaudoti – ant ūselio ar prasiveržimais. Reikėjo laiko, kad persiorientuočiau prie kitokios trenerio filosofijos, kitokių reikalavimų. Nesakau, kad jau galutinai persilaužiau, nes visą karjerą buvau pripratęs prie kitokių dalykų, bet pozityvo yra.“

Eurolygoje šį sezoną 198 cm ūgio krepšininkas per 21 minutę pelno po 5,1 taško, atkovoja po 1,6 kamuolio, atlieka po tiek pat rezultatyvių perdavimų ir renka po 5,3 naudingumo balo, o jo atstovaujama „Fenerbahče“ su 10 pergalių per 20 rungtynių rikiuojasi 11-oje vietoje.

Interviu su E. Ulanovu – apie legionieriaus duoną, prisitaikymą kitokioje žaidimo filosofijoje, Igorio Kokoškovo asmenybę, sunkią sezono atkarpą, išlipimą iš duobės ir labiausiai stebinantį „Žalgirį“.

– Edgarai, ar pastebėjote didelių skirtumų nuo rungtyniavimo gimtojoje šalyje ir užsienyje? – basketnews.lt paklausė E. Ulanovo.

– Pirmiausia, situacija pasaulyje diktuoja pokyčius ir visose šalyse, manau, dabar viskas yra panašiai. Veiklos po treniruočių ar rungtynių daug nėra, o kiti dalykai – krepšinis yra kitoks, kita filosofija, lūkesčiai, žinoma, skiriasi. Ir jei rungtyniaujant Lietuvoje galėjai pasiguosti komandos draugams, tai čia tokių dalykų mažiau. Komandoje turime daug žaidėjų iš įvairių pasaulio kampelių, pačių turkų – labai mažai, todėl didelio vienos šalies krepšininkų branduolio nėra. Vis dar bandome susiklijuoti, tas pradžioje sezono ir buvo sunkiausia.

– Pati „Fenerbahče“ yra viena iš didžiausių ir iškiliausių sporto organizacijų Europoje. Ar buvo tokių dalykų, kurie atvykus nustebino ir jų nematėte per ilgą etapą Kaune?

– „Žalgiryje“ tikrai nebuvo kuo skųstis. Kalbu su kitais žaidėjais ir daug kas neturi tokių dalykų, ką turi Kauno klubo organizacija. „Fenerbahče“ turiu viską, ką turėjau „Žalgiryje“, kažkiek smulkmenų čia ir daugiau, bet tai – visiškos smulkmenos. Turime virtuvę, kur po treniruočių galime pavalgyti ir šis dalykas yra naujas. Bet, lyginant, Kaune tikrai viskas buvo labai panašu.

– Sezono pradžioje demonstravote neblogus statistinius rodiklius, tačiau neatrodė, kad esate savo vietoje, vėliau sekė ir duobė. Kas buvo sunkiausia persiorientuojant prie kitos žaidimo filosofijos?

– Sezoną pradėjau neblogai, gavau daug minučių, laimėjome kelias paeiliui rungtynes, bet kai prasidėjo pralaimėjimai, visai komandai per galvą gerai kirto iš psichologinės pusės. Startas buvo geras, galvojome, kad viskas toliau taip seksis, bet apsivertė situacija į kitą pusę, buvo šaltas dušas ir tai sunkiausia – pralaimėjimai 20, 30 taškų. Atrodo, jog šnekiesi, bet niekas nesigauna, abejoji kiekvienu daromu dalyku tiek kaip komanda, tiek asmeniškai.

– Ko konkrečiai iš jūsų aikštėje reikalauja treneris Igoris Kokoškovas?

– Komandoje esu vienas labiausiai patyrusių žaidėjų Eurolygoje, todėl reikia visada būti solidžiam. Treneris žino, jog jo taktinius dalykus galiu gerai suprasti ir greitai prisitaikyti. Aišku, prašo laikytis taisyklių, nedaryti klaidų ir jei to laikysiuosi, puolimas pavyks savaime.

Kitas dalykas – akcentuojamas greitas puolimas, leidžiama daugiau improvizuoti. Jei Kaune daugiau žaisdavome iki tikro metimo, iš pirmų variantų niekas nevykdavo, tai dabar už tai niekas kažko blogo nepasakys. Tai net kartais yra reikalaujama, ypač po varžovų klaidų.

– Atrodė, kad triuškinamas pralaimėjimas prieš „Žalgirį“ jums buvo lūžio taškas – nuo to laiko Eurolygoje iškovojote penkias pergales paeiliui. Kas pasikeitė žaidime ir kaip komandai pavyko išlikti vieningai per sunkią atkarpą?

– Kalbant apie šią komandą – tiek žaidėjus, tiek trenerius – visada buvome kartu, nekaltinome kitų, nors visi buvo nelaimingi, buvo šokas, norėjome drauge išlipti iš duobės. Negaliu pasakyti, kad kažką žaidime labai keitėme.

Viską itin supaprastinome – gynyboje nuėmėme sudėtingas sistemas, puolime taip pat viskas pasidarė daug paprasčiau. Pradėjo kamuolys geriau judėti, Marko (Guduričius) prisijungė, kuris taip pat davė daug naudos, rotacija pasikeitė. Tikrai dabar žaidžiame labiau komandinį krepšinį, pasiekėme klubo rezultatyvių perdavimą rekordą, kai sezono pradžioje po 10 asistavimų sukrapštydavome.

– Ar per pralaimėjimų kupiną atkarpą sulaukėte kritikos iš vietinės žiniasklaidos ar žmonių socialiniuose tinkluose?

– Neįsivaizduoju, ką rašė žiniasklaida, nežinau nė vieno jų sporto naujienų puslapio, o žmonės rašydavo ir tuomet, kai žaidžiau Lietuvoje. Nepasakyčiau, kad vien blogų žinučių būdavo, sulaukdavau ir nemažai palaikymo. Lyginant su Lietuva, masės, vienaip ar kitaip, skiriasi. Jei Lietuvoje būdavo vienetai, tai čia po rungtynių ateina dešimtys ar net šimtai žinučių. Svarbiausia, kad per tą nesėkmių ruožą tiek trenerių štabas, tiek žaidėjai stipriai palaikė ir net nereikėjo gilintis, kas vyksta už rūbinės ribų.

– Kokia yra I. Kokoškovo asmenybė ir kaip jis pasikeitė, jūsų akimis, lyginant su sezono pradžia?

– Kaip žmogus jis yra fantastiškas, su kuriuo galiu pasišnekėti ne tik apie krepšinį. Visada galima su juo pasikalbėti, pokalbių turėjau ne vieną, jaučiu absoliutų palaikymą iš jo pusės, jis visada stoja mūru žaidėjų pusėn.

Kalbant apie krepšinį, pačioje pradžioje matėsi skirtumas ir amerikietiško krepšinio filosofija. Jei rungtynėse būdavau įpratęs prisitaikyti prie varžovų, tai čia buvo viskas daroma taip, kaip iš anksto suplanuota, žiūrima tik savo žaidimo. Dabar matosi, jog tai keičiasi, Igoris prisitaiko, išmoksta naujų dalykų, viskas yra supaprastinta, jau išnaudojame ir pranašumus prie varžovų rizikų. Amerikoje net nelabai būna žaidimų ant ūselio, o dabar jau ir tai yra įtraukiama į mūsų žaidimą.

– Užsiminėte apie M. Guduričiaus atvykimą. Ką labiausiai pridėjo serbas ir ar jo atvykimas keitė jūsų vaidmenį komandoje?

– Man absoliučiai niekas nesikeitė, trečioje pozicijoje laiką toliau dalinamės su Dyshawnu Pierre'u, o koronavirusu susirgus (Danilo) Bartheliui, dar kartais pasislenkame ir į sunkiojo krašto vietą, nes pasirinkimo priekinėje linijoje mums trūksta. Taip, būna momentų, kai Marko būna aikštėje šalia dar dviejų gynėjų, bet daugiau mažiau lieku savo sėkmės kalvis, kas yra džiugu, jog galiu tai kontroliuoti.

M. Guduričius, matosi, jog turi patirties Eurolygoje, žaidė prie Željko Obradovičiaus, yra protingas krepšininkas, galintis ir atlikti perdavimą, ir prasiveržti, ir pataikyti. Žaidėjas – toks, kokio mums reikėjo, ir klubas padarė labai gerą žingsnį.

– „Fenerbahče“ sezono metu šiemet yra turbūt labiausiai rinką drebinanti Eurolygos komanda – oficialiai pranešta apie susitarimą ir su Kyle'u O'Quinnu. Ką dar šis NBA veteranas jums turėtų pridėti?

– Asmeniškai to žaidėjo nelabai matęs esu, žinau, kad turi labai didelę patirtį. Mūsų komanda dabar buvo labai priklausoma nuo Jano Vesely – jam iškritus, atsivertų labai daug skylių, jis negalėjo tiek daug vienas tempti. Pats asmeniškai tikėjausi, jog atvyks naujokas į vidurio puolėjo poziciją, ir anksčiau buvo bandoma atsivilioti kitą NBA krepšininką, tik nepavyko susitarti. Dabar turėsime gilesnę rotaciją, Janas gaus daugiau poilsio, o kaip K. O'Quinnui seksis – sunku pasakyti, nes jis nežaidęs Europoje.

– Dabar Eurolygoje yra didelė sumaištis – dėl „Top 8“ kovoja mažiausiai 13 klubų. Kuris klubas jus asmeniškai iš gerosios pusės labiausiai stebina?

– Be jokių abejonių, „Žalgiris“. Prieš juos buvo labai sunku žaisti, aišku, nerodėme prieš kauniečius savo tikrojo veido, bet jie stebina iš maloniosios pusės. Dabar keli pralaimėjimai, bet prieš geras komandas ir jie žaidžia gerą krepšinį. Man, kaip tokio žaidimo stiliaus šalininkui, labai patinka juos stebėti, nes „Žalgiris“ gerai dalijasi kamuoliu, susikuria gerus metimus.

Taip pat dar reikia išskirti „Zenit“, CSKA, tą pačią „Barceloną“. Dabar Šaras (Jasikevičius) turi tokią kompaniją, tokį talentą, jog jei žaidėjai pasigaus trenerio idėjas, katalonai bus vieni favoritų laimėti Eurolygą. Žinoma, finalo ketverte, kur vienos rungtynės, gali įvykti bet kas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių