V. Chomičius: krepšinį žiūriu kaip sirgalius

"Keliuosi šeštą ryto ir lekiu į treniruotes – tai sporto klube, tai halėje. Pratybos – didelio intensyvumo, tikrai yra ką veikti. Išeinu visas šlapias", – šypsojosi Valdemaras Chomičius. 56-erių krepšinio legenda, kol laukia tinkamo darbo pasiūlymo, atrado kitų gyvenimo malonumų.

Olimpinis čempionas, buvęs ilgametis Kauno "Žalgirio" kapitonas visą rudenį praleido gimtajame Kaune. Praėjusį sezoną jis baigė trejus metus trukusią misiją Ukrainoje, per kurią spėjo Dniepropetrovsko "Dnipro" klubo jaunimą užauginti iki tvirtų Ukrainos vicečempionų.

Vasarą V.Chomičius su žmona Agne ir dukra Ieva Marija grįžo į Lietuvą. Tris suaugusias dukras iš pirmosios santuokos turintis kaunietis, dabar vėl pasinėrė į tėvystės rūpesčius, tad krepšinio reikalai liko kiek nuošalyje. Laukdamas tinkamo darbo pasiūlymo, nutarė daugiau laiko skirti tam, kam anksčiau pritrūkdavo laiko, – ėmė reguliariai sportuoti, o neseniai geležinis Valdas prisiminė auksinius karjeros metus ir su veteranais išvyko į krepšinio turnyrą.

"Kamuolio į rankas neėmiau daug metų, bet neseniai kolegos pakvietė pažaisti varžybose Kaliningrade. Susigundžiau. Lyg ir neblogai sekėsi, bet akivaizdu, kad žaidimo įgūdžius reikia nuolat tobulinti, kitaip jie priblėsta. Po to turnyro beveik savaitę skaudėjo visą kūną", – juokėsi pašnekovas.

Per jau 20 metų trunkančią trenerio karjerą V.Chomičius padirbėjo ir Lietuvoje – Plungės ir Marijampolės klubuose, tačiau daugiausia laiko skyrė užsienio komandoms – Permės "Ural Great", Maskvos "Dinamo", Kazanės "Uniks", Liubercų "Triumf", Dniepropetrovsko "Dnipro".

Šiuo metu kaunietį galima sutikti Lietuvos krepšinio lygos (LKL) ar Eurolygos bei Europos taurės turnyro rungtynėse.

– Aktyviai nedirbu, tačiau viską stebiu ir analizuoju. Matau daug lietuviško krepšinio, stengiuosi nepraleisti nė vienų tarptautinių rungtynių. Jei kažko nepamatau tiesiogiai, grįžęs namo peržiūriu įrašą. Dirbdamas treneriu viską vertinu specialisto akimis, o dabar galiu atsipalaiduoti, stebėti kaip sirgalius, emocingiau palaikyti vieną ar kitą komandą. Mėgaujuosi krepšiniu, nes iki tol žaidimą vertinau per taktikos, veiksmų technikos prizmę. Rungtynes, kaip sakoma, skaidydavau atskiromis detalėmis, epizodais. Stebėdavau, kaip sužaidė vienas ar kitas krepšininkas, kaip padėjo partneriui gintis, iš kurios vietos atliko metimą. Jaučiausi kaip dirigentas, kuris ne mėgaujasi muzika, o klauso, kaip ir kokias natas sugrojo orkestras, – sakė "Kauno dienai" V.Chomičius.

– Valdemarai, ar nepasiilgstate darbo?

– Esu labai laimingas turėdamas daug laisvo laiko. Pagaliau galiu skirti daug dėmesio dukrai, šeimai, galiausiai – sau. Daug sportuoju, tad savijauta – puiki. Vienas užsiėmimas papildo kitą.

– Pastaruoju metu jūsų pavardė buvo minėta tarp kandidatų treniruoti Vilniaus "Lietuvos ryto" komandą. Ar iš tiesų derėjotės su sostinės klubu?

– Keista, kad kažkas man nežinant tokiame kontekste mini mano pavardę. Juk su vilniečiais išvis jokių kontaktų nebuvo. Portalų reporteriams prieš rašant derėtų pasitikrinti informaciją.

– Vis dėlto artėja nauji metai – laikotarpis, kai klubuose prasideda aktyvesnė strategų kaita. Ar dairotės ekipos?

– Pasiūlymų buvo ir iš Lietuvos, ir iš užsienio, tačiau jie neatitiko mano įsivaizdavimo, kokį darbą noriu dirbti. Ko aš noriu? Tai turėtų būti ilgalaikis projektas, pavyzdžiui, toks, koks buvo Dniepropetrovske. Turėjome planų keleriems metams, išugdėme komandą nuo jaunių iki tvirtų vyrų. Šiandien tokių pasiūlymų nėra, tad nuo sprendimų susilaikau.

– Gana ilgai ir sėkmingai dirbote Ukrainoje. Praėjusį sezoną jauną "Dnipro" ekipą netikėtai atvedėte iki vicečempionų titulo. Gal vienas kvietimų buvo iš šios šalies?

– Ne. Ukrainos lygą šiemet supurtė didžiulės permainos, įvyko skilimas. Mano žiniomis, naujuoju Ukrainos krepšinio federacijos prezidentu išrinktas Čerkasų "Mavpy" klubo savininkas. Jis sukūrė naują Superlygą, į kurią išsivedė keturias pajėgias komandas. Kalbėta, kad ten nebus pageidaujami užsieniečiai. O senajame čempionate liko aštuonios komandos, tarp jų – ir "Dnipro". Manau, kad ukrainiečiai žengė žingsnį atgal.

– Ar stebite, kaip sekasi jūsų buvusiems auklėtiniams?

– Žinoma! Klubo prezidentas išlaikė visą branduolį, išsiskyrė tik su dviem žaidėjais, tad komanda liko pajėgi. Ji laimėjo visas rungtynes ir pirmauja čempionate. Iki šiol vis pagalvoju, kad ir praėjusį sezoną galėjome rimčiau pakovoti dėl aukso. Tačiau po dramatiškos pusfinalio serijos tiesiog nebeturėjome nei moralinių, nei fizinių jėgų. O, kad tada – bent savaitėlę poilsio...

– Matėte nemažai LKL rungtynių. Kokį įspūdį susidarėte apie šalies čempionatą?

– Manau, kad dėl medalių kovos tradiciniai konkurentai – "Žalgiris", "Lietuvos rytas", Klaipėdos "Neptūnas", Prienų krepšininkai. Man labai patinka, kaip rungtyniauja prieniškiai. Jie mėgaujasi žaidimu, puikiai supranta, ko iš jų nori treneris Virginijus Šeškus. Panevėžio "Lietkabelis" iš pradžių pasirašė daug sutarčių, tačiau, mano galva, visiškai netinkamai sukomplektavo komandą. Nėra lyderio, kuriuo galėtų pasikliauti sunkiausiais momentais, tokio, koks, pavyzdžiui, pernai "Žalgiryje" buvo Jamesas Andersonas. Alytaus "Dzūkija" stebina prastu žaidimu, tačiau Dzūkijos klubo problemos – panašios.

– Kaip, jūsų akimis, Lietuvos klubai atrodo tarptautinėje arenoje?

– Nors daug kas sako, kad "Žalgirio" sudėtis stipri, manau, jog komandai, keliančiai aukštus tikslus Eurolygoje, reikia dar stipresnių žaidėjų, nes kauniečiai konkuruoja su tokio pajėgumo ekipomis kaip "Barcelona". "Lietuvos rytas" išgyvena krizę, bet tai, kad atsisveikino su treneriu Marcelu Nicola – į naudą. Žaidėjai tapo šiek tiek laisvesni, nors dar neranda kelio į pergales. "Neptūno" rezultatai Europos taurės turnyre neblogi, tačiau jiems trūksta kai kurių pozicijų žaidėjų, pirmiausia – patikimai atakuojančio sunkiojo krašto puolėjo.

– Jūs vienas iš žinomų Lietuvos krepšinio specialistų, šiuo metu nedirbančių jokiame klube. Kaip manote, kodėl lietuviai, pradedant buvusiu šalies rinktinės treneriu Kęstučiu Kemzūra, nereikalingi mūsų klubams?

– Lietuvos klubų savininkams trūksta kantrybės. Pažiūrėkime, kokias komandas treniravo ir treniruoja serbai Željko Obradovičius arba Dušanas Ivkovičius. Kiek daug jie pasiekė! Tačiau užkopė į viršūnę todėl, kad klubų šeimininkai, suteikę šansą, nepuolė atleidinėti po pirmųjų nesėkmių. Pamažu kryptingas patyrusių profesionalų darbas subrandino rezultatus. To pas mus labai trūksta.