Šeštadienį Liublianoje Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė vėl kibo į atlapus Slovėnijos komandai. Į antrąją per mėnesį akistatą su Europos vicečempionais aikštės šeimininkus išvedė slovėnų krepšinio legenda Jure Zdovcas. Šįkart sėkmė nusišypsojo slovėnams, o ne lietuviams.

47-erių treneriui Pasaulio taurės turnyras Ispanijoje bus vienas didžiausių karjeros išbandymų. Be to, slovėnai kausis vienoje grupėje su lietuviais.

Iššūkių J.Zdovcui netrūko. Dar būdamas žaidėjas jis prasiskynė kelią į supertalentų prikimštą tuometę Jugoslavijos rinktinę, su ja tapo pasaulio, dukart Europos čempionu bei Seulo olimpiados vicečempionu. Taikliarankio slovėno tritaškiai gelbėjo ir jo atstovautus klubus – tai liudija ir Eurolygos čempiono titulas, Prancūzijos, Slovėnijos bei Kroatijos čempionatų aukščiausios prabos medaliai.

Margi slovėno, dabar treniruojančio Turkijos "Gaziantep" ekipą, karjeros vingiai jį ne kartą vedė į Lietuvą. Tad praėjusią savaitę, kai su rinktine lankėsi Kaune surengtame tarptautiniame "Huawei Cup" turnyre, J.Zdovcas sutiko ne vieną pažįstamą veidą.

"Kaune buvo puikus turnyras. Išmėginome jėgas su trimis skirtingo braižo varžovais. Tai buvo labai naudinga, nes Pasaulio taurės varžybose teks kasdien susidurti su kitų šalių ir žemynų atstovais. Tarkim, Naujosios Zelandijos žaidimo stilius – agresyvus, kartais net šiurkštus. Su graikais žaidėme be savo lyderio Gorano Dragičiaus, kuriam NBA klubas taiko kontrolinių rungtynių limitą, tad vėl teko persiorientuoti. Rungtynės su lietuviais mums – visada gera pamoka", – pokalbį su dienraščiu pradėjo J.Zdovcas.

– Treneri, kokie jūsų rinktinės koziriai, kurie turėtų gelbėti pasaulio taurės turnyre? Kokie trūkumai galėtų pakišti koją?

– Mūsų pranašumas – didelis antrosios linijos žaidėjų arsenalas. Turime fiziškai stiprių, atletiškų gynėjų – tokių kaip G.Dragičius, Jaka Blažičius. Mūsų komanda labai kovinga, su charakteriu, bet dažnokai pasiduoda emocijoms. Be reikalo skubame, lekiame, padarome kvailų klaidų. Mums reikia išmokti kontroliuoti savo mąstymą ir žaidimą. Kita vertus, problemos – dėl aukštaūgių: dėl traumų iš rikiuotės iškrito Erazemas Lorbekas, Gašperas Vidmaras, o Mirza Begičius šiemet norėjo pailsėti nuo rinktinės. Manau, kad dauguma varžovų Ispanijoje bandys mums smogti būtent į šią skaudamą vietą. Tačiau aš pasitikiu visais savo žaidėjais.

– Šiemet jūsų rinktinėje nebėra ir buvusių lyderių Jakos Lakovičiaus, Bostjano Nachbaro. Ar radote kuo juos pakeisti?

– Visos netektys kelia nerimą, bet tai nebuvo neišsprendžiama problema. Slovėnija net mažesnė už Lietuvą ir iš mūsų 2 mln. gyventojų toli gražu ne visi žavisi krepšiniu. Tai nėra religija, kaip pas jus. Mūsų pasirinkimas labai ribotas, bet kasmet mūsų krepšinio aikštėse vis įsižiebia jaunų žvaigždučių, iš kurių viena kita pasiekia ir rinktinę. Antai Kaune galėjote susipažinti su Alenu Omičiumi (22 metų 216 cm ūgio vidurio puolėjas neseniai dalyvavo NBA klubo "Brooklyn Nets" peržiūroje – aut. past.), nors jis dar nėra pasirengęs kaip lygus kautis su pajėgiais varžovų milžinais.

– J.Zdovcas, Goranas Jagodnikas, Marko Miličius, Radoslavas Nesterovičius, B.Nachbaras, J.Lakovičius, E.Lorbekas, broliai Dragičiai – Slovėnijos krepšinio talentų kartos keičia viena kitą. Jūsų krepšinio mokyklos rezultatyvumo galėtų pavydėti net lietuviai. Kaip jums pavyksta išauginti vis naujų aukščiausio lygio krepšininkų?

– Kartais ir mes patys stebimės. Juk dauguma jaunimo nueina ne į krepšinį, bet į futbolą. Turime gana pajėgią šios sporto šakos rinktinę. Be to, populiarus ir rankinis, tinklinis. Matyt, mums padeda tai, kad Slovėnija – labai sportiška. Jei keliausite per mūsų šalį, pamatysite daugybę sportuojančių žmonių. Vieni bėgioja, kiti mina dviratį, treti kopinėja į kalnus. Todėl ir profesionalių sportininkų netrūksta.

– Spėčiau, kad nauju postūmiu krepšiniui Slovėnijoje tapo 2013-ųjų Europos čempionato finalo turnyras.

– Impulsą pajutome visi. Po šio turnyro vaikai užplūdo krepšinio sales ir aikšteles. Iš kiekybės atsiranda ir kokybė. Skirtingai nei Lietuvoje, mes specialiai pirmenybėms arenų nepastatėme, bet renovavome senąsias, sutvarkėme infrastruktūrą.

– Lietuvos rinktinę matote ne pirmus metus. Kokia, jūsų akimis, šiemetė mūsų šalies komanda?

– Turite du didelius vyrukus iš NBA. Pernai, kai abu vienu metu būdavo aikštėje, jiems sunkiai sekėsi rasti savo vietą žaidimo schemose. Šiemet vaizdas kur kas geresnis. Jono Valančiūno ir Donato Motiejūno tandemas kur kas naudingesnis. Jie – Lietuvos krepšinio ateitis, ilgiems metams pakeis Robertą Javtoką, brolius Lavrinovičius. Apie šiemetės Lietuvos rinktinės pajėgumą liudija ir kontrolinių rungtynių rezultatai. Kita vertus, nereikėtų jų sureikšminti. Daug mačų žaidėte namuose, kur ir savi teisėjai, ir žiūrovų palaikymas. Tikrąjį vaizdą pamatysime Pasaulio taurės turnyre. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad lietuvių rinktinė – mobili, aukšta. Spėju, kad Jonas Kazlauskas suka galvą ne dėl to, kaip užlopyti kokias nors spragas, o kaip paskirstyti vaidmenis, kad žaidėjai atsiskleistų visa jėga ir būtų patenkinti.

– Kurias komandas, išskyrus Lietuvos, pavadintumėte Pasaulio taurės turnyro favoritėmis?

– Ispanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Prancūzija, net be Tony Parkerio, ir Lietuva taip pat turėtų kilti aukštai. Sakyčiau, kad nereikėtų nurašyti ir Graikijos, Argentinos, Brazilijos, Australijos. Pastaroji yra mūsų grupėje, todėl ją sekiau įdėmiai ir noriu įspėti, kad australai šiemet surinko labai stiprų kolektyvą. Savo auklėtiniams taip pat kelsiu didelius tikslus. Galbūt tai nėra realu, bet sieksime laimėti visas rungtynes. Man visiškai nesvarbu, kas bus mūsų kelyje, kokia bus mūsų sudėtis, reikalausiu, kad vaikinai ne tik peržengtų grupės barjerą, bet ir taikytųsi į pajėgiausiųjų ketvertą, galbūt ir medalius. Privalome siekti maksimalių tikslų, o turint galvoje, kad atkrintamosiose varžybose grumsis net šešiolika komandų, gali būti įvairiausių netikėtumų.

– Kaune ne kartą viešėjote kaip žaidėjas. Kokie prisiminimai jus sieja su mūsų miestu?

– Labai geri. Pas jus man nepaprastai sekėsi. Jei nesuklysiu, su Liublianos "Olimpija" išsivežėme vien pergales. Gerai atsimenu, kai įveikėme "Žalgirį", o tąkart mums labai padėjo Šarūnas Jasikevičius. Tai buvo principinė dvikova. Bendrauju su kai kuriais buvusiais jūsų krepšininkais. Treniruodamas Sankt Peterburgo "Spartak" dažnai susitikdavau su Kurta (Rimu Kurtinaičiu, vadovaujančiu "Chimki" ekipai – aut. past.). Su A.Saboniu mačiausi per "Huawei Cup". Šiuos žmones ir mūsų bendrus prisiminimus labai gerbiu.

– Aikštėje nepasižymėjote ypatingomis fizinėmis savybėmis, veržlumu, jėga ar greičiu, tačiau jūsų tritaškiai varė į neviltį net kiečiausią varžovų gynybą. Ar fenomenalus taiklumas – įgimta savybė?

– Tikrai nebuvau Vlade Divacas (legendinis Serbijos vidurio puolėjas – aut. past.). Talento man niekas nepadovanojo. Kad tapčiau aukšto lygio žaidėju, turėjau išlieti labai daug prakaito. Vienintelė priežastis, kodėl taikliai atakuodavau krepšį, – sunkus darbas per treniruotes ir po jų. Po tūkstantį metimų kiekvieną dieną. Aš gyvenau krepšiniu. Deja, apie daugumą dabartinių žaidėjų to negaliu pasakyti. Jie žino, kada baigiasi treniruotė, kada prasideda privatus gyvenimas ir koks turi būti jų kontraktas.

– Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas A.Sabonis yra pasakęs, kad labai geras krepšininkas retai tampa geru treneriu. Ar jūs lengvai persikvalifikavote iš žaidėjo į strategą?

– Gal ir keista, bet man tai nebuvo sunku. Mėgaujuosi šiuo darbu, jaučiuosi savo rogėse. Nebijau imtis atsakomybės, nebijau didelių iššūkių ar galingų varžovų. O svarbiausia – nebijau mokytis. Laikausi auksinės taisyklės: niekada nerodyti savo ego. Aikštėje tai nėra blogai, bet treneris negali būti žvaigžde, iškelti savęs aukščiau savo žaidėjų. Sužaidžiau nemažai įspūdingų rungtynių, bet niekada neišgirsite manęs savo auklėtiniams sakančio, kad kažkurioje situacijoje jie privalo žaisti vienaip ar kitaip, nes taip kažkada žaidžiau aš.