Trentas Plaistedas atvykęs į Klaipėdą sužadino didžiules „Neptūno“ fanų viltis. Visgi 29 metų 211 cm ūgio vidurio puolėjo pradžia uostamiestyje nebuvo tokia gera, kokios daugelis tikėjosi.

Pirmose dvejose rungtynėse vilkint „Neptūno“ aprangą T. Plaistedas apskritai neatakavo krepšio. Visgi vėliau trijose iš eilės „Tete-a-Tete Casino-LKL“ čempionato rungtynėse amerikietis rinko dviženklius naudingumo balų skaičius, o geriausias rungtynes sužaidė sekmadienį, kai mače su Utenos „Juventus“ pelnė 12 taškų ir atkovojo 5 kamuolius.

Tai pasitikėjimo suteikė ir pačiam aukštaūgiui.

„Rungtynės su „Juventus“ buvo pirmosios, kuriose tikrai jaučiausi gerai. Tam reikia laiko, čia esu vos dvi savaites. Kiekvieną dieną man sekasi geriau“, – optimistiškas išlieka T. Plaistedas.

Bjelos „Angelico“, Zadaro „Zadar“. Zagrebo „Cedevita“, Čerkasų „Mavpy“, Izmiro „Petkim“, Limožo CSP, Ulmo „Ratiopharm“ ir Kauno „Žalgirio“ marškinėlius vilkėjęs T. Plaistedas po penkerių metų pertraukos sugrįžo į Lietuvą.

– Tai jūsų antrasis sezonas Lietuvoje ir antrąkart į ją atvykstate sezonui jau įpusėjus. Tai tam tikra tradicija? – paklausėme T. Plaistedo.
– Ne, tiesiog tokios aplinkybės. Kuomet atvykau į „Žalgirį“, situacija buvo panaši, ji buvo sudėtinga. Visgi nepaisant to, mes laimėjome LKL pirmenybes, šalies taurę, viską. Kol kas dar nežinau „Neptūno“ tikslų ir siekių, tačiau stengiuosi būti kuo naudingesnis komandai.

– Kokią Lietuvą ir jos krepšinį pamenate iš laikų, kuomet vilkėjote „Žalgirio“ marškinėlius?
– „Žalgiris“ Lietuvoje yra „karališka žuvis“. Pamenu, kad visos komandos, išskyrus Vilniaus „Lietuvos rytą“, buvo gerokai žemesnio pajėgumo. Tas pats „Neptūnas“ buvo ne daugiau nei vidutiniokas. Kiek pamenu tais metais su „Žalgiriu“ LKL čempionate pralaimėjome tik kartą – finale „Lietuvos rytui“. Mes buvome tvirta komanda.

– „Žalgiryje“ iki šiol žaidžia Paulius Jankūnas ir Martynas Pocius su kuriais teko kartu rungtyniauti. Ar palaikote ryšį?
–  Ir Mantas Kalnietis. Jis paliko „Žalgirį“? Oho, man tai staigmena. Tai neįtikėtina. Tiesą sakant su Pauliumi nebendraujame, bet su Martynu palaikome ryšius. Aš jį laikau pusiau amerikiečiu. Jis JAV praleido daug laiko. Dažnai vienas kitą stebime „Facebook“ tinkle. Taip pat palaikau ryšius su „Žalgirio“ direktoriumi Pauliumi Motiejūnu. Jis šaunus vyrukas. Kuomet sužinojo, kad persikeliu į „Neptūną“, jis man parašė žinutę, pasveikino, kad grįžtu į Lietuvą. Man apskritai patinka lietuviai, jie myli ir supranta krepšinį.

– Manote, kad per penkerius metus LKL lygis sustiprėjo?
– Žinoma. Seku pasaulio krepšinio čempionatus ir matau, kad Lietuva nuolat yra tarp pretendenčių iškovoti medalį. Jungtinės Amerikos Valstijos turi šimtus milijonų gyventojų, o Lietuva viso labo 3 milijonus ir išlieka konkurencinga. Taip yra todėl, kad Lietuvoje labai šalta ir visi privalo būti patalpose (juokiasi).

– Kokį „Neptūną“ pamenate prieš penkerius metus?
– Tai buvo vidutinė komanda. Dabar atvykęs į Lietuvą, pirmą treniruotę turėjau senojoje „Neptūno“ arenoje ir prisiminiau anuos laikus. Palyginus su „Švyturio“ arena, senoji yra... (juokiasi).

– Jūs žaidėte Italijoje, Kroatijoje, Ukrainoje, Turkijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Nekalbant apie sportinę pusę, kurioje šalyje patiko labiausiai?
– Kalbant apie tvarką, neabejotinai geriausiai buvo Vokietijoje. Jie velniškai rūpinasi savo žaidėjais. Vokietijoje viskas yra sustyguota. Žaidžiant šioje Atlanto pusėje, Vokietija tikrai yra geras pasirinkimas. Kalbant apie šalies grožį, vienareikšmiškai atsakyčiau Kroatija. Tai gražiausia vieta, kurioje esu žaidęs. Kalbant apie komandą, tuomet būtų „Žalgiris.

– Žinau, kad turėjote Europoje ne vieną keistą nutikimą, kurių nemėgsta jūsų mama. Galite pasidalinti jais?
– Europa turbūt labiausiai išsiskiria savo fanais. Kroatijos fanai neįtikėtinai atsidavę savo komandoms. Kartą mūsų ekipa pralaimėjo ir mūsų pačių fanai mūsų autobusą apmėtė akmenimis. Jie buvo pasiruošę mus sumušti. Tuomet atvyko policija ir pradėjo šaudyti į orą. Po tokių istorijų mano mama kiek prisibijo. Tarkime ir „Žalgiryje“ turėjau labai įdomius komandos draugus iš JAV: Travisą Watsoną, DeJuaną Collinsą, Marcusą Browną, Omarą Samhaną, kurie, švelniai tariant, buvo didelės ir įdomios asmenybės. Buvo įdomu būti greta jų.

– Girdėjau, kad Ukraina nebuvo jūsų geriausia vieta karjeroje.
– Aš nekenčiu pralaimėjimų. Tuomet Čerkasų „Mavpy“ komandoje nesijaučiau laimingas. Buitis taip pat slėgė. Į treniruotes vykdome bendru komandos autobusu, kuomet atvykdavo pasiimti klubo vairuotojas. Jaučiausi įkalintas savo namuose. Norėjau kuo greičiau dingti iš ten. Lietuvoje galiu jaustis nepriklausomas: turiu gerą butą, automobilį ir viską, ko reikia, kad jausčiausi patogiai.

– Per savo karjerą matėte daug skirtingų trenerių. Kuris padarė didžiausią įspūdį?
– Zmago Sagadinas. Jis yra krepšinio genijus, tačiau velniškai sunki asmenybė. Aš buvau pirmametis Zadare, kuomet su juo susidūriau. Po susidūrimo su Z. Sagadinu man visi likę treneriai atrodo geri. Tuomet tekdavo treniruotis po dukart per dieną po tris valandas. Tai buvo itin sunku.

– Šį sezoną pradėjote be komandos, kodėl?
– Visų pirma rugpjūtį aš vedžiau. Tai yra tokiu metu, kokiu įprastai tenka keltis į Europą. Praėjusį sezoną Prancūzijoje baigiau pačioje birželio pabaigoje, todėl iš karto po vestuvių sezono pradėti nenorėjau. Visgi jeigu būtų pasitaikęs toks pasiūlymas, kurio negalėčiau atsisakyti, aš būčiau išvykęs. Toks pasiūlymas neatėjo ir tiesiog mėgavausi laisvu laiku kartu su žmona. Visgi tas laukimas užsitęsė ilgiau nei planavau, tačiau džiaugiuosi persikėlęs į „Neptūną“.

– Žaidėte daugelyje skirtingų Europos komandų. Nebuvo pasiūlymų persikelti į Aziją ar Pietų Ameriką?
– Tiesa pasakius aš šį sezoną pradėjau viename Japonijos klube. Visgi savaitę jame pasportavęs, išsisukau čiurną ir nutarėme su klubu išsiskirti. Dėl traumos nebūčiau galėjęs žaisti 3-4 savaites, o klubas nenorėjo mokėti pinigų, tad nutariau grįžti į JAV.

– Ar Japonija ženkliai skiriasi nuo Europos šalių?

– O taip! Čia aš patyriau kultūrinį šoką. Tai buvo iššūkis. Panašiai jaučiausi pirmą sezoną Europoje. Kuomet pirmą kartą atvykau į Europą, man ji nepatiko, čia nesijaučiau patogiai.

– Kokie jums yra svarbiausi kriterijai renkantis klubą?
– Svarbiausia yra krepšinio lygis. Ar komanda žaidžia tarptautiniame turnyre, ar vietinis čempionatas yra pakankamai stiprus. Žinoma, kiekvienas nori žaisti geriausiame čempionate, gražioje šalyje, kur visuomet šilta ir t.t. Visgi aš labiau renkuosi gerą krepšinio lygį, o ne gyvenimo sąlygas.

– „Neptūne“ rungtyniaujate kartu su trimis kitais amerikiečiais. Tai padeda lengviau prisitaikyti?
– Nuoširdžiai pasakysiu, kad nemanau, jog žaidimas komandoje, kurioje yra daugiau amerikiečių, padaro mane laimingą. Žaisdamas Kroatijoje buvau vienintelis legionierius ir turėjau geriausią gyvenimo patirtį, gerąja prasme. Natūralu, kuomet komandoje yra amerikiečių, tu su jais praleidi daugiau laiko. Nes vyksta tam tikras grupių susiskirstymas. Bet tikrai nemanau, kad žaidimas kartu su kitais amerikiečiais yra lengvesnis dalykas. Kiekviena situacija turi savų iššūkių.

– Esate LKL, BBL čempionas, pernai tapote Prancūzijos čempionato nugalėtoju. Kokių dar trofėjų turite savo kolekcijoje?
– Kroatijoje žaidėme finale, bet pralaimėjome. Vokietijoje buvo taip pat. Aš esu žaidęs nemažai finalų, tačiau ne visuomet pavyksta juos laimėti.

– Jūs 2008 metais 46-uoju šaukimu esate pašauktas Sietlo „SuperSonics“ ekipos NBA naujokų biržoje. Vis dar puoselėjate viltį persikelti į stipriausią pasaulio lygą?
– Ne. Žmonės manęs dažnai klausia, kodėl niekada nežaidžiu NBDL ir nebandau patekti į NBA. Kiekvienas amerikietis vaikas svajoja patekti į NBA. Turbūt kaip kiekvienas berniukas Lietuvoje svajoja žaisti „Žalgiryje“. Taip kažkada svajojau ir aš. Kuomet atvykau į Europą, supratau, kad čia krepšinio lygis yra pakankamai geras. Amerikiečiams dar sunku suprasti, kad žaidimas Europoje anaiptol nėra prastas dalykas. Čia yra labai aukšto, profesionalaus lygio klubai, su geromis lygomis, arenomis ir fanais. Aš esu visiškai patenkintas savo karjera Europoje, todėl neketinu jos iškeisti į NBDL.