Treneriai rėžė tiesą kadagiuotą

Treneriai rėžė tiesą kadagiuotą

Juos vadina išsišokėliais ir karštabūdžiais. Tai sporto treneriai skandalistai, išdrįsę viešai pasakyti tai, kas visiems seniai badė akis. Pirmiausia – jie drąsūs žmonės.

Akmuo į futbolo kūdrą

Tai gražiai sujudino prižėlusius šalies futbolo vandenis „Atlanto“ treneris ir klubo prezidentas Vacys Lekevičius. Pūkštelėjo į maurais apėjusią Lietuvos futbolo pirmenybių kūdrą didžiulį akmenį: šalyje akiplėšiškai papirkinėjami futbolo teisėjai!

Viešai pasakė tai, kas sporto visuomenei ir specialistams visuotinai žinoma. Jokia čia naujiena. Nebent tik Lietuvos futbolo federacijai. Iš ten pradžioje kilo lyg ir abejojimas: V. Lekevičius turės įrodyti savo teiginius. Bet vėliau jau radosi kita kalba – rimta ir kelianti susirūpinimą dėl futbolo ateities. Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Liutauras Varanavičius viešai per spaudą pareiškė, kad nesąžiningi klubai netgi bus šalinami iš šalies čempionato.

Šiuo metu sudaryta speciali komisija tirs, kiek V. Lekevičiaus žodžiuose apie teisėjų papirkinėjimą yra teisybės. Logiškai mąstant, jei jau visą Lietuvėlę nuo viršūnėlių iki šaknelių tampo korupcijos traukuliai, tai ir futbolas negali būti išskirtinė oazė. Tedreba dabar tie, kas prisidirbę ir įmerkę uodegas į šitą nešvarų reikalą.

Tie gudručiai, kurie moka gyventi, apie tiesiakalbius šitaip paniekinamai atsiliepia: kovotojai su vėjo malūnais. Bet tie išsišokėliai praskaidrina mūsų gyvenimą, įneša vilties, kad ne visi dar yra patekę į baisų godulio, veidmainystės ir savanaudiškumo madarą.

V. Lekevičius, reikia manyti, eis iki galo. Jis savo žodžių neatsisakys – toks jau jis yra. Padaryta didžiulė žala futbolui – ir už tai kai kam reikės atsakyti.

Didžiausias skandalistas

Regis, neapsiriksime tarę, kad didžiausią šių metų skandalą šalies sporto gyvenime sukėlė kitas klaipėdietis – dviratininkų treneris Algirdas Vaitkus.

Pašalintas iš šalies dviračių rinktinės trenerio pareigų nepuolė atgailauti ir muštis kumščiu į krūtinę: kaltas! kaltas! esu kaltas! Jokios savo kaltės A. Vaitkus nejaučia. Jis save vertina kaip trenerį ir nemato jokio reikalo keliaklupsčiauti prieš Lietuvos dviračių sporto federaciją (LDSF), prieš aukštus šalies sporto valdininkus. Jam nepritaikysi taisyklės „nepasakytas žodis yra vertingesnis už pasakytą“.

Tiesmukas charakteris, ko gero, ir tapo pagrindine jo pašalinimo iš rinktinės priežastimi. Formaliai – neatsiskaityta už dviratininkams skirtas lėšas. Neformaliai – už tai, kad šalies sporto vadovybei buvo per kartus. Čia kaip niekur kitur tinka patarlė: nebūk per saldus – nurys, nebūk per kartus – išspjaus. Jį išspjovė.

Kaip tokiais atvejais sakoma, norėdamas mušti, pagalį visuomet rasi. Kartu su A. Vaitkumi iš rinktinės išėjo ir dviratininkai – jo ugdytiniai. Taip jiems „nuplaukė“ Pekino olimpinės žaidynės.

Klaipėdos treneris ir dviratininkai tapo nereikalingi. Karo kirvis iškastas, kelio atgal nėra. O tiems jauniems ir gabiems vyrams dar viskas prieš akis. Kad tik kokio neapgalvoto žingsnio jie, Dieve lenk, nepadarytų. Kaip ten buvę nebuvę, A. Vaitkaus neapkaltinsi savanaudiškumu, sau lengvos duonos ieškojimu. Jis triūsia dviratininkų labui. Dėl jų jis kartu su Artūru Trumpausku sukūrė pirmąją Lietuvoje dviratininkų profesionalų komandą „Klaipeda – Splendid“, dėl dviratininkų jis varstė Seimo ir Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) bei Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) kabinetų duris. Treneris nebėgo į krūmus ir neišdavė savo dviratininkų. Savo ruožtu dviratininkai neišdavė jo.

Nevyniojo žodžių į vatą

Išspjautas iš galiūnų, dvipūdininkų ir rankų lenkikų tarpo buvo ir žinomas sunkiosios atletikos treneris Bronius Vyšniauskas. Už tai, kad nevyniojo žodžių į vatą, kad kietai laikėsi savo nuomonės. Galbūt per kietai. Ne visiems tokie dalykai patinka.

O iš sveikuolių gretų jis pasitraukė pats. Jį tiesiog užgavo ir įžeidė grupelės bobučių sveikuolių užgaida Lietuvos sveikuolių sąjungą pavadinti Dainiaus Kepenio vardu. Prieš tai sveikuoliai savo veiklą siejo su Karolio Dineikos vardu – ir še tau, kad nori. Keisti Lietuvai nusipelniusio ir plačiai žinomo žmogaus vardą! Absurdas didžiausias! Viename sveikuolių susibūrime jis viešai tai ir pasakė. Pasakė karštai, kaip jam būdinga. Po to sakymo suprato: reikia trauktis. Juoba kad K. Dineikos vardo prie sveikuolių nebeliko. Tiesa, ir D. Kepenio vardu Lietuvos sveikuolių sąjunga nebuvo pavadinta.

Reikėjo atsiprašyti

Ką čia bepridursi: kiekvienas su savimi nešamės ir galią, ir negalią. Arba, kaip Donelaičio būras pasakytų, kožnas savo niežą kaso. B. Vyšniauskas suvienijo Lietuvos sunkiosios atletikos trenerius, privertė juos dirbti pagal vieningą metodiką. Ir tas darbas duoda rezultatų. Bet prieš tai jis turėjo peržengti save, rasti drąsos ir viešai atsiprašyti trenerių. Už šiurkštesnį žodį, už nepamatuotą pastabą, už pakeltą toną, už per didelį griežtumą.

Tik tuomet galėjo pasakyti kitką: o dabar, vyrai, klausykite manęs. Arba dirbat pagal mano metodiką, arba aš pasitraukiu. Arba bus tvarka, arba ne – trečio varianto nėra.

Šalies sunkiosios atletikos trenerių tarybos pirmininkas B. Vyšniauskas pasiekė savo. Tik jis vienas žino, kiek šitas griežtumas kainavo jam sveikatos. Juk tokie dalykai, kaip puikiai žinome, be pėdsako nepraeina.

Kas be ko, trenerių pasitikėjimą jis pelnė ir todėl, kad laikosi duoto žodžio, o svarbiausia – kad kinkų nedrebina ir gali kaip lygus su lygiu kalbėti su KKSD generaliniu direktoriumi Algirdu Raslanu, LTOK prezidentu Artūru Poviliūnu ar „Žalgirio“ sporto draugijos pirmininku Vytu Nėniumi.

O kaip kitaip, jei sportas labai daug priklauso nuo valdžios malonės.