Paplūdimio tinklininkės Ieva Dubauskaitė ir Monika Povilaitytė Senojo žemyno jaunimo (iki 20 metų) pirmenybėse pasipuošusios bronzos medaliais prisipažįsta, kad šis turnyras privertė išmokti nepasiduodi ir kovoti iki pabaigos.

- Ar bronzos medalis yra rezultatas, kurio tikėjotės?

Monika Povilaitytė: Tikėjomės patekti į stipriausiųjų šešetuką. Netikėjome, kad į Lietuvą parvešime medalį.

Ieva Dumbauskaitė: Tik kalbėjome, kad labai norime medalio, tačiau tikslas buvo mažesnis. Jau turnyro metu jis augo. Po pralaimėto pusfinalio buvo daug ašarų, nes tikrai galėjome laimėti.

M. P.: Tiesiog nesugebėjome susitvarkyti psichologiškai

I. D.: O dėl trečios vietos mačas buvo labai sunkus. Trečios partijos pabaigoje pagalvojome „viskas“. Mintyse tik pasiguodžiau draugo žodžiais „gausite medinius medalius“. Kažkaip sugebėjome susikaupti ir laimėjome. Viskas gerai baigėsi.

M. P.: Šį sezoną prieš porą iš Rusijos jau žaidėme tris kartus. Buvo sunku, nes jos mus puikiai žinojo.

- Kokie artimiausi jūsų planai?

I. D: Šį sezoną Rusijoje dar mūsų laukia Rytų moterų čempionatas, į kurį išvykstame jau trečiadienį. Tikimės geriausio. Tai moterys čempionatas, pažiūrėsime kaip mums seksis (šypsosi). Vėliau važiuosime į Suomiją, kur vyks moterų čempionato vienas iš etapų.

- Minėjote, kad po pralaimėto pusfinalio buvo nusivylimo ašarų. Ar buvo džiaugsmo ašarų po laimėto mažojo finalo?

I. D.: Jautėme didelį džiaugsmą. Emocijos pylėsi per kraštus.

M. P.: Emocijų buvo daugiau negu per pasaulio čempionatą...

I. D.: Nes šįkart buvo labai sudėtinga. Atidavėme visas savo jėgas.

M. P.: Dar prieš pusfinalį pradėjo skaudėti nugarą. Svarstėme, ar galėsiu žaisti. Tačiau mane išgelbėjo masažas ir krūva vaistų. Nusprendėme, kad nepasiduosime iki pabaigos.

I. D.: Tiesiog nuėjusi pasirašyti ant protokolo pamačiau, kad Monika klūpi ant kelių. Paklausiau, kas nutiko. O ji man verkdama: „Negaliu atsistoti“. Išsigandome, tačiau medikai padarė viską, ką galėjo. Dabar džiaugiamės, kad viskas baigėsi gerai.

- Ko dar pačioms trūksta, kad labiau pasitikėtumėte savimi moterų varžybose?

I. D.: Patirties. Visuose dalykuose dar reikia šiek tiek padirbėti. Moterys viską daro geriau. Todėl mums reikia dar labai daug dirbti.

- Ar telefonai užkaito po bronzinės pergalės?

Choru: Užkaito (juokiasi).

I. D.: Užkaito ir feisbukas.

M. P.: Iki šiol nespėjome visų žinučių perskaityti.

I. D.: Skaičiau, tačiau nespėjau visiems atsakyti. Visų, kuriems neatrašiau, atsiprašau.

- Sunkiai iškovotoms taurės jau paruoštos garbingos vietos namuose?

I. D.: Asmeniškai aš tai viską dedu ant spintos. Visa mano kolekcija yra namuose, Vilniuje – tik pastarieji apdovanojimai. Čia dar vietos rasiu.

M. P.: Aš taip pat apdovanojimus laikau ant spintos. Viskas saugoma Tytuvėnuose. Vilniuje – trys taurės ir trys medaliai.

- Laikas prisipažinti, kaip po pergalių švenčia jaunieji tinklininkai.

M. P.: Po pergalės ramiai sėdėjome su treneriais...

I. D.: Ramiai vakarą praleidome, nors po jaunių varžybų visada vyksta vakarėlis, tačiau šįkart jis vyko šeštadienį. Mes sapnavome sapnus prieš pusfinalį. Į vakarėlį nepatekome. Po visko tiesiog pasėdėjome su treneriais ir dalinomės geromis emocijomis.

M. P.: Apsidžiaugėme, kad nedalyvavome vakarėlyje. Nuo ankstyvo ryto viena kitai pasakėme, kad neisime. Kaip nusprendėme, taip ir padarėme.

- Su treneriais dalinotės tik geromis emocijomis?

I. D.: Atvirai pasakysiu: jaučiau nedidelį apmaudą dėl pralaimėto pusfinalio. Mes galėjome įveikti savo varžoves....

M. P.: Žinojome jų silpnąsias puses, su treneriais buvome susidėlioję strategiją. Tačiau jos įgyvendinti nepavyko.

I. D.: Vėliau sulaukėme daug sveikinimų: „Sveikiname, trečia vieta – tai nuostabu“. O aš galiu pasakyti tik viena: nuostabu yra pirma vieta. Bronza – labai gerai.

M. P.: Pasimokėme, įgijome patirties ir turėsime, ko siekti ateityje.