Šachmatų čempionas savo kolekciją papildė egzotišku trofėjumi

Daugkartinis Lietuvos šachmatų čempionas Algimantas Butnorius savo titulų kolekciją šiemet papildė egzotišku trofėjumi – iškovojo Monako kunigaikštystės pirmenybių bronzos medalį. "Per tris sezonus čia laimėjau daugiau partijų, nei pralaimėjau", – sakė 68-erių kaunietis.

Daugkartinis Lietuvos šachmatų čempionas Algimantas Butnorius savo titulų kolekciją šiemet papildė egzotišku trofėjumi – iškovojo Monako kunigaikštystės pirmenybių bronzos medalį. "Per tris sezonus čia laimėjau daugiau partijų, nei pralaimėjau", – sakė 68-erių kaunietis.

Tarptautinis didmeistris A.Butnorius (ELO koeficientas 2379) buvo vienas iš 26 Monako čempionato dalyvių. Lietuvis surinko penkis taškus iš septynių galimų ir užėmė trečią vietą. Aukso medalį iškovojo Igoris Jefimovas, sidabro – Karlas Ribbergrenas (abu – po 5,5 tšk.).

A.Butnorius, I.Jefimovas, K.Ribbergrenas ir Pierras Villegasas, Patrickas Van Hoolandt'as ir Jeanas François Nelis sudarys Monako rinktinę, kuri šį mėnesį dalyvaus Europos mažųjų šalių šachmatų čempionate Gernsio saloje.

"Monako šachmatų federacija priklauso Tarptautinės šachmatų federacijos (FIDE) 1.10 zonai, kurioje taip pat yra Europos liliputai Andora, Kipras, Farerų, Džersio ir Gernsio salos, Lichtenšteinas, Liuksemburgas, Malta ir San Marinas. Lietuva – 1.7 zonoje su Estija ir Latvija. Monakui atstovausiu pirmą kartą, beje, kaip Lietuvos Respublikos pilietis, nes šiuo atveju FIDE nereikalauja keisti pilietybės – legionieriaus mundurą galima apsivilkti ne vieną kartą per metus už prieinamą mokestį. Tai tarsi FIDE verslo dalis", – interviu "Kauno dienai" teigė A.Butnorius.

– Kokie vėjai nubloškė jus į Monaką? – paklausėme 2007-ųjų pasaulio senjorų šachmatų čempiono.

– Mano gyvenimo etapas Prancūzijoje prasidėjo visiškai nesportiškai, nes kaip žaidėjas tikrai nebėgau nei iš savo šalies šachmatų federacijos, nei ieškodamas turtingo klubo, mylinčio senjorus. Jau įsitikinau, kad tai reikėjo padaryti gerokai anksčiau. Dabar mane pakvietė artimieji – tiesiog pasisvečiuoti, paatostogauti ir dėl sveikatos – Viduržemio jūros klimatas ir dieta gydo nuo įvairiausių ligų. Pajūrio Boljė, kur apsistojau, – pakrantės miestelis tarp Monako ir Nicos. Čia neapsakoma ramybė, kaip mūsų Druskininkuose. Gal todėl po poros savaičių vienintelio malonumo – spardyti kieme mandarinus, stebėti jūrą ir sekti, gal kada tam tikru paros metu tolumoje išryškės už poros šimtų kilometrų esantys Korsikos krantai, supratau, kad be kokio nors kito užsiėmimo čia ilgai neištversiu. Paprašiau žento, kad paskambintų į kokį nors šachmatų klubą. Pataikėme į Monaką. Klube kažkas tuo metu buvo ir atsiliepė.

– Kaip jus priėmė į klubą?

– Keliais žodžiais persimetėme su klubo vadovu Jeanu-Micheliu Rapaire'u arba, kaip jį visi vadina, Žanu Mišeliu. Jį labiausiai domino mano ELO reitingas. Maždaug po penkių minučių buvau įregistruotas Prancūzijos nacionalinės šachmatų I lygos žaidėjų sąraše. Vėliau Žanas Mišelis juokavo: tu – it stebuklas, iki šachmatininkų registracijos pabaigos buvo likęs vos pusvalandis. Jo teiginį, kad esu tarsi žaidėjas, nusileidęs iš dangaus, netrukus patvirtinau prie šachmatų lentos – per debiutinę partiją įveikiau jauną Monako klubo varžovų didmeistrį. Gerai, kad prieš varžybas nesigilinau, su kuo kovosiu – būčiau išsigandęs.

– Ar buvo sunku įsitvirtinti klube, kurio istoriją nuo 1949-ųjų rašė ir teberašo žinomi pasaulio didmeistriai vyrai bei moterys, jau penkis kartus iškovojusios Europos taurę?

– Prie šachmatų lentos buvo visko, tačiau pergalių patyriau daugiau nei nesėkmių. Komandos kapitonas man dažnai skiria juodos spalvos figūras – matyt, esu patikimas gynėjas. Žaidžiau ir prie pirmos lentos, ir prie paskutinės.

– Kokioms varžyboms pastaruoju metu rengiatės?

– Šį savaitgalį laukia baigiamasis Prancūzijos nacionalinės lygos C grupės turas. Jis lems, kas pateks į elitinį dvyliktuką. Kol kas 1–2 vietas dalijamės su rimtais konkurentais iš Nicos, jų klubas pavadintas legendinio pasaulio čempiono ruso Aleksandro Aliochino vardu. Nieko nuostabaus, nes prancūzai nuo seno jaučia pagarbą Rusijos ir buvusios Sovietų Sąjungos šachmatininkams. Lietuvos prestižas – ūgtelėjęs ir tai tikriausiai vilniečio didmeistrio Eduardo Rezentalio nuopelnas. 2003-iaisiais jis laimėjo vieną stambiausių Europoje "Cappelle La Grande" turnyrą, yra ilgametis Prancūzijos "Top 12" žaidėjas. "Cappelle La Grande" blykstelėjo ir jaunasis Kauno "Margirio" klubo žaidėjas Titas Stremavičius, įvykdęs tarptautinio meistro normatyvą. Beje, 2014-ųjų rudenį Prancūzijos šachmatų lygos varžybos buvo sustabdytos dėl gamtos užgaidų – smarkios liūtys sukėlė didelių potvynių.

– Lietuvos šachmatų lygos (LŠF) 2015-ųjų statistikos suvestinėse yra ir jūsų pavardė. Kaip suspėjote?

– Iš tiesų mažai kas žino, kad šių metų LŠF lygoje sužaidžiau penkias partijas ir prie "Margirio" klubo iškovoto sidabro prisidėjau pusketvirto taško. Džiaugiuosi "Margirio" jaunimu – kad po nesėkmių nenuleido rankų, susikaupė ir atsitiesė, džiaugiuosi ir tuo, kad mano visavertis sportinis gyvenimas tęsiasi.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kns

kns portretas
Saunuolis Algimantai
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių