Nežinau, ar tai buvo interviu. Su krepšininku Ramūnu Šiškausku, kuris į Vilnių atskrido su Maskvos „CSKA“ komanda žaisti VTB lygos rungtynių su „Lietuvos ryto“ ekipa, susitikome viešbučio vestibiulyje. „Vilniaus diena“ pavogė šiek tiek poilsiui po treniruotės ir pietų skirto laiko.

- Ramūnai, visgi ar atsisveikinimas su rinktine nebuvo kiek skubotas?

- Na, šis sprendimas nebuvo iš lempos. Nebuvo taip, kad po rungtynių sugalvojau ir pasakiau. Apie tai jau galvojau ir anksčiau. Apsisprendęs buvau po Europos čempionato Ispanijoje. Tada sakiau sau, kad jei papuolame į olimpines žaidynes, atžaisiu olimpinėse. Patekome, atžaidžiau.

- Kas tokį sprendimą įtakojo? Nuovargis, traumos, šeima?

- Šeima tikrai nieko neįtakojo, traumų, žinoma, kuo toliau, tuo daugiau, kūnas juk nejaunėja. Šis sezonas, turbūt, yra pirmasis, kai traumos pilasi tarsi iš gausybės rago – tai nugara, tai koja. Niekaip nesigauna įsivažiuoti. Tik pradedu žaisti ir vėl trauma. Žinoma, poilsio reikia, vasarą krepšininkai jo neturi daug – juk įvairūs čempionatai vyksta kasmet – tai Europa, tai Pasaulis, tai olimpiada. Galbūt tų čempionatų reikėtų mažiau, galėtų kas nors paskaičiuot, kad, tarkime, Europos čempionatai vyktų kas keturis metus, kad sportininkai bent jau kas antrą vasarą galėtų pailsėti daugiau. Tačiau tai sprendžiame ne mes, viskas priklauso nuo FIBA. Taigi nusprendžiau, kad reikia pailsėti, nes jaučiau, kad mėnesio ar trijų savaičių per metus tikrai neužtekdavo.

- O kaip vertini Rusijos krepšinio ekspertų teiginius, kad šis Maskvos CSKA sezonas tik įrodė, kad laikas keisti komandos sudėtį, o tau, Trajanui Langdonui ir Matijašui Smodišui vietos komandoje nėra, kadangi esate išsisėmę žaidėjai?

- Į tokius komentarus nereaguoju. Ekspertų yra ir bus visur. Nesigilinu, kas ir ką galvoja, o dėl sudėties sprendžia klubo vadovybė. Kaip jie nuspręs, taip ir bus.

- Pats nesijauti išsisėmęs?

- Išsisėmęs (šypsosi)? Nepasakyčiau, kad išsisėmęs. Tiesiog šis sezonas nesėkmingas, nespėju įsižaisti. Niekaip nepavyksta žaisti pilna jėga. Praėjo pusė sezono, bet dar nesigavo bent mėnesį ramiai, be traumų žaisti.

- Rusijoje įvyko šiek tiek pasikeitimų – vietoj buvusios Superlygos atsirado profesionali krepšinio lyga. Ar kas nors realiai pasikeitė?

- Na, mano akimis žiūrint, visiškai niekas nepasikeitė – komandos tos pačios, viskas taip pat. Tiesiog pasikeitė vadovybė ir pavadinimas. Krepšinio lygis tikrai nepasikeitė – yra kelios stiprios komandos, su kuriomis reikia kovoti, žinoma, yra ir silpnesnių, tačiau lengvo pasivaikščiojimo Rusijos lygoje niekada nebūna.

- Ar Rusijoje tenka susitikti su V. Chomičiumi ar K. Kemzūra?

- Dabar jau nebesusitinkame. Pirmiausia, treneriai turi daug daugiau darbo negu žaidėjai – jiems juk neužtenka pasitreniruoti ir pareiti namo. Jie turi kurti taktikas, galvoti kaip pravesti treniruotes. Neturi jie laisvo laiko. Kita vertus K. Kemzūra – kitame mieste, dažnai nepriskraidysi, o V. Chomičius – pamaskvėje, kur važiuoti reikia ilgai. Nėra tokių lietuviškų susitikimų.

- Ar niekada nesi susimąstęs apie savo karjerą? Pamenu, kai man buvo kokie 15 metų, atsirado Šiškauskas – paprastas vaikinas iš Kaišiadorių, kurio krepšininko karjera tapo pavyzdžiu kiekvienam kieme į krepšį bemėtančiam vaikiui. Ar susimąstai apie tai?

- Man pačiam labai netikėta, prisimenant tuos mokyklos laikus. Kaišiadoryse nebuvo jokių sporto mokyklų, paprasčiausiai su draugais žaisdavome kieme. Prisižiūrėdavome NBA varžybų per televizorių ir iš karto lėkdavome į aikštelę: „Aš būsiu toks, tu būsi toks“. Vienam viena komanda patikdavo, kitam kita...

- Manau, panašius prisiminimus turi daugelis...

- Na, čia juk visiems vaikams taip – įsivaizduoji, kad esi garsus krepšininkas ir žaidi. Taip ir vyko žaidimas kieme (šypsosi). Žaisdavome, bet net nebuvo svajonių, kad žaisiu tokiame aukštame lygyje. Paprasčiausiai, krepšinis buvo mūsų mėgstamiausias užsiėmimas. Po mokyklos – LKL, tarsi iš dangaus. „Sakalai“, „Lietuvos rytas“ – pajaučiau, kad kylu. Viską apgalvojus, neįtikėtina yra tai, kur dabar esu.

- Tai gal prisimeni ir pirmą prisilietimą prie kamuolio?

- Pradėjau, greičiausiai, ne nuo kamuolio. Vaikas būdamas stebėdavau „Žalgirio“ ir „CSKA“ kovas. Man tuo metu buvo maždaug septyni metukai, pirmiausia mėtyti pradėjau į vazas – popierių susiglamžai ir mėtai. Taigi, pradėjau ne nuo kamuolio. Vėliau buvau užsukęs į krepšinio treniruotes. Žinoma, jų taip vadinti gal ir negalima – tiesiog po pamokų mokyklos salėje rinkdavomės žaisti krepšinio. Kažkaip ten neužsibuvau, po kelių treniruočių išėjau, bandžiau įvairias kitas sporto šakas. Dar vėliau prasidėjo tarpklasinės krepšinio varžybos, išliko praktika kieme.

- O dar vėliau prasidėjo ilga kelionė po krepšinio pasaulį – Lietuva, Italija, Graikija, Rusija... Kuris sustojimas buvo pačiam mieliausias?

- Visi šie sustojimai labai skiriasi visų pirma savitomis kultūromis, o kas liečia krepšinį, manau, visur yra panašiai. Gal šiek tiek skiriasi detalės, tačiau visur reikalavimai yra vienodi. Man nuo pat pradžių sekėsi su treneriais. „Lietuvos ryte“ buvo Jonas Kazlauskas, Arūnas Sakalauskas, Trevizo „Benneton“ – Etorre Messina, Deividas Blattas, Želko Obradovičius. Tai visam pasaulyje žinomi treneriai. Visų jų reikalavimai paprasti – turi žaisti pačiame aukščiausiame lygyje.

- Kaip manai, ar dabar esi aukščiausiame lygyje? Turiu omenyje komandą, žaidimą?

- Gerų komandų Europoje yra labai daug. „Benneton“ – buvo pirma stotelė po Lietuvos, galbūt, komanda buvo vidutiniokė Eurolygoje, bet buvo geras treneris, neturėjome labai gerų žaidėjų. Tai buvo gera patirtis. Vėliau „Panathinaikos“ – viena geriausia komanda Europoje. Sunku lyginti komandas – „Barcelona“, „Panathinaikos“, „CSKA“ – tai yra TOP lygio komandos. Manau, kad būti bet kurioje iš jų yra aukščiausias lygis.

- Apie NBA jau esi pasisakęs ne vieną kartą, bet ar tasai paauglystės noras ilgai gyvavo?

- Vaikystėje – tai buvo svajonės, net apie LKL negalvojau. Vėliau, tikiu, noro yra pas visus. To neužtenka, realios galimybės tuo metu nebuvo. Kai jos atsirado, norą pradėjau derinti su kitais dalykais. Svarsčiau, nesigailiu, kad likau Europoje. Mano manymu, ir čia nemažai nuveikiau.

- Kada įvyko tasai lūžis, kai NBA tapo tiesiog NBA, o ne svajone? Matau, kad šios lygos atributikos tavo aprangoje netrūksta iki šiol (R. Šiškauskas pokalbio metu vilkėjo marškinėlius su užrašu „Jordan“, o kojas šildė NBA logotipu paženklintos kojinės, - aut. past.)

- Čia tik kojinės (juokiasi). Sunku pasakyti tiksliai, bet manau, kad po metų, praleistų Graikijoje turėjau realesnį šansą išvažiuoti, kažką ten padaryti. Tada prasidėjo svarstymas. Mano manymu, ten važiuoti verta tik tuo atveju, kai matai, kad komanda tikrai tavęs nori. Jeigu prasideda kalbos „mes norėtume, atvažiuok“, tai suprask, kad tas „norėtume“ – tai tiesiog nekonkretus pasakymas. Nesijaučiau ten labai reikalingas. Gavau pasiūlymą iš „CSKA“ ir išvažiavau į Maskvą.

- Gražiai kalbėjome apie visą tavo karjerą. Ar dabar nėra kitokių pasvarstymų? Pavyzdžiui, apie karjeros pabaigą?

- Žinoma, tokios mintys kažkur būna. Laikas nuo laiko pagalvoju. Niekas juk nežino, kada bus ta pabaiga. Tiksliai negaliu pasakyti ir aš. Galiu pasakyti, kad tikrai karjera nesitęs penkis metus. Matyt, dabar viskas priklausys nuo sezono eigos, traumų.

- Sakyk, ar su amžiumi vis dažniau po vasaros aplanko klausimas „Ar noriu imti kamuolį į rankas?“

- Be abejo, nėra ko čia slėpti. Taip būna kiekvienam profesionaliam sportininkui. Tai yra normalu.

- Sutarėme, kad nekalbėsime apie asmeniškumus, bet visgi kaip leidi tas trumpas vasaros atostogas?

- Galiu pasakyti, kad kamuolio į rankas tikrai neimu (juokiasi). Mėgstu kiek aktyvesnį poilsį. Negalėčiau visą vasarą gulėti pliaže. Man įdomu ir tenisą ar futbolą su draugais pažaist be jokių įtampų, kad neužsigulėti ir pilvo neužsiauginti. Žinoma, iš karto po sezono norisi ramiau, bet į atostogų pabaigą norisi pajudėti.

- Ko krepšininkui šiais laikais reikia, kad jis jaustųsi laimingas?

- Nesistebiu, kad vaikai galvoja, jog reikia tapti krepšininkų, kad užsidirbtų pinigų. Prieš penkiolika metų buvo visai kitokie pinigai, po truputį viskas kilo – pinigai, noras laimėti, atsirado rėmėjai. Pinigai pasidarė dideli, anksčiau tik žiūrėjai, kad gautum kur nors pažaisti. Apie tai, kiek užsidirbsi, daug negalvodavai. Dabar visi tik ir rašo, kokius milijoninius kontraktus pasirašo žaidėjai. Todėl ir vaikai nusprendžia, jog nori būti krepšininkai. Tiems, kurie myli krepšinį, laimę atneša noras laimėti.

- Ką pats dar norėtum laimėti?

- Norėtųsi laimėti ir Eurolygą, šį sezoną neišėjo (šypsosi). Liko dar Rusijos čempionatas ir VTB lyga. Reikia stengtis laimėti bent čia.