Krepšinis: kai šaukštai po pietų
Pakilome ereliais, nusileidome varneliais
Kaip žinia, LKAL čempionate “Nafta-Uni-Laivitė”, sėkmingai baigusi reguliarųjį sezoną (užėmė antrąją vietą), neišlaikė atkrintamųjų varžybų egzamino, pralaimėjo septintosios eilutės savininkei Pakruojo “Merestai” ir liko už medalių dalybų ribos.
Ta proga pakalbinome komandos trenerį Dalių Ubartą ir paprašėme pasidalinti įspūdžiais.
- Reguliarusis sezonas klostėsi neblogai: po 34 rungtynių turėjome 24 pergales. Nuotaika, mikroklimatas kolektyve, mano nuomone, buvo geras, nieko netrūko. Jautėme rėmėjų dėmesį ir reikalavimus, palaikė aistruoliai. Užimta antroji vieta LKAL komandų rikiuotėje irgi buvo palanki: atkrintamųjų varžovas - septintoji ekipa aštuntuke. Ja, kaip vėliau paaiškėjo, tapo Pakruojo “Meresta”. Atrodė, viskas susiklostė palankiai.
Atkrintamiesiems susitikimams ruošėmės: turėjome ir laiko, ir kontrolinių rungtynių. Tiesa, persekiojo traumos.
Taigi pirmosios rungtynės su “Meresta” namuose. Jos vyko permainingai. Pradžia, kaip atsimenate, lyg ir nieko netikėto nežadėjo. Bet štai jų antrasis ir trečiasis kėliniai parodė, kad varžovas valingas, jis sugeba susikaupti ir netikėtai smogti. Žaidėjai neaukštaūgiai, bet fiziškai stiprūs, kovingi, moka ir iš toli atakuoti, ir po krepšiu randa mūsų spragų.
Tiesa, “Merestą” palaužėme ketvirtąjį kėlinį, bet išsiskyrėme jausdami jų revanšines mintis Pakruojyje.
Taip ir buvo. Antrąsias rungtynes po atkaklios kovos pralaimėjome. Ypač pasijutome nemaloniai, kai varžovai mus “pasigavo” Klaipėdoje. Tai buvo “šaltas dušas”, rimtas pavojaus signalas.
Ketvirtųjų rungtynių tarp savo sienų šanso pakruojiečiai iš rankų nepaleido. Psichologiškai pasiruošę, pakiliai žaisdami, jie mus sugniuždė ir pelnytai šventė pergalę.
Pralaimėjimo serijos 1:4 priežastys? Pasigirdo priekaištų, kad komandą pražudė varžovų neįvertinimas, tai, kad per anksti įtikėjome savo pergale. Mano nuomone, nei treneris, nei žaidėjai tokia “liga” nebuvo susirgę.
Mums nepavyko išsaugoti geros formos, savo žaidimo, rodyto reguliariajame sezone. Labai banguotai pasirodė mūsų pirmoji linija, asai. Varžovai juos gerai pažinojo ir sugebėdavo neutralizuoti. Pritrūko drąsos jaunimui, jis mažokai žaidė, dar nepakankamai užgrūdintas. Turbūt pastebėjote, kad daugiausiai taškų pelnydavo 2-3 žaidėjai. Varžovų gretose pasižymėdavo 6-7 krepšininkai.
Darėme klaidų, suklupdavome nesudėtingose situacijose. Be abejo, buvo ir trenerio klaidų, taktinių netikslumų. Na, o pakruojiečiai sumaniai išnaudojo visas mūsų klaidas, aplaidumus ir už tai negailestingai baudė.
Skaudi tai pamoka. Apgailestauju, kad nepateisinome nei rėmėjų, nei aistruolių lūkesčių iškovoti LKAL čempionato kurios nors spalvos medalių. Nemaloniai jaučiasi ir žaidėjai: juk tiek darbo įdėta!
Beje, panašios nuotaikos, ko gero, vyrauja ir “Žalgirio-A. Sabonio” bei kitose komandose, kurios buvo sėkmingai baigusios reguliarųjį sezoną ir suklupo atkrintamosiose varžybose.
Banalu būtų sakyti: pasistengsime kitą sezoną. Bet širdyje tokios viltys gyvos. Juk ir vienerių metų patirtis - neįkainojama.
Komandos vadovas Jonas Kuliešius:
- Atkrintamąsias rungtynes sutikome ne be nuostolių. Traumuotas negalėjo visa jėga žaisti V. Valančius, pėdos skausmai kankino Kurmį, koją išniręs buvo I. Milišauskas. Žinoma, panašių bėdų turėjo ir mūsų varžovai. Sportas yra sportas.
Dėl komandos nusiteikimo. Mano nuomone, nusiraminimo būta, tikėtasi lengvesnio barjero.
Pirmosios atkrintamosios rungtynės buvo žvalgybinio pobūdžio: mano nuomone, varžovai, sumažinę skirtumą nuo 25 iki 5 taškų, pajuto mūsų silpną vietą ir gerai ją išanalizavo.
Visas kitas rungtynes jie žaidė nedideliu tempu, tiksliai skirstydami kamuolį, primesdami mums pozicinį puolimą. Kaip tyčia prastai savo galimybes realizuodavo mūsų priekinė linija (gal tik R. Kasparavičiui mažiau pretenzijų galima pareikšti). Kaustydavo mus kieta pakruojiečių gynyba, ryžtingumas, pasiaukojama kova dėl kiekvieno kamuolio. Sumaniai savo komandai vadovavo patyrę senbuviai, buvę LKL žaidėjai Stanevičius, Taučius, Kalvelis.
Mano nuomone, drąsiau reikėjo leisti žaisti jaunimui, kad kauptų patirtį, pajustų atsakomybę. To trūko, kai reikėjo keisti sudėtį. Būtina išsiugdyti daugiau lygiaverčių žaidėjų. Tai - ateities užduotys, trenerio galvos skausmas, žaidėjų noras tobulėti.
Prabėgęs sezonas labai pamokomas, kelia įdomių minčių, užmojų. Dar reikės viską rimtai permąstyti, surasti reikiamus atsakymus ir sprendimus.
Komanda, padariusi rimtas išvadas, be abejo, bus, sezonui reikės ruoštis, išspręsti visus ekonominius, finansinius klausimus, ekipos sudėties problemas, treniruočių metodiką, mikroklimato niuansus ir kt.
Naujausi komentarai