Labai mažai kas tikėjo, tačiau per šiek tiek daugiau nei metus prancūzui pavyko ne tik suburti komandą, rėmėjus, tačiau ir sėkmingai finišuoti Dakare.

Išskirtiniame interviu "Kauno dienai" P. Croizonas atskleidė, kad tikslas pasiekti finišą jau įgyvendintas ir kitame Dakare jis dalyvaus tik tuo atveju, jei turės geresnį automobilį ir galės pagerinti šiemet pasiektą rezultatą.

P. Croizonas po nelaimės 1994-aisiais neteko visų keturių galūnių, tačiau tai nepaskandino tuomet 26-erių metų vyro nevilties liūne. Dar būdamas reabilitacijos ligoninėje jis pamatė televizijos reportažą, kuriame buvo rodoma moteris, plaukianti per įvairiausius vandens kanalus skirtingose pasaulio vietose. Ji įkvėpė P. Croizoną ir jis pradėjo lankyti plaukimo treniruotes, kurios trukdavo po penkias valandas per dieną. Per jas vyras ne tik treniruodavosi, tačiau išbandė ir ne vieną protezą, skirtą plaukti. Galiausiai po 35 valandas per savaitę trunkančių treniruočių P. Croizonas 2010 m. rugsėjo 18 d. perplaukė Lamanšo sąsiaurį.

Tai nebuvo paskutinis prancūzo plaukimas. Netrukus jis paskelbė, kad perplauks visus sąsiaurius skiriančius penkis pasaulio žemynus. Taip 2012 m. gegužę buvo įveiktas sąsiauris tarp Australijos ir Azijos, birželį P.Croizonas perplaukė Raudonąją jūrą iš Egipto į Jordaniją, liepą – Gibraltaro sąsiaurį, o rugpjūtį laukė Beringo sąsiauris, skiriantis Azijos ir Amerikos žemynus. Specialiai šiam plaukimui P. Croizonas treniravosi plaukiodamas vos 4 laipsnių šilumos vandenyje. Suplanuotą plaukimo dieną startas nepavyko dėl siautusios audros, ji nurimo rugpjūčio 17-ąją, tačiau kelionę labai apsunkino tirštas rūkas ir povandeninės srovės. Vis dėlto plaukimą teko nutraukti kirtus tarptautinę datos keitimosi liniją likus keliems šimtams metrų iki Didžiųjų Diomidų salų Rusijos vandenyse, nes nebuvo gautas leidimas jose išsilaipinti.

Svarbiausias dalykas, kurį turėjau išmokti, – suvaldyti savo mintis ir pasiekti darnios širdies veiklos.

P. Croizonas, naudodamas kompiuterinę kalbos į tekstą vertimo programą, parašė knygą "Aš nusprendžiau gyventi" (pranc. k.  – "J'ai décidé de vivre"), taip pat atliko šuolį su parašiutu, tad sprendimas dalyvauti Dakaro ralio maratone artimiausių P. Croizono draugų nenustebino ir jie tikėjo, kad atkakliajam prancūzui viskas kuo puikiausiai pavyks. Taip ir nutiko – po sunkių dviejų savaičių Pietų Amerikos dykynėse P. Croizono komanda kirto finišo liniją Buenos Airėse.

– Kaip nusprendėte dalyvauti Dakare?

– Pamatyti Dakarą iš vidaus ir išbandyti jame savo jėgas aš svajojau nuo pat mažų dienų. Dakaras yra sunkiausios ir garsiausios iš ralio reido varžybų visame pasaulyje. Galiausiai aš pats labai mėgstu nuotykius, ypač tuos, kuriuose reikia ieškoti žmogaus galimybių ribos. Būti komandos dalimi ir pasiekti savo tikslus, kai 99 proc. aplinkinių sako, kad tai neįmanoma, yra mano motyvacija. Dakaro ralio maratonas kaip tik ir atitiko šią mano filosofiją. Pozicija, kurią užėmėme praėjusiame Dakaro ralyje, nėra labai svarbi, svarbiausia, kad mes pasiekėme finišą Buenos Airėse.

– Koks buvo pasiruošimas šioms lenktynėms?

– Mintis dalyvauti Dakare gimė prieš dvejus metus, o aktyviai važinėti man paruoštu bagiu aš pradėjau likus aštuoniems mėnesiams iki Dakaro. Po treniruočių kartu su šturmanu Cedericu Duple dalyvavome keliose skirtingose lenktynėse, o 2016-ųjų Maroko ralyje mums pavyko užimti 15 vietą.

Kad sugebėčiau atlaikyti šį sudėtingą iššūkį, turėjau pasiruošti ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Svarbiausias dalykas, kurį turėjau išmokti, – suvaldyti savo mintis ir pasiekti darnios širdies veiklos. Tai technika, kurią naudoja Prancūzijos naikintuvų pilotai, kad pasiektų pastovų ir reguliarų širdies ritmą.

Kai turi svajonę, gali ją pasiekti, tereikia nebūti vienam ir surasti žmonių, kurie pasirengę padėti.

– Kaip techniškai buvo paruoštas lenktyninis automobilis?

– Pirmiausia, matyt, visiems reikia pasakyti, kad automobilio vairavimas man nėra kažkokia staigmena ir man nereikėjo visko mokytis iš naujo. Aš kasdien vairuoju automobilį (o vairuoti man labai patinka!), kuriame yra beveik tokia pati įranga, kaip ir tame, su kuriuo varžiausi Dakare. Mano lenktyninis bagis sukurtas taip, kad visus reikiamus veiksmus galėčiau atlikti neišlipdamas iš automobilio paprasčiausiai abiem savo rankomis. Savo dešiniuoju protezu aš galiu reguliuoti akceleratorių ir stabdžius hidrauline vairalazde. Su kaire galiu valdyti pagrindines automobilio funkcijas – padidinti ar sumažinti greitį, įjungti šviesas, valytuvus ir pan. Po visų šių pakeitimų automobilis tiesiog tapo mano kūno tęsiniu!

Kaip automobilį vairuoja Philippe'as Croizonas:

– Kas labiausiai nustebino Dakare?

– Tikėjausi, kad Dakaras nebus lengvas, tačiau nesitikėjau, kad gali būti taip sunku, tačiau labiau nei patirti sunkumai man atmintyje išliko Bolivijos žmonės, kurie ateidavo manęs palaikyti, pasveikinti. Ne iš vieno jų išgirdau, kad esu jiems pavyzdys ir įrodymas, kad kliūtis gyvenime susikuriame tik mes patys.

– Gal galėtumėte išsamiau papasakoti, kokia buvo jūsų komanda?

– Komandos vadovas buvo Yves Tartarinis, žmogus, kuris dalyvavo aštuoniolikoje Dakaro ralio maratonų. Jis buvo ir mano treneris. Mano šturmanas buvo Cedericas Duple, taip pat važiavo inžinierius, kuris rūpinosi automobiliu, dar vienas inžinierius dėmesį skyrė tiems valdymo prietaisams, kurie buvo pritaikyti tik man, keli mechanikai, žmona ir tie, kurie rūpinosi kitais komandos reikalais. Mūsų komandą iš viso sudarė trylika asmenų.

– Kokią žinią norėtumėte pasakyti tiems, kurie abejoja žmogaus galimybėmis?

– Aš manau, kad viskas yra įmanoma. Kai turi svajonę, gali ją pasiekti, tereikia nebūti vienam ir surasti žmonių, kurie pasirengę padėti. Svajonės iš tiesų suteikia sparnus. Nemokėdamas plaukti aš sugalvojau, kad noriu perplaukti sąsiaurį tarp Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos, vėliau kirtau sąsiaurius skiriančius skirtingus žemynus. Taip nusprendžiau dalyvauti ir Dakare. Sėdėjau namuose ant sofos, žiūrėjau vaizdo siužetus iš lenktynių ir savo žmonai pasakiau, kad dalyvausiu Dakare. Taip ir padariau. Supratau, kad su technologijomis, kurias turime šiandieniame pasaulyje, nebelieka neįmanomų dalykų.

– Kokie ateities planai – ar bus dar vienas Dakaras?

– Kol kas dar negaliu pasakyti, ar dalyvausime kitų metų Dakare. Vis dėlto, jei nuspręsime, kad ten turime būti, važiuosime su geresniu automobiliu, geresnis bus ir techninis aptarnavimas. Šio Dakaro tikslas buvo parodyti, kad žmogus be rankų ir be kojų gali dalyvauti Dakare ir finišuoti. Dabar man to įrodinėti nebereikia. Dabar mano tikslas – geriausias rezultatas, kurį kartu su komanda galime pasiekti.