Moterų rankinis nepelnytai užmirštas

Pirmą kartą geriausia Lietuvos rankininke pripažinta 18-metė Ozo gimnazijos abiturientė nukonkuravo 2018-ųjų laureatę Kauno "ACME-Žalgiris" komandos žaidėją Audingą Kniubaitę, savo komandos draugę Daivą Aleksandravičiūtę bei Vokietijoje žaidžiančias legionieres Gretą Kavaliauskaitę, Gretą Rinkevičiūtę ir Brigitą Ivanauskaitę.

Įdomu, kad rankinio sirgaliai daugiausia balsų skyrė D.Aleksandravičiūtei, o specialistų komisija palankiausia buvo G.Kavaliauskaitei, tačiau bendroje įskaitoje daugiausia balsų surinko A.Šponė.

A.Šponei rinkimuose antrą vietą skyrė tiek specialistų komisija, tiek rankinio sirgaliai, o susumavus rezultatus būtent ši Vilniaus "Eglės" žaidėja tapo nugalėtoja. Visgi pati rankininkė santūriai reagavo į tokį pripažinimą.

"Atvirai pasakius, nesidomėjau, kas ir kaip ten balsavo. Pasidalinau su savo šeima, kad vyksta tokie rinkimai, ir tiek. Nelabai tikėjausi laimėti, nes rinkimuose dalyvavo ir užsienyje žaidžiančios Lietuvos rankininkės. Galvojau, kad realiausia pretendentė yra Vokietijoje rungtyniaujanti B.Ivanauskaitė, kuri geriausia šalies rankininke buvo renkama 2015 ir 2017 m. Aišku, smagu, kad sulaukiau tokio įvertinimo, bet džiaugtis titulu gali tik vieną dieną, o po to reikia toliau dirbti, kad tą titulą išsaugotum. Nosies tikrai į viršų nekeliu, nes puikiai suprantu, kiek daug man dar reikia treniruotis, kad galėčiau žaisti aukštesnio lygio čempionate, siekti profesinių aukštumų užsienyje", – "Vilniaus dienai" sakė A.Šponė.

– Aušra, kokie jums buvo praėję metai?

– Sunkūs, bet ir įsimintini. Pirmą kartą su Vilniaus "Eglės" komanda laimėjome Lietuvos rankinio federacijos taurę, įrodėme, kad Lietuvoje ne tik Kauno "ACME-Žalgirio" rankininkės, bet ir mes galime kažką laimėti. Tiek man, tiek ir visai komandai tai buvo labai svarbus, reikšmingas pasiekimas. Rudenį debiutavau Lietuvos nacionalinėje moterų rinktinėje. Labai laukiau tokios galimybės ir tikrai ją rimtai vertinu. Turėjau puikią progą pasisemti patirties iš vyresnių, aukštesnio lygio užsienyje žaidžiančių rankininkių. Tikrai nesu pagrindinė rinktinės žaidėja, bet net ir ant suolo rinktinėje pasėdėti yra kažkas neįtikėtino.

Tačiau buvo ir ne tokių smagių epizodų. Pernai labai vargino nuolatinės traumos. Skaudėdavo tai nugarą, tai koją. Štai ir dabar dar nesu visiškai atsigavusi po čiurnos raiščių traumos, daktarai sako, kad reikėtų bent kelias savaites pailsėti, pasigydyti, bet komandos laukia Lietuvos čempionato ir Baltijos moterų rankinio lygos turai, tad reikia pamiršti skausmus ir eiti žaisti.

– Pernai su Lietuvos merginų rinktine Europos jaunimo (iki 18 metų) čempionato B divizione užėmėte ketvirtą vietą. Kaip vertinate šį pasiekimą?

– Kadangi prieš kelerius metus su merginomis buvome antros, dabar ketvirta vieta yra žingsnis atgal. Bet pernai mus tiesiog fatališkai kamavo traumos, beveik visos pagrindinės žaidėjos turėjo vienokių ar kitokių sveikatos problemų, dėl to ir pasirengimas čempionatui nebuvo toks sklandus, ir žaidimas strigo. Liūdna, kad mes negalėjome parodyti ir padaryti visko, ką iš tiesų galime. Ir aš pati turėjau problemų, dėl traumos praleidau paskutines čempionato rungtynes dėl trečios vietos. Tad šioks toks kartėlis ir nusivylimas liko, nes būdamos sveikos tikrai galėjome pasirodyti geriau.

Nosies tikrai į viršų nekeliu, nes puikiai suprantu, kiek daug man dar reikia treniruotis, kad galėčiau žaisti aukštesnio lygio čempionate.

– Koks buvo jūsų kelias į rankinį? Vis dėlto ši sporto šaka Lietuvoje nėra labai populiari. Tad kas jus čia atviliojo?

– Iš tiesų, kai pasakau žmonėms, kad žaidžiu rankinį, dažnai išgirstu klausimą, ar čia tas sportas, kur merginos žaidžia ant smėlio ir mušinėja kamuolį per tinklą? Mane tai iki šiol nuoširdžiai stebina. Bet aš visą gyvenimą žaidžiu rankinį ir šios sporto šakos nekeisčiau į jokią kitą. Kai mokiausi pirmoje klasėje, pas mus į mokyklą atėjo treneris Karolis Kaladinskas ir pakvietė išbandyti jėgas rankinio treniruotėje. Pabandžiau, patiko ir pasilikau. Dar prieš tai šiek tiek žaidžiau futbolą, bet kai sesė išvyko iš Lietuvos, ir mano futbolas baigėsi.

– O kuo jus sužavėjo rankinis?

– Aš nemoku pralaimėti, todėl man labai patinka, kad rankinis yra azartiškas, emocingas žaidimas. Taip pat jaučiu, kad žaisdama rankinį galiu kažkuo nustebinti varžoves, žiūrovus. Gražiais metimais, klaidinančiais judesiais. Bet svarbiausia, kad aš pati labai gerai jaučiuosi žaisdama rankinį. Aikštėje išlieju visas emocijas, pyktį, nusivylimą. Ir po rungtynių jaučiuosi daug geriau. Žinau, kad žiūrovams patinka įvarčiai, man jie irgi patinka, bet aš džiaugiuosi, kai pavyksta gerai sužaisti ir gynyboje, blokuoti varžovių metimus. Tada apima labai geras jausmas. Apskritai, man patinka komandinis darbas, patinka varžytis, jausti sukylantį adrenaliną, emocijas. Labai noriu laimėti, padėti komandai. Tai padeda užmiršti skausmą, traumas, rūpesčius.

– Kokie iššūkiai laukia šiais metais?

– Metai ypatingi, nes vasarą laukia brandos egzaminai. Kadangi labai daug laiko skiriu sportui, kiekvieną dieną turime po dvi treniruotes, o savaitgaliais būna rungtynės, laiko mokslams lieka ne tiek ir daug. Todėl net šiek tiek ir neramu, kaip ten viskas bus. Bet tikiuosi, kad viskas bus gerai. Vasarą po egzaminų labai norėčiau kur nors išvykti į užsienį, padirbėti, pailsėti nuo mokslo ir sporto. Dar labai norėčiau išsigydyti visas traumas, skaudulius. Tada būtų galima galvoti ir apie tolesnes rankininkės karjeros perspektyvas. Jau esu apie tai kalbėjusi su treneriu, žinau, kad norint tobulėti reikia išvykti į užsienį, nes Lietuvoje sąlygų profesionaliai žaisti rankinį nėra. Bet jei matysiu, kad mane tenkinančių rimtų pasiūlymų nėra, tada rinksiuosi studijas Lietuvoje.

– Kurioje šalyje norėtumėte žaisti?

– Po Europos merginų čempionato sulaukiau pasiūlymo iš Vokietijos rankinio komandos, bet nusprendžiau iš pradžių užbaigti mokslus Lietuvoje. Be to, nenoriu važiuoti bet kur ir bet kaip. Reikia ir pačiai gerai pasiruošti, ir išsiaiškinti, kur važiuoji. Kadangi Vokietijoje žaidžia nemažai lietuvių, teko girdėti įvairių atsiliepimų – vieniems ten patinka, kitiems – nelabai. Man asmeniškai nėra skirtumo, kokioje šalyje žaisti. Tik norėčiau, kad išvykusi į užsienį būčiau pajėgi konkuruoti dėl vietos pagrindinėje sudėtyje. O patekusi į Lietuvos moterų rinktinę supratau, kad man dar reikia labai daug ir sunkiai dirbti, treniruotis, kad galėčiau kovoti su vyresnėmis ir stipresnėmis varžovėmis. Lietuvoje atrodo, kad jau viską moki ir gali, tačiau rinktinėje pamačiau, kad nesu nei aukščiausia, nei stipriausia, kad man dar labai daug ko trūksta. Ir ne tik žaidžiant, bet ir perprantant žaidimą. Šiuo metu aš turiu tik rankinio pradmenis, tad aukštesnio lygio komandoje man būtų labai sunku.

– Šį sezoną "Eglė" rungtyniauja ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos moterų lygoje, kur tenka susitikti su Baltarusijos ir Ukrainos komandomis. Ar jaučiate skirtumą tarp Lietuvos ir kitų šalių komandų?

– Lietuvos moterų čempionate dalyvauja tik keturios komandos, nuolat tenka žaisti su tomis pačiomis varžovėmis. Mes vienos apie kitas jau viską žinome, tad kažkuo nustebinti sudėtinga. Baltijos lygoje žaisti šiek tiek įdomiau, nes ten bent jau yra naujos varžovės, būna kažkokių netikėtumų. Ir žaidimas būna kitoks, ir puolimas, gynyba skiriasi. Labai norėčiau, kad Lietuvoje moterų rankinis sulauktų didesnio dėmesio, būtų daugiau komandų. Dabar mes verdame savose sultyse, kursuojame tarp Vilniaus ir Kauno. Iš tiesų, man atrodo, kad moterų rankinis yra nepelnytai užmirštas. Tai tikrai įdomus, emocingas, azartiškas žaidimas. Merginos taip pat moka kurti gražius epizodus, pelnyti efektingus įvarčius. Manau, kad žiūrovai tikrai nenusiviltų. Bet mūsų sportui trūksta reklamos, viešinimo, pateikimo. Tikriausiai daugelis tiesiog nežino, kad vyksta tokios varžybos, kur ir kada jos vyksta.

– Pernai "Eglė" pateikė staigmeną – iškovojo Lietuvos rankinio federacijos taurę. Kokie šio sezono siekiai ir tikslai?

– Mūsų treneris prieš sezoną pasakė, kad turime būti visur pirmos, apie kitas vietas nėra prasmės net ir galvoti. Manau, kad tai teisingas požiūris, nes visi norime laimėti ir turime žaisti tik dėl pergalių. Be abejo, to nori ir mūsų varžovės. Suprantu, kad nugalėti Kauno komandas čempionate ar taurės varžybose bus labai sunku, bet nėra neįmanoma. Būtent to mes ir turime siekti, nes tik įveikusios pajėgiausias varžoves būsime pirmos.